• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ant krosnies virti barščiai skanesni?

Remigijus RAINYS

Štai ir sulaukėme pirmojo sniego. Kaimo gyventojams vėl atėjo metas prisiminti nuo vaikystės žinomą mįslę: "Vasarą molis - žiemą brolis", nes daugelis, ypač vyresnio amžiaus žmonių, iki šiol savo trobas šildosi krosnimis. Ne tik šildosi, bet ir maistą ant jų gamina. Bepigu miestiečiams, kurie pripratę prie centrinio šildymo teikiamų malonumų, o valgio gaminimui naudoja dujinę ar elektrinę viryklę. Dabar jau dažnoje virtuvėje galima aptikti ir mikrobangų krosnelę, kurioje per kelias minutes galima pasišildyti iš artimiausio prekybos centro atsineštą pusfabrikatį ir negaišuojant susodinti šeimą prie pietų stalo. O kaimiečiams apie valgio gaminimą tenka galvoti jau nuo ankstyvo ryto, nes reikia prisikapoti malkų, užsikurti krosnį, atsinešti iš šulinio vandens. Žinoma, jei malkinėje ar rietuvėse tų malkų yra, jei krosnis nerūksta, jei orkaitė gerai šyla ar šulinys nenusekęs ir neužkrėstas pesticidais. Atrodo, jog dėl pesticidų kaimiečiai jaudinasi mažiausiai - esą mūsų tėvai ir seneliai tokį vandenį gėrė ir nesiskundė, todėl tiks jis ir mums, kad tik jo nepritrūktų.

REKLAMA
REKLAMA

Vanduo senka

Jurbarko rajono Veliuonos seniūnijos seniūnas kaip tik ir baiminasi, kad šiemet vandens gali pritrūkti. Po neįtikėtinai sauso rudens ne vienos sodybos šuliny vandens telikę tik ant dugno - sunku net kibiru pasemti. Ką ten kalbėti apie šulinius, jei daug kur ir kūdros nuseko, problema tapo net gyvulių girdymas. Tad daugelis geriamąjį vandenį perka, o atsivežę jį pilsto į statines ar puodus, nes, supylus vandenį į šulinį, ryte gali jo jau neberasti: išdžiūvusi žemė vandenėlį čiulpte iščiulpia. Tad žemutinėje Veliuonos dalyje gyvenantys vandenį gyvulių girdymui semiasi iš Nemuno, o "kalniečiai" kas dieną gyvulius gena prie didesnių tvenkinių.

REKLAMA

Malkas pirksim Suomijoje?

Ne ką geriau ir su nuolat brangstančiomis malkomis, kurių pasiūla kasmet mažėja. Kubinis metras pirmos rūšies malkų dabar kainuoja 55 litus. O kur dar pakrovimo, atvežimo bei supjovimo ir suskaldymo išlaidos? Jaunesnieji malkas pjaunasi ir skaldosi patys, o kur dėtis vienišiems senukams? Štai ir priversti vyresnio amžiaus paliegėliai samdytis malkų pjovėjus bei skaldytojus ir dar ieškoti butelaičio. Kol seniūnija turėjo vadinamąjį komunalinį ūkį, tai didžiausiems varguoliams ar labiausiai nusenusiems žmonėms malkas ir parveždavo, ir suskaldydavo, tačiau dabar šis padalinys jau likviduotas. Jei oras nešaltas, tai kubinio metro malkų užtenka pusei mėnesio, tačiau jei spūsteli šaltukas ir pūsteli smarkesnis vėjas, tai malkų stirtos mažėja tiesiog akyse. Ir kaip nemažės, jei daugelyje trobų vėjai pro langus košte košia ir šilumėlė viduje neužsilaiko. Tačiau kaimiečiai atkakliai kelias pensijas išleidžia trims priekaboms malkų, nors už poros pensijų pinigus pasikeitus būsto langus apšiltinimui užtektų ir pusantros priekabos kuro. Girininkijoje prie malkų didžiausios eilės, nes daug medienos kasmet išgabenama į užsienį. Anot seniūno, taip parceliuojant mišką, po kelių metų prisikirsti malkų teks vykti į kokią Suomiją ar Švediją. Nors girininkai sausuolius ir šakas leidžia rinktis nemokamai, tačiau vyresnio amžiaus žmonės tam nebeturi jėgų ir galimybių parvežti, o jaunimo į mišką net varu nenuvarysi.

REKLAMA
REKLAMA

Tikisi mamos pagalbos

Paskutines pliauskas krosnyje kūreno ir mūsų aplankyta Sabina Martinkaitienė, gyvenanti Klangių kaime su 5-erių metų sūneliu Artūru ir dvejų metukų dukrele Mingaile. Jauna moteris tikino, kad malkų šiomis dienomis turėtų atvežti kitame kaime gyvenanti jos mama, nes pašalpos, gaunamos už vaikus, malkoms neužtenka. Pirmasis Sabinos vyras, mažojo Artūro tėvas, buvo nužudytas prieš kelis metus, o Mingailės tėvas į svečius užsuka tik kartkartėmis ir ūkio darbuose talkina nenoriai. Seniūnijos darbuotojai daug priekaištų turi ir pernelyg į taurelę linkusiai Sabinai. Gal todėl ir jos mažyliams dažniausiai pietums tenka valgyti tik bulvinius blynus, nes jokio gyvulio S. Martinkaitienė neaugina. Ožką ir telyčią laiko vos už keliasdešimt metrų gyvenanti jos močiutė, tačiau pieno Sabinos vaikams retkarčiais atveža tik moteriškės mama. Nors mažyliai kasdien žirglioja po purviną kelią, tačiau Sabina puodą vandens jiems nuprausti ir rūbeliams išskalbti užkaičia tik kas savaitę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Maistą verdasi ant "kuknios"

Kiek tolėliau gyvenanti Danutė Zaversikienė (77 m.) savo dienas stumia viena, nes abi dukros jau seniai ištekėjo ir išsikėlė kitur. Drauge su senole gyvenęs jos anūkas dirba ir gyvena Kaune.Didmiestyje susiradęs žmoną, jau padovanojo močiutei provaikaitį, todėl į Klangius užsuka retai. Todėl Danutė, anksčiau garsėjusi kaip puiki šeimininkė, dabar valgyti gaminasi tik sau. Kas rytą ji užsikuria šiose vietose "kuknia" vadinamą krosnį ir mažame puodelyje verda arbatą. Pusryčiams moteris užsitepa savo sumuštu sviestu duonos abišalę ir užsideda riekelę pačios suspausto sūrio. Moteris džiaugiasi, kad malkų šiemet turi daug, mat pernai už 700 litų jų nusipirko net dvi priekabas. Bėda tik ta, kad alksninės malkelės gerokai papuvusios, o ir tų pačių buvo prikrautos nepilnos priekabos. Tad didžiąją šildomąją krosnį, kurioje įmontuota ir duonkepė, moteris kuria ne kasdien. Duonos Danutė pati nebekepa, nes nusiperka jos "lavkėje". "Lavke" kaimo žmonės vadina kelis kartus per savaitę čia užsukančią autoparduotuvę, kurioje D. Zaversikienė apsirūpina ir mėgstamomis dešrelėmis. Barščius, ryžių sriubą ar kopūstienę senoji verda tik tada, kai aplanko dukros ar anūkas. Kopūstų sriubą pastarasis labai mėgsta ir tvirtina, kad ant kaimiškos "kuknios" išvirtai sriubai neprilygsta joks miestietiškas ant dujinės ar elektrinės viryklės pagamintas viralas. Pieneliu Danutę "aprūpina" jos karvutė, tačiau moteris baiminasi, kad šiemet dėl vandens stygiaus jau nebeturės jėgų jos vedžioti į tolokai nuo namų esantį tvenkinį. Sodyboje buvusi kūdra visiškai išdžiūvo, todėl antrąją karvutę teko atiduoti vienai iš dukrų. Krosnyje įrengtame specialiame skyriuje nuolat šyla vanduo indams plauti, o kartą per savaitę moteris užkaičia didelį puodą vandens maudymuisi. Danutę neramina tik tai, kad prakiuro jos senoji skardinė vonelė, liaudyje iki šiol vadinama "balėja", o naujos nusipirkti ji neranda. Nors buvo nuvykusi jos ieškoti net į patį Jurbarką. Moteris priprato gyventi viena, tik baiminasi, kad susirgus ar ištikus bėdai nesugebės prisišaukti pagalbos. Tiesa, anūkas savo, mamos bei tetos telefono numerius močiutės mobiliajame telefone užkodavo, tad dabar Danutei tereikia spustelėti vos kelis mygtukus.

REKLAMA

Duoną kepa tik namie

Naminę duonelę iki šiol kepa tik klangiškė Marijona Račkaitienė (75 m.). Ją šio meno, kaip ir šeimininkauti virtuvėje, nuo mažens išmokė anksti pasiligojusi mama. Marijonai suktis apie "kuknią" patiko ir ilgainiui ji tapo šeimininkė, sugebanti ir iš kirvio košę išvirti. Tad ir garbingo amžiaus sulaukusiai bei sąnarių skausmais ir aukštu kraujospūdžiu besiskundžiančiai moteriškei valgį gaminti - vienas malonumas. Tad jos šeimyna kasdien mėgaujasi ne tik namuose kepta duonele, bet šviežiai pagamintais įvairiausiais valgiais, tarp kurių puikuojasi ir šių vietų tautiniu patiekalu paskelbtas "kugelis". O valgytojų prie Marijonos stalo - net aštuoni: darbo biržoje užsiregistravusi dukra, anot jos pačios, netikras žentas bei penki anūkai. Ir visi į namus sugrįžta bei prie stalo sėdasi skirtingu laiku. M. Račkaitienė neslepia, kad jos žentas nelabai tikęs ir viena burna artimiausiu metu gali sumažėti. Moteris jau suskaičiavo, kad vyriškis girtauja jau 55 dienas iš eilės, ir neatrodo, kad ruoštųsi liautis. Labiausiai Marijona pyksta, kad dukros sugyventinis pardavė 800 litų kainavusią cisterną gyvuliams girdyti, o pinigus pragėrė. Tiesa, cisterną buvo pirkęs jis pats, bet senoji už naują turėjo mokėti gerokai brangiau - su atvežimu kainavo visą tūkstantį ir dar keturis šimtus litų. "Jau geriau būtų pasiūlęs pirkti ją man, - sielojosi M. Račkaitienė. - Todėl, kai vėl, pritrūkęs pinigų svaigalams, pasiūlė man už dešimt litų pirkti jo laikrodį, tyčia atsisakiau. Taigi, tokio žento tikriausiai teks atsikratyti."

REKLAMA

Krosnininkų nebeliko

Marijona skundėsi, kad apylinkėse nebeliko meistrų, sugebančių sumūryti ar suremontuoti krosnį. Pernai vasarą vieną jos duonkepę remontavęs, o kitą krosnį naujai permūrijęs vietinis "auksarankis" savo darbą atliko taip atmestinai, jog teko kelis kartus jas taisyti. Viename duonkepės gale duonos kepalai neužkepa, krosnyje teko įrengti papildomą šovą, nes visiškai nesilaikė šiluma. Marijona tikino, kad pernai teko pirkti net septynias priekabas malkų, kai iki remonto ir žiemai, ir vasarai užtekdavo vos vienos. Tiesa, dar liko pilna malkinė ir nemaža rietuvė lauke, tačiau išlaidos neabejotinai padidėjo. Kad gerų meistrų seniūnijoje nebeliko, patvirtino ir seniūnas. Kai pernai prireikė išmūryti naujas krosnis kultūros namų salėje, tai meistrą teko kviestis net iš anapus Nemuno esančių Pilviškių. Vyriškis savo darbą išmanė, tai dar pusmetį jį nuolat kvietėsi ir kiti veliuoniškiai. Dabar prie puodų M. Račkaitienė užtrunka trumpiau, nes jai sunku ilgai stovėti, todėl virtinukus ar skrylius, reikalaujančius daugiau laiko, verda rečiau. Šeimyna labai mėgsta vadinamuosius "krunkius", verdamus iš tarkuotų bulvių. Jie panašūs į cepelinus, tik be įdaro, o į tarkę moteris įdeda miltų, svogūnų, varškės ir pipirų. Užpylus juos padažu iš grietinės bei lašinukų, gali liežuvį praryti. Anūkai labai mėgsta pieniškas sriubas, o jas paruošti trunka neilgai. Kolūkių laikais Marijonai teko maitinti net dviejų ūkių statybininkus, kurie jos pagamintus valgius labai girdavo. Produktus teikdavo patys ūkiai, tačiau vyrai nelabai norėjo valgyti riebios mėsos, todėl moteris jiems rūkydavo net skilandžių, kimšdavo dešrelių. M. Račkaitienė iki šiol didžiuojasi geriausia Klangiuose rūkykla, kurioje dešras ir kumpius išrūko per pusantros paros. Ir dabar Kalėdoms Marijona šeimyną palepins iš anksto pamarinuotu ir iškeptu kumpeliu bei įvairiais rūkytais gaminiais. Vasarą moteriškė kepa bulvines bandas ant kopūstų lapų, kurias nepaprastai mėgsta Vilniuje gyvenantis jos vyro brolis, kaskart apsilankantis su visa šeima. Kasmet bent po porą Marijonos keptų duonos kepalų išsiveža už Atlanto gyvenančios dvi moteriškės pusseserės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Liudas skundėsi net Prezidentui

Vietinių gyventojų keistuoliu laikomas veliuoniškis Liudas Lažauskas (82 m.) nuo šalčio ginasi seniūnijos parūpintame vagonėlyje pastatyta "buržuika". Vyriškis tikina, kad metalinė krosnelė šildo tol, kol kūrenasi, nes kamine nėra šovos, ir šiluma dingsta, vos ugniai užgesus. Prieš kurį laiką sudegė jo namas. Liudas iki šiol mano, kad jį padegė pavydūs kaimynai. Du metus senolis glaudėsi malkinėje, kurią netrukus pavertė tikra irštva. Liudas netruko sąvartynu paversti ir naująjį vagonėlį. Vyriškis tikina, kad jis kenčia taip, kaip du metus Sibire kentėjo jo tėvas, įtartas talkininkavus miško broliams. Vėliau vyriškis buvo paleistas, tačiau po kurio laiko nuvyko į tremties vietą parsivežti ten likusių giminių ir mirtinai sušalo, kai, garvežiui sugedus, reikėjo per pusantro šimto kilometrų klampoti taiga. Tačiau labiausiai Liudas pyksta, kad jam, save laikančiam literatu ir dainininku, 50 metų nebuvo leidžiama pasirodyti kultūros namų scenoje, o jo eilėraščių ir rašinių nespausdino rajono laikraštis. Dėl to vyriškis laišku skundėsi net pačiam Prezidentui V. Adamkui, tačiau atsakymo iš jo nesulaukė. Keistuolis teigė, kad vagonėlyje ant elektrinės plytelės pasišildo tik arbatos, o maistą perkasi už sukauptas santaupas. Nuolat skundus rašinėjantis L. Lažauskas įtaria, kad valdžia jam neišmoka visų priklausančių pašalpų, o pati Lietuvą parceliuoja dalimis.

REKLAMA

Ir šilta, ir sotu

Skaniausius miestelyje tortus kepanti Regina Brazaitienė prisipažino, kad prie viryklės kasdien praleidžia bent porą valandų, tačiau jos vyras Algimantas žmonos kulinarinius sugebėjimus vertino santūriai. Vyriškis atstūmė žmonos jam pripiltą sriubos lėkštę ir pabrėžtinai susiraukęs patikino, kad geriausiai Reginai pavyksta iškepti tik šnicelį. Tačiau tuoj pat prapliupęs juokais vyriškis pripažino, kad mielai valgo visus R. Brazaitienės paruoštus patiekalus, kuriuos šeimininkė gamina tik iš ūkyje užaugintų daržovių ar nupenėtų gyvulių mėsos. R.ir A. Brazaičiai perka tik cukrų ir kruopas, nors prireikus pastarųjų galėtų pasiruošti patys, o cukrų pakeisti medumi. Jų sodyboje gausų vištų ir išdidžiai vaikštinėjančių kalakutų, o tvarte - kriuksinčių kiaulių nedidelė ferma. Anksčiau Regina pati kepdavo ir duoną, tačiau dabar ją perka parduotuvėje, nes pati mieliau triūsia prie tortų, kurių receptus atrado dabar gausiai spausdinamose kulinarinėse knygelėse. Kai prie stalo susiburia ir trys suaugę Reginos sūnūs, maisto reikia tikrai nemažai. Firminis Reginos patiekalas - bulvių plokštainis su kiaulės koja. Jis gaminamas iš vakaro. Įspūdingo dydžio kiaulės koja ar net visa "karka" į tarkuotas bulves dedama žalia. Per visą naktį patiekalas šutinamas orkaitėje, todėl ryte jo skonis būna ypatingas. Saviškiams moteris kartais pagamina ir vieną senovišką patiekalą - "kukiną". Pasūdytame vandenyje išvirtos mažos kopūstų gūželės perpjaunamos pusiau ir užpilamos specialiu grietinės padažu. Svarbu, kad grietinės būtų kuo daugiau. Neseniai R. ir A. Brazaičiai savo jaukiuose namuose įsirengė ekonomišką kietu kuru kūrenama krosnį, todėl dabar nei šilumos, nei karšto vandens netrūksta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų