Kiekvieno normalaus vakarietiško universiteto tikslas - turėti gerą, prestižinę, akademiniame pasaulyje vertinamą literatūros leidyklą. Šiam siekiui negailima nei lėšų, nei pastangų. O Lietuvoje universitetų leidyklos vegetuoja, savo leidybos mastais ir leidinių kokybe jos nepajėgios varžytis su kitomis Rytų Europos leidyklomis. Kodėl taip yra?
Sovietmečiu nė viena Lietuvos aukštoji mokykla neturėjo rimtesnės leidyklos ar leidybos programos. Geriausiu atveju jos tiražavo rotaprintu surenkamą mokomąją literatūrą, todėl jokios pažangos šioje srityje nebuvo ir negalėjo būti. Profesionaliai užsiimti leidyba galėjo tik kelios valstybinės leidyklos, budriai prižiūrimos vadinamojo “glavlito” cenzūros. Nenuostabu, kad pasibaigus priklausomybės periodui aukštosios mokyklos skubiai ėmėsi iniciatyvos steigti leidyklas ir kurti leidybos programas. Deja, prabėgus tuzinui metų aiškiai matyti, kad nepakako nei ambicijų, nei jėgų suformuoti pakankamai aukšto lygio akademines leidyklas. Vos viena kita aukštoji mokykla gali pasigirti leidžianti aukštos dalykinės ir poligrafinės kokybės leidinius, kuriuos vertina mokslo bendruomenės ir kuriuos būtų galima neraustant parodyti iš užsienio atvykusiems kolegoms. Tokio neveiklumo ir nepajėgumo priežastys įvairios.
Svarbiausia klaida, kurią padarė žinybinių universitetinių leidyklų steigėjai, buvo siekis jose spausdinti tik savo darbuotojų mokslinę ir pedagoginę produkciją. Akivaizdu, kad silpnesnėms aukštosioms mokykloms tokia leidybos praktika tapo tarsi narvu, iš kurio neįmanoma išsiveržti, o didėjantis menkos kokybės, akademiniame pasaulyje ne itin vertinamų leidinių srautas nė kiek nepagelbėjo jų prestižui, kad ir kaip jos mėgintų įrodinėti savo veiklos mastus ataskaitose valstybės įstaigoms. Beje, netgi šimtametes tradicijas turintis Vilniaus universitetas per dvylika metų nesugebėjo “suorkestruoti” rimtos ir normaliai dirbančios leidyklos. Jei aukštųjų mokyklų administratoriai būtų bent kiek atsakingiau ir rimčiau pasidomėję užsienio šalių praktika, jiems senų seniausiai būtų tapę aišku, kad ten universitetų leidyklos veikia visai kitais principais.
Pirmiausia jos yra savarankiškos ir nepriklausomos nuo vietinės konjunktūros interesų. Europos, Amerikos ir kitų kraštų universitetų dėstytojai savo parengtus veikalus gali siūlyti bet kurios kitos aukštosios mokyklos leidyklai, kur rankraštį įvertina keli kvalifikuoti (ir nebūtinai joje dėstantys) ekspertai. Be to, tokia praktika užtikrina, kad prastų darbų būtų leidžiama kiek galima mažiau. Tuo tarpu mūsų šalyje menkaverčių, ne itin reikšmingų mokslo darbų ir metodinės lektūros srautas tik didėja, kadangi rūpinamasi tik savo akademinio personalo parengtų knygų leidyba. Kita vertus, kokia knyga bus finansuojama ir išleista, neretai priklauso nuo lobistinių priežasčių arba nuo jos autoriaus “svorio” ir padėties akademinėje hierarchijoje. Rengiant leidybos programas dažniausia laimi tie, kurie formaliu požiūriu yra tos hierarchijos viršūnėje. Sakykim, įmetėjusiam habilituotam daktarui, jau dešimtmetį ar porą nebepasakančiam moksle nieko nauja bei perpasakojančiam senstelėjusias idėjas, ir šiuo metu yra gerokai lengviau įpiršti savo rankraštį negu jaunam, ambicingam, tačiau visų formalių pakopų neįveikusiam dėstytojui. Skirstant dotacijas leidiniams kuo puikiausiai veikia iš rusų armijos gerai žinomas “diedovščinos” principas, veikia inercija ir nepaslankumas…
Tačiau nors bendra akademinės leidybos panorama iki šiol gana niūri, šiokių tokių prošvaisčių esama. Beje, įdomu ir gana simptomiška, kad šioje srityje daugiausiai pasidarbavo ne didieji Lietuvos universitetai, bet, palyginti su jais, nedidelės ir moksliniu potencialu su jais negalinčios konkuruoti aukštosios mokyklos. Pvz., Vilniaus dailės akademija, kur moksliniais tyrimais užsiima tik maža dėstytojų dalis, sugebėjo sukurti puikiai funkcionuojančią leidyklą, kur atsisakyta principo leisti tik savo akademinio personalo parašytas knygas. Nenuostabu, kad parengtos kelios serijos aukštos prabos ir puikios poligrafijos leidinių, sulaukusių ir platesnio pripažinimo. Kiek kitu keliu pasuko, tačiau leidybą rimtai suintensyvino Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, operatyviai išleidžiantis jaunų dėstytojų disertacijas. Be to, čia leidžiamas ir pavyzdinė mokslo periodika - žurnalas “Darbai ir dienos”, šalia kurio kitų universitetų periodika atrodo tiesiog negrabiai krūvon sumestų įvairaus plauko tekstų rinkinys. Pvz., Klaipėdos universiteto žurnalas “Tiltai” ar Kaune leidžiamas akademinis žurnalas “Humanistica” šiame kontekste atrodo tiesiog apverktinai.
Nors padėčiai gerinti galima siūlyti įvairių receptų, aukštųjų mokyklų leidybos principus reikėtų pradėti nuo esminių pertvarkymų. Pirmiausia atsisakyti žinybiškumo, atsiriboti nuo vietinės konjunktūros, ieškoti principingų ir kvalifikuotų recenzentų. Tik tuomet, kai leidyklos nebus varžomos “iš viršaus”, savarankiškai disponuos valstybės dotacijomis ir galės pačios priimti sprendimus - bus įmanoma kalbėti apie aukšto lygio universitetinę leidybą.
Aukštojo mokslo reforma? (1) http://www.omni.lt/index.php?base/z_84485Aukštojo mokslo reforma? (2) http://www.omni.lt/index.php?base/z_85007Aukštojo mokslo reforma? (3) http://www.omni.lt/index.php?base/z_87100
