Ferdinandas, grįždamas iš tarnybos (jis dirbo viešuosius darbus miestui pagražinti), vos vilkdamas kojas keikė miesto seniūną ir jo pakalikus. Gainioja kaip šunis nuo vieno darbo prie kito, o naudos maža. Visi Darbo biržos samdiniai tapo "zimagorais". O juk tarp jų yra puikių specialistų, bet prieš vėją nepapūsi - valdžia vis dar naudojasi sovietiniais kolektyviniais metodais.
Staiga jo mintis nutraukė šalia pasirodęs jaunystės draugas Bonifacijus, tempiantis karučiu didelį akvariumą.
- Sveikas, bičiuli! Kur tempi šią stiklinę dėžę?
- Į namus. Žmona liepė padirbdinti, tad vienas meistras man ją sukonstravo.
- Tada tempiame kartu ją pas tave, nes aš matau, kad ji, nors ir tuščia, bet sunki, - pasisiūlė padėti draugui Ferdinandas.
Ir abu per visą miestą nutempė ją į Bonifacijaus namus.
Namuose, vos tik partempė šią "brangenybę", prie akvariumo puolė Bonifacijaus žmona Margarita.
- Koks grožis! - o atsipeikėjusi išstenėjo: - Na, dabar apgyvendinsime seksualines žuvytes.
Bonifacijus įtūžo:
- Ar visai ant senatvės tavo protelis pasimaišė? Štai ką "muilo operų" gerbėjoms daro reklama. Geriau pataisyk mums vakarienę.
Ferdinandas irgi pasidomėjo akvariumo paskirtimi.
- Ką čia sugalvojai? Ar tikrai laikysi mažas egzotiškas žuveles šiame akvariume? O gal turi kitokių planų?
Bonifacijus išdidžiai tylėjo, niekinančiu žvilgsniu verdamas draugelį.
- Atsilikai nuo gyvenimo, drauguži. Aš kol kas jame laikysiu smulkias žuvytes: "artistus", "muzikantus", "televizininkus", o vėliau...
Ferdinandas patraukė draugą per dantį:
- Ar ir tu ant senatvės sukvailėjai? Tokios žuvytės ir sovietmečiu laikinai "apsigyvendavo" bendrabutyje akvariume ir keldavo ne ką blogesnes orgijas negu dabar rodo "telikas". Tiesa, tais laikais tai buvo daroma slaptai.
Bonifacijus nusijuokė ir šypsodamasis išdėstė savo argumentus:
- Dabar kiti laikai. Iš šio "akvariumo" galima gerą biznį padaryti... Jau ir Panevėžyje atsirado "Akvariumo" filialas.
- Tu čia ne filosofuok, o sakyk tiesiai šviesiai!
Tuo momentu kaip tik pasirodė Margarita, nešina padėklu su garuojančia vakariene ir buteliu samanės.
Bonifacijus patrynė rankas ir išdidžiai paplekšnojo draugui per petį:
- Na, dabar truputį sušilsime, kaip šildosi tie "akvariumiečiai" savo lovytėse, ir aš tau viską išdėstysiu.
Abu išlenkė po taurelę, užkąsdami Uspaskicho agurkais.
Bonifacijus apsilaižė kaip katinas, nujausdamas grobį, ir išdrožė:
- Kol kas mano akvariume dauginsis tik smulkios žuvytės. Vėliau aš matysiu, kas iš to išeis. Jeigu tų žuvyčių mailius bus hibridinis, o ne grynaveislis lietuviškas, tada tokia prekė neturės paklausos. Belieka atsarginis variantas. Uždaryti akvariume (tiesa, jo reikės žymiai didesnio) žuvytes-"seimūnes" ir jos šiame akvariume užsiiminės grupiniu seksu.
Ferdinandas, supratęs draugo ketinimus, paklausė:
- Bet Seime mažoka žuvyčių (patelių), be to, jos jau pagedusios. Ir jų patinėliai susitepę rankas, todėl toks seksas bus neproduktyvus ir mailius bus, kai paaugs, labai agresyvus, kaip piranijos.
Bonifacijus patenkintas pagyrė draugą:
- Na, tu tiesiog šaunuolis! Užvedei mane ant aukso gyslos. Piranijos gyvena labai toli nuo Lietuvos. Jeigu išauginsiu lietuviškų piranijų, tai jas bematant išpirks nusikaltėlių grupuotės - juk jos taip mėgsta kraują. Gal tada, bent laikinai, piranijų dėka Lietuvoje sumažės kraujo praliejimų. O jei tai pasitvirtins, tai man padėkos ne tik būsimų aukų giminaičiai, bet ir policijos pareigūnai. Toks mano žygdarbis nuskambės per visą pasaulį ir aš gausiu Nobelio premiją, kurią pasidalinsiu su tavimi.
"Beviltiškas žmogus. Svajotojas-idealistas", - pagalvojo Ferdinandas ir nusprendė atšaldyti draugo galvelę:
- Dar skaitai laikraščius? O gal tik galvoji apie "Aukso veršį"?
- Tik bibliotekoje, kai turiu laiko. Po Naujųjų metų valdžia nebenorės, kad skaityčiau. Kainas kelia. Informacinę visuomenę kuria...
- Teisingai daro. Tau ir skelbimų ant stulpo užteks.
- O gal tau nesvarbus Bušo vizitas Lietuvoje?
- Šiek tiek girdėjau, bet nieko ypatinga.
Ferdinandas nusijuokė ir pasakė pamokslą draugui:
- Nieko ypatingo, sakai? Greitai atsidursime jaukiame raudoname akvariume, tik amerikoniškame, o kas bus toliau, nė pats velnias nežino...
- Fui! - pasipurtė Bonifacijus. - Bet atsivers vargšams traiškanotos akys, kaip atsivers ir tai nelaimingai Psicho mergiotei.
- Pagaliau susipratai, bičiuli. Išlenkiam dar po taurelę, - Ferdinandas švelniai paglostė akvariumą, kuriame lėtai plaukiojo auksinės žuvelės.
- Ta va, bičiuli... Dabar bus toks akvariumas: maitins mus gatavom idėjom ir neturėsime teisės ant jų kakoti. Genialu!
Abu bičiuliai susižvalgė ir susidaužę išlenkė po taurelę.
Bonifacijus nusišluostė lūpas ir liūdnai ištarė:
- Gal geriau būtų, kad tų akvariumų nebeliktų. Ir aš be reikalo svaičiojau apie jų biznį.
Atsistojo Ferdinandas, įkišo ranką į indą, ištraukė žuvelę ir nutėškė ant stalo.
- Matai, kaip spardosi? - paklausė. - Kiekvienas gyvis nori gyventi, todėl mes privalome būti gailestingi...
- Taip, - sutiko Bonifacijus. - Paleisk ją atgal, tegul gyvena, vargšelė...
Įmetęs žuvelę į vandenį Ferdinandas pasakė:
- Akvariume, kaip ir gyvenime, drumzlinas vanduo padeda išlikti inkognito ne tik žuvelėms, bet ir žmonėms...
Bonifacijus nieko į tai neatsakė, nors jam rodėsi, kad tas vanduo akvariume darosi vis drumzlinesnis. Ferdinandas atsisveikino su bičiuliu tardamas:
- Ir "drumzliną" vandenį pridengs galingas NATO skėtis.
A. Jaunciems
