Uzbekistano Respublika yra Vidurio Azijoje. Joje gyvena 24 milijonai gyventojų: 73 procentai uzbekų, daug rusų, tadžikų, kazachų, totorių ir kt. 88 procentai jų - musulmonai sunitai, 9 procentai - stačiatikiai. Sostinė - Taškentas.
Daugiau kaip 600 žmonių gyvybių - tokia gali būti neramumų Uzbekistane kaina. Oficiali valdžia teigia, kad žuvusiųjų 20 kartų mažiau. Tačiau teisybės iš valdžios, kuri visais galimais ir negalimais būdais slepia tai, kas vyksta šalyje, tikriausiai nesužinosime niekada. Aišku viena, kad tai kruviniausias susidorojimas su protestuotojais per visą posovietinę Uzbekistano istoriją. Įvykius šioje šalyje ekspertai lygina ne su Gruzija, Ukraina ar net Kirgizija, kur taikios demonstracijos baigėsi politinės valdžios pakeitimu, bet su etninių ir religinių konfliktų kovomis Afganistane, Palestinoje ar Jemene.
Šūviai į minią
Viskas prasidėjo Ferganos slėnyje esančiame Andižano mieste. Ten kelias savaites vyko protestai dėl 23 jaunų verslininkų, kurie kaltinami priklausę islamo radikalų grupuotei "Akromija", teismo. Galų gale taikios manifestacijos peraugo į susirėmimus su milicija ir kariuomene, kurių metu buvo užpultas kalėjimas ir į laisvę išleista per 2 000 kalinių. Likus pusvalandžiui iki kalėjimo užpuolimo ginkluoti žmonės atakavo karinį miestelį, užėmė miesto administracijos pastatą, padegė dramos teatrą. Tačiau derybų su mitinguotojais niekas nevedė. Kariškiai blokavo miestą ir pradėjo užimtų pastatų šturmą, puolė aikštę prie administracijos pastato, kurioje vyko mitingas. Liudininkai pasakoja, kad šturmuotojai nesiterliojo ir nieko nesigailėjo, šaudė į minią. Tai nenuostabu, nes į kovą buvo mesti elitiniai Uzbekistano specialiųjų tarnybų kariai, paruošti kovai su terorizmu. Kariai buvo iš kitų regionų, tad niekas neatsisakė šaudyti į tėvynainius.
Armiją ginkluoja amerikiečiai
Apžvalgininkai tik prasidėjus maištui prognozavo, kad prezidentui Islamui Karimovui pavyks jį numalšinti, nes jo rankose - pati galingiausia armija Centrinėje Azijoje. Žlugus Sovietų Sąjungai, Taškentui buvo palikta Turkestano karinės apygardos kariuomenė, kuri turėjo 10 metų kovos patirtį Afganistane ir buvo bene geriausiai apginkluota. Šiuo metu tai 65 000 karių, 350 tankų, 500 tankečių, šimtai reaktyvinių pabūklų, patrankų, 4 pulkai lėktuvų. Šiuo metu armija reformuojama, ji bus visiškai profesionali. Jau dabar šauktiniai tarnavo 12 mėnesių, o netrukus jų neliks. Iš šalies biudžeto armijai išlaikyti kasmet skiriama 200 milijonų JAV dolerių. Padeda ir amerikiečiai - pernai Uzbekistanui jie skyrė 12 milijonų dolerių. Po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių Uzbekistanas tapo strateginiu JAV partneriu kovoje su terorizmu, čia įkurtos JAV karinės bazės. Apžvalgininkai pastebi, kad dėl to JAV, rėmusi kitų šalių demokratinius judėjimus, Uzbekistane elgiasi labai atsargiai, toleruoja I. Karimovo režimą, kuris visus tikina, kad neramumus šalyje sukėlė islamo radikalai.
Tikslas - islamo valstybė
Uzbekijoje pusiau legaliai veikiančią radikalių pažiūrų religinę grupuotę "Akramija" valdžia kaltina antivalstybine veikla. Grupuotę 1990-ųjų viduryje įkūrė buvęs islamo organizacijos "Hizb-ut-Tahrir" narys Akramas Juldaševas. "Hizb-ut-Tahrir" yra uždrausta įstatymu, nes siekia Vidurio Azijos respublikose įkurti islamo valstybę. Panašus ir "Akramijos" tikslas. Kuriant islamo valstybę siūloma nesiskaityti su priemonėmis, o kovojant dėl valdžios rekomenduojama pradėti savo rajone. Gal Andižanas ir tapo tokiu bandymu? Pats A. Juldaševas už tokią veiklą jau 8 metus sėdi kalėjime. Pirmą kartą jis buvo pasodintas už narkotikų laikymą 1998 metais, po to paleistas pagal Amnestijos įstatymą, o 1999-aisiais vėl areštuotas ir nuteistas už terorizmą. Tada už sprogdinimus Taškente buvo nuteisti 22 žmonės. Du iš jų kalėjime numirė. A. Juldaševo šalininkai sako, kad buvo nukankinti. Žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad Uzbekistano teismus kontroliuoja prezidento I. Karimovo žmonės ir kad iš tikrųjų tardomieji kankinami.
Amžinas prezidentas
Nors neatmetamos "žaliojo", musulmoniško, sukilimo užuomazgos, bet daugelis mano, kad ir uzbekams gali būti būdingas demokratijos troškimas, kuris čia pasibaigė net nespėjęs kaip reikiant prasidėti. Žmogaus teisių apribojimai, sumažėję po komunizmo žlugimo, Azijos šalyse buvo tuoj pat atnaujinti. Prezidentai kabina savo portretus visoje šalyje, asmens kultas čia nieko nestebina. Buvęs Uzbekistano komunistų partijos sekretorius I. Karimovas prezidentu pirmą kartą išrinktas 1991 metais. 1995 metais po referendumo jo kadencija pratęsta. 2000-aisiais 7 metams jis išrinktas dar kartą. 67 metų I. Karimovas laikomas vienu autokratiškiausių lyderių. Pernai gruodžio pabaigoje Uzbekistane vykusiuose parlamento rinkimuose nedalyvavo nė viena opozicinė partija, tad į 220 vietų parlamentą pakliuvo tik Islamo Karimovo lojalistai. Rinkimuose dalyvavo 489 kandidatai, beveik visi valstybės funkcionieriai.
Fergana - lyg parako statinė
Ferganos slėnis, kuriame susiduria Kirgizijos, Uzbekijos ir Tadžikijos sienos, daug metų yra kruvinų susirėmimų su islamistų radikalais arena. Ir šių dienų įvykiai labai primena tai, kas įvyko Ferganos krašte prieš 16 metų. Kaip tik vyko pirmasis SSRS deputatų suvažiavimas. Uzbekistano kompartijos pirmasis sekretorius Rafikas Nišanovas suvažiavimo delegatams sakė, kad Ferganoje nieko ypatingo neįvyko. "Paprastas buitinis konfliktas, - muilino visiems akis sekretorius. - Susimušė turguje dėl braškių lėkštės".
Tačiau kaltos buvo ne braškės. Uzbekai degino turkų namus. Dūmai rūko ir miestuose, ir kišlakuose. Turkai į Vidurinę Aziją iš pietinių Gruzijos rajonų buvo deportuoti Stalino įsakymu 1944-aisiais. Per dešimtmečius įleido šaknis naujoje vietoje ir vėl nukentėjo. Per šimtą žmonių buvo nužudyta, daugiau kaip 1 000 sužeista. Konfliktas, prasidėjęs Ferganoje, persimetė į Namanganą, Andižaną. Sureguliuoti situaciją pavyko tik išvežus turkų šeimas iš Uzbekijos. Spręsti konflikto iš Maskvos atvyko tuometinis SSRS ministras pirmininkas Nikolajus Ryžkovas. Jis apkaltino neįvardintas korumpuotas jėgas, suinteresuotas sustabdyti reformas. Tas reformas pradėjo Jurijus Andropovas, leidęs susodinti už grotų "medvilnės karaliukus", lobusius tuometinės valstybės sąskaita. Tačiau J. Andropovui numirus, numirė ir reformas, beje, labai įtartinai mirė ir respublikos vadas Š. Rašidovas.
O vargšai turkai ramybės dar ilgai neturėjo. Iš pradžių jie buvo išvežti į pietinius Kazachijos ir Rusijos regionus, o po dešimtmečio jiems buvo leista emigruoti į JAV, nes į istorinę tėvynę neįleido.
Ramybės nebuvo ir Ferganoje. 1990 metais uzbekai susipjovė su kirgizais. Žuvo apie 300 žmonių. 1996 - 1998 metais Chudžanto mieste (buvęs Leninabadas) kilo visa eilė maištų, bandyta įvykdyti karinį perversmą, kėsintasi į Tadžikijos prezidentą Emomalį Rachmonovą. Jis ir dar 70 žmonių buvo sužeisti. 1998 metais į Chudžantą buvo įvesta Uzbekijos armija, maištas numalšintas.
Sprogimai ir šūviai aidi ne tik Ferganos slėnyje. Pernai balandžio ir kovo mėnesiais bombos sprogo Taškente ir Bucharoje. Tada žuvo 47 žmonės. Valdžia sulaikė 85 teroristus, o atsakydami į areštus jų draugai suorganizavo sprogimus prie JAV ir Izraelio ambasadų, Generalinės prokuratūros Taškente. Žuvo 4, buvo sužeisti 8 žmonės. Atsakomybę dėl šio išpuolio prisiėmė grupuotė, pasivadinusi islamiškojo sąjūdžio vardu. Saugumo tarnybos išpuoliais apkaltino grupuotes, palaikančias ryšius su tarptautiniu teroristų tinklu "Al qaeda" ir talibais kaimyniniame Afganistane. Po šių išpuolių Taškente buvo jaučiamas nepasitenkinimas I. Karimovo vykdoma kietos rankos politika, o kai kurie įvykio vietoje susirinkę žmonės atvirai reiškė simpatijas sprogimų organizatoriams.
Atsižvelgiant į gamtos išteklius ir geografinę padėtį, Uzbekistanas turėtų virsti regiono lydere, bet buvęs kompartijos sekretorius nesugebėjo atsikratyti sovietinio palikimo. Ypač skursta kaimiečiai, už grašius rinkdami medvilnę. Pelnas tenka ponams, kurių rankose - milijonai. Žiūrint iš šalies šalis ne tokia skurdi. Tarptautinis valiutos fondas pagyrė ekonominę pažangą, kurią Uzbekistanas padarė 2004 metais. TVF nurodė, jog Uzbekistano vyriausybė pasiekė "lūžio tašką" užtikrindama 7 procentų bendrojo vidaus produkto prieaugį, didesnį nei 1 milijardo JAV dolerių einamosios sąskaitos perteklių bei 30 procentų didesnes aukso ir užsienio valiutos atsargas. Tiesa, Uzbekistano ekonomika tebėra labai centralizuota, o šalyje taikomos prekybos taisyklės laikomos vienomis iš griežčiausių pasaulyje.
