Daugiau kaip prieš savaitę aš išdėsčiau savo neigiamą nuomonę apie Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusius antisemitinio pobūdžio teiginius. Manau, kad visuomenėje vykstanti diskusija reikalauja tarti keletą papildomų minčių.
“Respublikos” redaktorius Vitas Tomkus, kurio straipsniuose išspausdinti šie išpuoliai, mėgina teisintis, prisidengdamas savo kolegos Vito Lingio tragedijos kaltininkais. Tačiau manau, kad dienraščio redaktorius pats puikiai žino elementarų savo profesijos etikos reikalavimą - nusikaltėlių tautybė apskritai negali būti minima.
Ištisos tautos kaltinimui, išvedžiojimams apie “kolektyvinę atsakomybę” dėl atskiro nusikaltėlio negali būti jokių argumentų. Tai elementarus postulatas, kurį kiekvienas žmogus gauna jau šeimoje, ką jau kalbėti apie mokyklą, o juo labiau - universitetą. Tokie neatsakingi veiksmai, kurie jokiu būdu negali būti toleruojami, diskredituoja mūsų valstybę ir mūsų tautą.
Šis Vito Tomkaus poelgis nuvylė ne tik mane, bet ir kitus “Respublikos” skaitytojus. Nacionaliniai dienraščiai turi būti profesionalumo ir žurnalistinės etikos etalonais, o ne atvirkščiai - žeminti visos žiniasklaidos vardą, platinti nesantaiką ir antikultūrą.
Atskirai noriu pakalbėti apie nepaprastai svarbų ir mūsų šalyje ypač jautrų požiūrį į Lietuvos žydų bendruomenę, šimtų tūkstančių jų tragediją ir visų mūsų bendras pastangas įtvirtinti išlikusią negausią bendruomenę mūsų daugianacionalinėje šalyje.
Lietuvos valstybė, mūsų intelektualai, mūsų demokratijos kūrėjai per pastarąjį dešimtmetį daug nuveikė, kad Lietuvos žydai vėl pasijustų namuose. Sukurtos sąlygos jų kultūrai ir istorijai plėtoti. Tiesa, pasakyta apie skausmingą ir tragišką holokausto istoriją, dabar žinoma visiems, apie ją kalbama mokyklose. Šie poslinkiai normalizavo Lietuvos santykius su Izraeliu, gausia pasaulio žydų bendruomene.
Aš kreipiausi į generalinį prokurorą, prašydamas išaiškinti, ar tokie antisemitiniai išpuoliai “Respublikoje” neturi būti persekiojami baudžiamąja tvarka.
