Daiva NORKIENĖ
Vilnietė Danutė Bulotienė (71 m.) kruopščiai planavo tragediją. Prieš pat Naujuosius Metus ji paskambino buvusiai bendradarbei: "Sakyk, kaip lengviausia nusižudyti?!" Pakraupusios draugės, manydamos, kad jų Danutei reikia skubios pagalbos, nulėkė guosti, bet senolė nesileido į kalbas: "Ko jūs čia sulėkėte? Man viskas gerai. Aš ne dabar žudysiuosi, o vėliau. Atsiminkite: tai būtinai bus tryliktą dieną".
Praėjo kiek daugiau nei savaitė. Nelaimingoji močiutė gulėjo karste pustuštėje laidojimo salėje ir... šypsojosi. "Ta po nakties jos lūpose atsiradusi ironiška šypsenėlė tiesiog varė į neviltį , - tebešiurpsta buvusi velionės bičiulė Milda. -Atrodė, Dana pakils iš karsto, išdidžiai pažvelgs ir paklaus: "Na, o ką aš jums sakiau?" Savo kraupų planą įvykdė: ją iš tiesų palaidojo sausio tryliktąją. Su savim močiutė išsivedė ir iki tol artimųjų akylai saugotą septynmetę anūkę.
Jos "angelėliai"
Pastarųjų dienų "garsiausia" Lietuvos močiutė D. Bulotienė visą gyvenimą triūsė pedagoginį darbą. Anksčiau ji buvo vieno Vilniaus vaikų darželio metodininkė, o paskiausia darbovietė - Vilniaus 4- oji internatinė mokykla. Šeimą pažįstančių teigimu, Danutės aplinkoje beveik visi buvo mokslo žmonės, pedagogai. Pedagoginį darbą dirbo dvi jos seserys, vyras Juozas buvo mokslininkas, dukra Jolanta Abramaitienė - Vilniaus pedagoginio universiteto vyr. dėstytoja.
D. Bulotienė buvo netradicinio mąstymo, iš minios išsiskiriantis žmogus. Internate ji dirbdavo tiktai su pačiomis jauniausiomis grupėmis, mat tik tokio amžiaus vaikai jai buvę mieli. Kelis mažiukus Danutė tiesiog įsimylėjusi: nešdavo jiems iš namų saldainių, uogienių, kitokių skanėstų (juk internate daugelis - našlaičiai, šeimose nemylėti); ji mokytis priversdavo ne barimu, o dalindama "kyšius". Neiškals, būdavo, vaikas daugybos lentelės, tai Danutė prieina prie jo ir sako: "Išmok tu tą lentelytę, ir gausi skanėstą". Mokyklos koridoriais paskui Bulotienę sekiodavo pulkas mažiukų: "Duokit saldainį!" O ji juos vadindavusi ne vardais, pavardėmis, o "angelėliais".
Iki pat praėjusios vasaros septyniasdešimtmetė dirbo mokykloje. Jos laidotuvėse, į kurias esą žmonės rinkosi baugščiai, nenorom, internato vadovų paraginti dalyvavo visas pulkas "jos angelėlių".
Jos Juozelis
- Tai buvo ypatinga moteris, - "Akistatai" apie buvusią kolegę pasakojo internatinės mokyklos istorikė ir auklėtoja Milda Žilinskienė. - Mes, paprastos, "eilinės" moterėlės, grįžusios iš darbo namo sukamės tarsi voverės: verdam, kepam, skalbiam ir šluojame. Kartais nei naujai šukuosenai, nei savo sveikatai laiko nelieka. O ji mums, savo kolegėms, sakydavo: "Negi tam aš moteris, kad virčiau ir skalbčiau? Mano rūpestis - gerai atrodyti, vyrą mylėti". Danutę net juokas imdavo, kai išgirsdavo, kad kitos vyras žvalgosi į svetimą: "Aprūpink jį darbu - ir buityje, ir po vakarienės - nieko nereiks. Maniškis dirba net suprakaitavęs". Ir tikrai, kolegėms ji dažnai pasigirdavo, jog po darbo į namus grįžta atsipalaiduoti, ilsėtis, mylėtis...
Apie savo antrąją pusę Danutė atsiliepdavo tik labai šiltai, vadindavo "savo Juozeliu". Net kelios buvusios bendradarbės "Akistatai" papasakojo: D. Bulotienė girdavosi, kad josios mokslininkas Juozas po darbo verda, kepa, eina į parduotuves pirkinių. Šeima dažnai rengdavusi pobūvius, tačiau Danutė nė karto nevirusi ir nekepusi: maistą užsisakydavo restorane. Jos "darbas" būdavęs užimti svečius, reprezentuoti vyrą. Graži, elegantiška, gražios figūros, puikų balsą turėjusi Danutė būdavo pobūvių siela. Kai Juozas išėjo į pensiją, restoranams pinigų neliko, o D. Bulotienei mokykloje teko triūsti "už du", į jos namus gaminti valgio ateidavo kuri nors iš jos seserų arba teta.
Jos tragedija
Sakoma, kad gyvenimo išlepinti žmonės žemėn remiasi ne savo kojomis, o skraido netikrų iliuzijų sparnais. Ir kuo ilgiau trunka palaiminga "skrajojimo" būsena, tuo paskui žmogui sunkiau sugrįžti į vėžes. Prieš nevisus metus pedagogė dar tebeskrajojo lyg ant sparnų. Niekas nematė jos liūdnos, susirūpinusios ar apsileidusios. Jaunatviška, pasitempusi, graži. Ji suagitavo bendradarbę Amerikos - Baltijos klinikoje naujovišku metodu pasigydyti išryškėjusias kojų venas.
- Jos kojos buvo dailios, beveik be jokio defekto, - prisimena M. Žilinskienė. - Tačiau Danutė prasitarė: "Mudu su Juozeliu nė karto nesirgom, o dabar štai - kojų venas turėsiu gydytis!Bet ką padarysi, noriu būti graži savo vyrui". Gydymas buvo sėkmingas, ir kolegė taip didžiavosi rezultatu, kad vis rodydavo ir rodydavo man savo kojas, kokios jos tapusios sveikos ir gražios. Paskui ji man pasiūlė irgi kreiptis į minėtą kliniką, džiaugėsi gavusi nuolaidą gydymui ir svarstė, kaip ja pasinaudos: "Gal kokį apgamėlį pašalinti?"
"Gerai žmogui, kai sulaukus septyniasdešimties tenka rūpintis tik apgamėliu. Ne ligos, badas", - sakė žurnalistams viena internato darbuotoja. Tačiau vieną akimirką likimas vieną po kito "nukirpo" skrajoklės sparnus: liepos mėnesį ji, kaip pensininkė, neteko darbo, o spalį nuo sunkios ligos pasimirė jos Juozelis.Taip, tai didelė tragedija, bet... Kartais buvusioms bendradarbėms Danutės pergyvenimų priežastys kėlė ir gailestį, ir... juoką.
- Sutikau kartą Danutę bėgančią į parduotuvę, - "Akistatai" sakė nenorėjusi savo pavardės skelbti mokytoja. - Buvo ruduo, Bulota gulėjo ligoninėje. Susistabdė mane ir prašo: "Būk žmogus, palydėk mane į parduotuvę!Reikia žuvies, o nežinau nei kiek ji kainuoja, nei kokią pirkti. Jeigu neteksiu Juozelio, nežinau, kaip reikės priprasti prie visko. Ir pačiai vaikščioti į parduotuves! Štai, pražilau nuo rūpesčių".
Dar kitą dieną (gal nesulaukusi, kol kažkas kitas paruoš valgio?) D. Bulotienė atlėkė pas buvusį savo darbdavį, internatinės mokyklos direktorių. Liudininkės pasakojo, kokiu įskamiu balsu buvusi pedagogė pareikalavo duoti jai... lėkštę karštos sriubos. O gavusi žodinį leidimą papietauti internato valgykloje, Danutė pyko ant vargšių virėjų, nesupratusių, kodėl jos turėtų maitinti pasiturinčią Vilniaus ponią.
D. Bulotienė bendradarbių buvo laikoma turtinga moterim, internate ji gaudavusi per tūkstančio litų atlyginimą, neseniai pasitatė (beje, betono kibirus nešiojo pati) sodo namą Antakalnyje. O tai, žinia, vienas prestižiškiausių Vilniaus kampelių. Su vyru, ar be jo, badas septyniasdešimtmetei negrėsė. Artimųjų dėmesio stoka - irgi. Šalia, tame pačiame daugiabučio aukšte, gyveno jos duktė Jolanta su vyru ir dviem guviomis anūkėmis, nuolat lankydavosi ir pagelbėdavo Danutės teta, seserys. Nepamiršo bendradarbiai: pakvietė į internate vykusias Naujųjų sutiktuves (Danutė į jas, deja, nenuėjo), moteriai puolus į depresiją, visas būrys pedagogių buvo pasiryžusios ateiti pagalbon.
Planas
D. Bulotienė pataraisiais mėnesiais nuolat kalbėdavo apie savižudybę. Iš pradžių atsargiai užsimindavo artimiesiems, paskui vis drąsiau. Vilniaus apygardos prokuratūros atstovas spaudai A. Juozapaitis "Akistatai" teigė:
- Panašu, kad moteriškės psichika pašlijo. Tai, ką ji padarė, yra baisu, baisu. Jeigu jautė depresiją, kodėl nesigydė, kol buvo laikas? Tokių skaudžių nelaimių net mes jau seniai nesam girdėję.
Pasak prokuratūros atstovo, jau nustatyta, kas įvyko sausio vienuoliktąją. Septynerių metukų Indrė Abramaitytė apypiečiu grįžo iš mokyklos namo. Močiutė jos jau lūkuriavo laiptinėje ir iškart, neleidusi net nusirengti, pakvietė užeiti pas ją. Nieko nenujausdama mergytė pakluso. Spėliojama, kad galbūt močiutė sugundė ją užeiti į svečius, žadėdama dovanų: juk po trijų dienų turėjo būti aštuntasis mergaitės gimtadienis. Panašu, kad D. Bulotienė vaiką smaugti puolė iškart, vos užvėrusi buto duris. Mat mergytė buvo rasta negyva su viršutiniais drabužiais ir ant pečių tebekabėjusia mokykline kuprine! Mūsų žiniomis, nužudyti Indrę močiiutė planavo jau anksčiau. Mat ji kelis kartus kvietė mergaitę nueiti drauge į rūsį, o tai nesutikus, siūlydavo duoti dešimt litų. Tačiau artimųjų pamokyta, Indrė močiutės pastaruoju metu vengė, į rūsį nėjo. Po pamokų ją prižiūrėdavusi irgi ne močiutė, o svetima šalimais gyvenusi moteris: artimieji bijojo dėl mažosios gyvybės. Kai kam velionė D. Bulotienė prastrausi, jog Indrutė - didelė našta šeimai, nes "aplink - vien skurdas, vargas, o dukters šeimoje ir taip užtenka burnų". Šeima augino ir penkiolikos metų Agnę.
Pasmaugusi ir skudurų krūva užvertusi savo anūkę, D. Bulotienė su skarele pasismaugė pati. Prieš pat Naujuosius ji jau skambinėjo kolegėms, teiraudamasi, kaip lengviausia nusižudyti, tačiau tvritino neižudysianti, kol neatliksianti "kai kurių svarbių darbų". Ar ji turėjo omenyje nekalto vaikelio nužudymą?
Šalta
Švntųjų Petro ir Povilo bažnyčios šarvojimo salėse tuo pat metu atgulė dvi vargdienės: vienoje - pamišusi pedagogė, kitoje - jos anūkėlė. M. Žilinskienė, su pedagogių kolektyvu lankiusi abi, sako pajutusi kai ką paslaptingo ir šiurpaus. Indrutės salėje grojo švelni muzika, buvo pilna gėlių, žmonių, o pas močiutę - tuščia, niūru ir šalta. Vos įėjus į D. Bulotienės šarvonės vietą, apimdavęs keistas jaudulys ir nukrėsdavęs šiurpas. Velionės lūpose pedagogės įžvelgė ironišką šypseną.Viena Danutės artimųjų, neilgam užsukusi į jos salę ir pamačiusi pulką lankytojų, priekaištingai žvilgtelėjo ir po poros minučių išlėkė lauk, trinkteldama duris. Niekas garsiai nesmerkė velionės, tačiau visų mintyse buvo viena: tai nepateisinama netgi pamišimu. Neištvėrusi slogios įtampos ir tylos, viena pedagogė paprašė kolegių nors pagiedoti prie velionės karsto, bet jos taip ir nesugebėjo praverti burnų. Sekmadienį, sausio tryliktąją, mokytoją į kapus lydėjo būrys smalsuolių ir pulkas internato pedagogų su jaunaisiais "angelėliais". Pagrindinė visų tos dienos pokalbių tema buvo: nejaugi pedagogė iš tikrųjų pamišo. Ir ar nebuvo galima nelaimės išvengti.
"Akistatos" žurnalistai lankėsi ir dviejų laidotuvių prislėgtoje šeimoje. Velionės Indrutės tėvelis ir viena iš močiutės seserų guodėsi, jog šeimai dabar labai sunku, ir skaudų poklabį prašė atidėti ateičiai. Tačiau gedintis tėvelis neprieštaravo, jog publikaciją ruoštume pagal D. Bulotienės bendradarbių ir kitų liudininkų parodymus.
