Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Likimas 37 metų panevėžietį Arvydą Meškinį nuskriaudė antrą kartą ir itin žiauriai. Jeigu iki praėjusių metų pradžios vyriškis turėjo kalbos ir klausos negalią, tai dabar yra visiškai bejėgis pirmos grupės invalidas. Po sunkios traumos, kurią patyrė per avariją, visa apatinė šio jauno vyriškio kūno dalis (nuo krūtinės) paraližuota, beveik visiškai sutrikę vidaus bei dubens organų fukcijos... Sutrupintas ketvirtasis stuburo slankstelis atėmė bet kokią viltį, jog Arvydo gyvenime dar kas nors gali pasikeisti į gerąją pusę...
Suvažinėta Džima, išsvaidyti batai...
Ši baisi nelaimė atsitiko pernai, vėlyvą sausio šeštosios vakarą. Dieną Arvydas praleido su vaikais - aštuonmetį sūnų Romą bei dvejais metais vyresnę dukrą Kristiną nuvedė į Naujametinę eglutę, ten linksminosi, juokavo... Vakarop grįžęs namo vyriškis kibo į darbą - toliau remontavo savo nedidelio, bet jaukaus dviejų kambarių buto virtuvę. Buvo maždaug 11 valanda vakaro, kai baigęs darbus, jis susikrovė šiukšles ir išnešė jas tolėliau, į kitoje Nemuno gatvės pusėje esančius konteinerius. Pavymui jo išbėgo ir didžiausia vaikų numylėtinė kalaitė Džima. Laikas bėgo, tačiau namų šeimininkas vis nesirodė. Nesigirdėjo ir šuniuko kiauksėjimo. Arvydo žmona Zoja ėmė nerimauti - dar taip nebuvo, kad palyginti trumpa kelionė iki kitos gatvės užsitęstų taip ilgai... Praėjo gal 15-20 minučių, kai, vis didesnio jaudulio blaškoma po kambarius, moteris dar kartą stabtelėjo prie lango. Gatvėje, visai netoliese, blykčiojo policijos automobilio švyturėliai, aplink būriavosi žmonės. Zoja aiškiai įžvelgė ant asfalto gulintį bejėgį žmogaus kūną. Moters krūtinę nusmelkė aštrus skaumas - juk tai tikriausiai Arvydas. Dar iki galo nesuvokdama galimos nelaimės baisumą ir vis abejodama, ar gatvėje gulintis žmogus - tikrai jos vyras, Zoja lyg kulka išlėkė pro duris. Paprašiusi trečiąjame to paties gyvenamojo namo aukšte gyvenančių tėvų prižiūrėti vaikus, pati išbėgo į lauką. Įvykio vietoje buvo daug žmonių, matuodami gatvę vaikščiojo policininkai, tačiau nukentėjėlio nesimatė - jį greitosios pagalbos automobilis jau buvo išvežęs į ligoninę. Šalia perėjos išvydusi negyvą Džimą, o paskui - kiek toliau išsvaidytus vyro batus, kurių vienas buvo visiškai sulamdytas, Zoja ir be paaiškinimų suprato, jog jos šeimą užgriuvo didžiulė nelaimė... Gulėjo kaip pagalys
Tiktai kitą dieną po avarijos atgavęs sąmonę, šalia sėdėjusiai žmonai Arvydas sušnabždėjo, jog visiškai nejaučiąs kojų - gali jas badyti ar pjaustyti... Tačiau tuomet dar nė vienas iš sutuoktinių nenutuokė, kad taip bus amžinai. Už poros savaičių vyriškį operavusių medikų išvados buvo liūdnos - jie tiktai patvirtino kraupią žinią, jog Arvydas nevaikščios...
Gydymas buvo ilgas ir sunkus. Ligoninėje pragulėjęs daugiau nei tris mėnesius, dalį vasaros praleidęs tarp keturių savo buto sienų, tų pačių metų rugpjūtį A. Meškinis išvyko į Vilniaus Santariškių ligoninę. Iš pradžių vyriškis gulėjo kaip pagalys, buvo visiškai palūžęs, tačiau artimųjų nuolat palaikomas ir visapusiškai remiamas, jis pradėjo šiek tiek atsigauti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Arvydas pamažu ėmė taikytis prie baisios realybės ir galvoti, kaip reikės gyventi toliau... Deja, visiškai susitaikyti su negalia jis nepajėgia iki šiol. Baisiausia tai, jog nuskriaustas ne vien Arvydas - po šios tragedijos visiškai pasikeitė ir jo žmonos, vaikų, mamos bei uošvių gyvenimas...
Geriausias aktorius-komikas
Iki nelaimės A. Miškinis dirbo "Ekrano" gamykloje, įrankių surinkimo ceche. Šis darbas jam labai patiko. Be to, kiekvienas uždirbtas litas buvo rimta parama šeimai, kurioje - visi invalidai. Ir žmona, ir abu vaikai yra sutrikusios klausos ir kalbos. Dabar, kiekvieną kartą pravažiuodamas pro buvusią darbovietę, vyriškis negali sulaikyti ašarų. Jis žino, kad čia jau niekad nesugrįš. Atrodo, jog visam laikui užtvertas kelias ir į sceną... Panevėžio Kurčiųjų reabilitacijos centro darbuotojai su didžiule širdgėla pripažįsta, kad jiems labai trūksta Arvydo, kuris buvo pats aktyviausias centro saviveiklininkas, vienas iš geriausių aktorių, kuriam ypač sekėsi vaidinti komedijinio žanro spektakliuose... Humoro, geros nuotaikos, entuziamo ir nepaprasto optimizmo Arvydui galėjo pavydėti kiekvienas. Sakome - galėjo, nes dabar ši meno šaka vyriškiui nebepasiekiama... Beje, menas Arvydą suvedė su Zoja. Panašias negalias turintys du jauni žmonės susipažino Kurčiųjų kultūros namuose, kur abu dalyvavo saviveikloje. Po metus trukusios romantiškos draugystės 1986-aisiais sumainė aukso žiedus. Po kiek laiko jiedu susilaukė dviejų atžalų. Bendro likimo draugai džiaugėsi gražia šeima. Deja, ši laimė nebuvo ilga...
Sūnus nesusitaiko su tėvo negalia
Dabar Zoja viena kiekvieną savaitgalį sėda į autobusą ir rieda į Kauną parsivežti Kristinos bei Romo, kurie mokosi Neprigirdinčiųjų mokykloje. Pirmadieniais vaikus vėl gabena atgal. Nors sūnus savo tėvą mato ištisą savaitgalį, gali su juo nesiskirti nė minutei, tačiau vaikui liūdna. Juk dabar jiedu neišbėgs kartu nei pasportuoti, nei pažvejoti. Anksčiau tai buvo patys maloniausi jųdviejų užsiėmimai. Nuo tėvo nė minutei nesitraukia ir savaitgalius namuose leidžianti Kristina...
- Iki tos nelaimės visur važiuodavom - ir į sodą, ir į kaimą, ir prie jūros, - guodžiasi Zoja. - Dabar kartu išeiti nebegalime. Net išvežti Arvydą į lauką yra nepaprastai sunku. Nors gyvename pirmąjame aukšte, gana sudėtinga išnešti vežimėlį, nes tam laiptinė nepritaikyta. Tiesa, galima palengvinti šią išvyką, tačiau elementariausias išvažiavimas į kiemą kainuotų du tūkstančius litų, o modernesnė įranga dar neprieinamesnė, nes jos kaina siekia 9 tūkstančius litų. Iš kur tokius pinigus paimti, jei patys vos pragyvenam... Juk dabar visos mūsų pajamos - tik invalidumo pensijos... Kai nedirba kojos, belieka užsiimti rankoms
Nors Arvydas stengiasi valdytis, taikytis su savo bejėgiškumu, tačiau neapsakomą jaudulį išduoda ašaros. Jas sulaikyti vyriškiui sunku. Arvydas guodžiasi tik tuo, jog dar sveikos rankos, kurios gali padaryti bet ką. Todėl jis stengiasi išnaudoti savo sugebėjimus - paprašytas vaikų gamina rėmelius, juos lakuoja, gražina, kai nėra namuose žmonos - imasi šeimininkauti virtuvėje. Tiktai visi produktai turi būti sudėti po ranka, nes nedidelis kryptelėjimas arba staigus judesys gali greitai išversti iš vežimėlio, o pačiam įlipti į savo "amžinuosius ratus" neįmanoma... Dviem aukštais aukščiau gyvenantys Zojos tėvai Anfisa ir Piotras Rumiancevai visuomet suskuba žentui į pagalbą vos išgirdę sutartą ženklą - du smūgius į radiatorių. Nepajėgdama suvaldyti be perstojo srūvančių ašarų, Zojos motina Anfisa Rumianceva prisiminė pačias tragiškiausias dukters šeimą užgriuvusios nelaimės minutes. Jos ausyse visam gyvenimui išliks anūkų klyksmas, šiems sužinojus, jog nėra Džimos. Kristina ir Romas verkė visą savaitę, niekaip negalėdami susitaikyti su numylėtinės netektimi. Vaikai žinojo, kad sunkiai sužeistas tėtis guli ligoninėje ir tikėjo, jog jis būtinai pasveiks, o štai mylimo šunelio jau niekad nematys... Mažieji nurimo tik tuomet, kai nugenėję kažkieno išmestos naujametinės eglutės šakas jomis užklojo Džimos kapą... Deja, tėtis iš ligos patalo, kuriuo vėliau tapo invalido vežimėlis, taip ir nebepakilo... Ši nelaimė ypač skaudžiai palietė ir Arvydo motiną, gyvenančią kaime, Pasvalio rajone. Sunkiai serganti moteris dabar priversta važiuoti pas sūnų, nes jis, kaip anksčiau, jos aplankyti jau nebegali. Kokios mintys siaučia senutės širdyje matant visišką bejėgį svao vaiką, sunku apsakyti...
Bylos galėjo ir nebūti...
Kol kas sutuoktiniai nėra suskaičiavę, kiek jiems kainavo gydymas, medikamentai ir visos kitos priemonės, reikalingos Arvydo slaugai. Jie iki šiol net nežino tą lemtingąjį vakarą partrenkusio automobilio vairuotojo pavardės. Tiesa, kartu važiavęs vienas to paties automobilio keleivis netrukus po avarijos buvo atėjęs pas Arvydą į ligoninę, tačiau pastarasis su juo net nekalbėjo. Buvo pernelyg silpnas ir bejėgis. Tuo viskas ir baigėsi... Vairuotojui Arvydo sveikata ir tolesnis likimas nerūpėjo...
Po avarijos praėjus 11 dienų, Panevėžio miesto policijos Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą. Deja, jos tyrimas vyko labai vangiai arba kitaip sakant - buvo vilkinamas. Kažin, kuo galima paaiškinti tokį faktą, jog avarijoje nukentėjęs žmogus pirmą kartą buvo apklaustas tik po metų, o per tris mėnesius sugebėta ištardyti tik du liudininkus. Tą lemtingą vakarą automobilį, po kurio ratais pateko A. Meškinis, vairavęs T. P. buvo apklaustas tik balandžio mėnesį, t. y. po įvykio praėjus daugiau nei trims mėnesiams... Paskyrus autotechninę ekspertizę, tą pačią dieną byla buvo sustabdyta. Nors minėtos ekspertizės išvados buvo gautos dar pernai rugpjūčio mėnesį, bylos tyrimas atnaujintas tiktai šių metų sausio trečiąją. Deja, sausio 31 dieną ši byla (remiantis vairuotojo parodymais) vėl sustabdoma, nurodant, jog "nenustatytas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo". Panevėžio miesto apylinkės bei apygardos prokuratūroms tikrinant policijos Tardymo skyriaus darbą buvo rasta minėta byla. Susipažinus su jos medžiaga ir paaiškėjus, jog byla sustabdyta napagrįstai, apygardos prokuratūra primėmė sprendimą ją atnaujinti ir miesto apylinkės prokuratūrai davė nurodymą visapusiškai ir objektyviai šią bylą ištirti. Reikalai iškart pajudėjo. Buvo iš naujo apklausti liuydytojai (atsirado ir papildomų), paskirta kompleksinė autotechninė ir teismo medicinos ekspertizė. Neseniai šios bylos tyrimą perėmė apygardos prokurorai. Kol kas surinktą medžiagą komentuoti sunku, tačiau reikia tikėtis, jog byla teismą pasieks...
