- Tą dieną jis elgėsi lyg beprotis, - "Akistatos" žurnalistei prasitarė Kretingoje gyvenanti Nijolė K. (24 m.), dar gerai neatsitokėjusi po buvusio sugyventinio, daugiau nei dvigubai vyresnio Zenono A. savižudybės. - Atėmė rankinę, iš jos ištraukė mano dokumentus, į skutelius suplėšė pasą... O suradęs santuokos liudijimą (Nijolė vos prieš dvylika dienų buvo susituokusi su savo vaikystės laikų draugu - V. G.), įsikišo į savo kišenę. Girdi, jo vaikai, tai tegu ir jų gimimo dokumentai būną pas tėvą... Nors ir buvo atvertęs lapus, turbūt nieko neperskaitė, o jei perskaitė - nesuvokė... Po to nuo mano rankos piršto jėga nuplėšė ir į pašalį nusviedė anytos ką tik padovanotą žiedą ir dar bandė atimti vestuvinį, bet turbūt dėl begalinio pykčio ir įniršio nieko neišėjo, drebėjo rankos...
Penkerius metus kartu su Zenonu pragyvenusi Nijolė puikiai suprato, kad su taip įtūžusiu jos vaikų tėvu reikia elgtis itin apdairiai, prieš ištariant gerai apgalvoti kiekvieną žodį, antraip grėsė nesunkiai nuspėjamos, pačios liūdniausios pasekmės... Jis juk ne kartą anksčiau buvo užsiminęs niekada nesusitaikysiąs su tuo, kad Nijolė atitektų kitam vyrui... Grasino: jei Nijolė nebūsianti jo - nebūsianti niekieno... Mylėti bandė priversti ir smurtu, ir šiurpiais grasinimais...
Nijolei viskas įgriso iki gyvo kaulo ir ji, vos prieš porą mėnesių galutinai apsisprendusi su Zenonu viską baigti, pasiėmė du mažus - trečius ir ketvirtus metukus bebaigiančius - vaikelius, susikrovė į krepšį savo bei mažylių daiktus ir iš sugyventinio nuomojamo buto išsikėlė kitur...
Zenonas, be abejo, vėl lėkė pas Nijolę, vėl, kaip įprastai, kone klaupėsi ant kelių atsiprašinėdamas, maldaudamas atleisti už visus ankstesnius išsišokimus ir įskaudinimus, tačiau daug kartų pamokyta Nijolė nė nemanė savo apsisprendimo keisti.
- Gal kokias dvi savaites jis mane persekiojo, - slogiais prisiminimais toliau dalijosi jauna graži moteris. - Per jį prisiėjo mesti darbą Klaipėdos rajone veikiančioje medienos apdirbimo įmonėje "Sakuona" (ten pora ir susipažino - V. G.), nuo jo neišsislapsčiau ir Kretingoje... Jis žinojo, kur kada buvau ir ką veikiau - tarsi ištisai būtų sekęs... Ir nuolat tvirtindavo, jog jei vėl nesusitaikysime, negyvensiąs, nusižudysiąs... Ir mane kartu pasiimsiąs. O mūsų vaikus, girdi, užauginsią giminaičiai... Gyvenau nuolatinėje baimėje, nežinioje - o jei taip ir padarys, kaip žada?.. Ar maža Lietuvoje panašių tragedijų?
Ir vis dėlto Nijolė K. vylėsi, kad Zenonui pamažu atlėgs, nukris akmuo nuo širdies, kad jis susitaikys su išsiskyrimu. Juolab kad ilgai nedelsusi, Nijolė atšoko vestuves su kitu vyriškiu ir apsigyveno jo motinos name Kretingoje.
Deja, ramybė truko neilgai. Tą nelemtą gegužės pradžios vidurdienį, kai Nijolė K. susiruošė vykti į Palangą ieškotis darbo ir, vildamasi, jog Zenonas jos daugiau nepersekios, pirmąkart iš namų koją iškėlė be apsaugos (nelydint vyrui), prie žingsniuojančios moters sucypė automobilio stabdžiai. Po akimirkos Nijolė jau sėdėjo buvusio sugyventinio "audinėje" ir klausėsi skaudžių užgauliojimų... Zenonas, anot Nijolės, vėl sugrįžo prie tos pačios temos - Nijolė turinti pasilikti su juo. Bet ji jau ištekėjusi! Pasirodo, vyriškis buvo kažkur išsiaiškinęs, neva įregistruota santuoka per dvylika dienų gali būti anuliuota, o ta diena kaip tik ir buvo dvyliktoji po Nijolės sutuoktuvių...
Supratęs, kad Nijolė prarasta negrįžtamai, Zenonas sušvokštė, jog labai greitai žus abudu - ir jis, ir jį atstūmusi mylimoji. Net parodė atsisveikinimo laišką, rašytą abiejų vardu! Atseit, vaikai, daugiau nematysite nei mamos, nei tėčio, jus užaugins giminės... Perskaičius tokius žodžius Nijolės nugara perbėgo šiurpuliukai... Iš paskutiniųjų reikėjo susitvardyti... Ir vėl Nijolei pasisekė. Ji, užsiminusi, jog vaikams tėvai labai reikalingi, ėmė kalbą kreipti į tai, kad gali persigalvoti, sutikti su Zenono pasiūlymu bendro gyvenimo lizdelį vėl bandyti lipdyti iš naujo. Moteris pasisiūlė tuojau pat pasiimti abu vaikelius bei asmeninius daiktus ir, palikus jaunavedį vyrą, sugrįžti į Zenono nuomojamą butą. Zenono veidas nušvito...
Tačiau užuot taip, kaip žadėjo, padariusi, Nijolė drebėdama atlėkė pas anytą ir paprašė kuo skubiau kviesti policiją. Atokiau laukęs draugės su visa manta, Zenonas pamatė artėjant pareigūnų tarnybinį automobilį ir dėl visa ko iš "audinės" iššoko, pasislėpė. Nieko nepešę, pareigūnai grįžo į komisariatą, o Zenonas, supratęs, kad Nijolė jį prigavo, staigiai užvedė automobilio variklį, įsibėgėjo ir visu greičiu tėškėsi į Nijolės anytos sodybos pašonėje augantį storakamienį medį... Vyriškis žuvo vietoje...
Vieni smerkia, kiti užtaria
Kretingos rajono PK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjas Marius Steponaitis patvirtino, jog tyrimas dėl Zenono A. mirties artimiausiu metu bus nutrauktas, mat nepavyko rasti įrodymų, kad kieno nors veiksmais ar grasinimais vyriškis buvo privestas prie savižudybės.
Pasak M. Steponaičio, dažniausias žmonių pasitraukimo iš gyvenimo būdas - virvė. Tokių šokiruojančių atvejų, kaip pasielgė kretingiškis Zenonas, tyrėjui dar nebuvo tekę aiškintis... Ištyrus įvykio aplinkybes (nepastebėta jokių stabdymo žymių) bei pasikalbėjus su buvusia sugyventine Nijole K., esą nekyla abejonių, kad vyriškis nusižudė. Pasirinko beprasmišką mirtį... Beje, kraupų sprendimą Zenonas priėmė būdamas išgėręs - jo kraujyje rasta pusantros promilės alkoholio. Kaip vėliau prisimins Nijolė K., Zenonas beveik visiškai negerdavo, tad tokia žinia moterį gerokai nustebino...
Apie šią tragediją Kretingoje kalbama iki šiol. Vieni smerkia Zenono egoizmą ir silpnavališkumą (norėjo, girdi, vyras jauną pačią laikyti po geležiniu užraktu: "Va tau ir vyras - kai Nijolė pametė, ėmė ir išskydo"), kiti negaili piktų žodžių Nijolės adresu. Dvigubai jaunesnė moteris, girdi, su Zenonu susidėjusi vien dėl pinigų, nes jis, sumanus elektrikas, daug uždirbdavęs; susiradusi jaunesnį ir į "senelį" spjovusi... Tuo tarpu pati Nijolė kategoriškai neigia tokius įtarimus. Anot jos, Zenonas nebuvo susikrovęs jokių turtų - važinėjo suklerusia mašinike, tesugebėjo išsinuomoti butą. Per penkerius bendro gyvenimo metus jis esą pakeitė keturias darbovietes, vienerius metus išvis nedirbo, tad santaupų irgi nesukaupė.
Tačiau ne turtai Nijolei buvo svarbiausia. Jai reikėjo suprantančio ir mokančio užjausti, nuoširdaus ir susitvardančio žmogaus - ne aklo pavydo nuolat apimto nervingo paniurėlio, užsiplieskiančio dėl netikusio žodžio ir net dėl to, kad prošal per daug triukšmingai prabėgo savas vaikas...
Galbūt dėl to, kad teko tiek daug iškentėti, tiek dienų ir naktų praleisti baimėje ir nežinioje, Nijolė dėl buvusio sugyventinio savižudybės nelinkusi nei teisintis, nei atgailauti. Jis, girdi, buvo suaugęs, subrendęs žmogus ir privalėjo galvoti, ką daro. Atvirai kalbant, tik po Zenono žūties Nijolė pasijuto ramiau, nuo širdies tarsi akmuo nusirito. Juk labai nedaug trūko, kad po žeme būtų atsidūrusi ir dviejų mažų vaikelių motina...
Nusinuodijo automobilio dujomis
Lygiai prieš metus, pernai pavasarį, keista dviguba savižudybė buvo užregistruota ir viename Klaipėdos rajono miestelyje. Pamiškėje buvo rastas automobilis, kurio salone gulėjo du negyvėliai. Greitai paaiškėjo, kad tai netoliese gyvenusių Eriko J. (34 m.) ir šešiolikmetės Živilės R. kūnai. Iš vidaus užrakintame automobilyje vyriškis sėdėjo vairuotojo vietoje, o jam ant kelių buvo nusvirusi merginos galva. Nuo mašinos išmetamojo vamzdžio į saloną nuvesta žarna leido daryti išvadą, kad porelę pražudė dujos ir kad šiam žingsniui buvo ruoštasi iš anksto.
Po tragedijos į viešumą išplaukė kalbos apie tai, kad žmoną ir mažą sūnelį turėjęs Erikas J. jau kuris laikas buvo įsimylėjęs kaimynystėje gyvenusią nepilnametę. Pasirodo, Eriko žmona jau seniai su vyru bandė viską išsiaiškinti, tačiau šis gynėsi neturįs jokios "mergos".
Artimiausios Živilės draugės anuomet "Akistatai" tvirtino niekada nepatikėsiančios, kad mergina iš gyvenimo pasitraukė savo noru, pasiūlius mylimajam. Živilė, girdi, apie tokius ketinimus tikrai būtų pasisakiusi, be to, prieš savižudybę įtartinai elgusis... Viena iš draugių Živilę matė vos valanda prieš mirtį linksmą ir laimingą, skubėjusią į slaptą pasimatymą su dukart vyresniu mylimuoju ir žadėjusią vakare paskambinti... Tad kai kitądien Živilė buvo rasta negyva, draugėms nekilo abejonių, kad ji paprasčiausiai buvo apgauta ir nusižudyti nusprendusio egoisto Eriko nusitempta paskui save, kad neatitektų kitiems... Tačiau nors Živilės nužudymo versija ir buvo tiriama, pritrūko neginčijamų įrodymų. Netikėta, keistais įtarimais apipinta dukters žūtis jos artimiesiems kainavo daug nervų ir sveikatos, suluošino gyvenimą...
Žemyn galva į upę
Prieš kurį laiką vienos Vilniaus aukštesniosios mokyklos moksleivis Robertas (20 m.) irgi nusižudė iš meilės ir tik per plauką į Anapilį nepasiuntė savo mylimosios. Jolantai atsibodo niekuo nepagrįsti įtarinėjimai, beprotiškas draugo pavydumas, nepasitikėjimas, tad vieną gražią dieną ji, nesitikėdama, kad vaikinas kada nors pasikeis, nusprendė santykius su juo nutraukti. Perskaitęs visas viltis sudeginančią žinutę Robertas po kelių minučių jau sėdėjo Jolantos nuomojamo buto kambaryje. Pajuodęs iš pykčio, dvokiantis svaigalais... Pora santykius aiškinosi ilgai bei audringai ir Jolanta tik dar kartą įsitikino, kad Robertas - ne tik egoistas, savimyla, bet ir labai pavojingas... Mylimąją iš pradžių bandė susigrąžinti gražiuoju. Kai to padaryti nepavyko, Robertas užsiminė nematąs prasmės gyventi ir įspėjo nepaliksiąs gyvos ir Jolantos. Merginą išpylė šaltas prakaitas, kai draugas iš džinsų kišenės išsitraukė lenktinį peilį... Suspigusi iš siaubo Jolanta išbėgo į balkoną ir vos spėjo iššokti... Visa laimė, kad mergina butą nuomojosi pirmajame aukšte - nukrito laimingai, apsibrozdino tik kojas ir rankas. Nejausdama jokio skausmo Jolanta šaltą rudens vakarą basa nuskuodė pas netoliese gyvenančią kurso draugę ir pasipasakojo, kas atsitiko. Kai lydima augalotų giminaičių Jolanta sugrįžo į butą, Roberto čia jau nebuvo. Kitądien per radiją pranešė, kad jaunas vaikinas nušoko nuo Neries tilto... Tai buvo Robertas...
Žudytis dėl meilės - nevyriška?
Didysis mąstytojas ir kūrėjas Aristotelis yra pasakęs: "Mirti dėl vargo, meilės ar nesėkmės - nevyriška. Žmogus, siekdamas mirties kaip gerovės, bijo sunkumų. Yra menkavertis".
Psichologai ir psichiatrai iki šiol neranda tikslaus atsakymo, kodėl vieni žmonės nusižudo, o kiti, atsidūrę tokioje pat ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Tas pat pasakytina ir apie įsimylėjėlius - vieni ramiai ar bent jau stengdamiesi aplinkiniams neparodyti, kad kenčia, nuryja karčią išsiskyrimo nuoskaudą, o kiti imasi drastiškų veiksmų...
Vertindami ką tik aprašytuosius atvejus psichologai linkę manyti, kad vyrus taip pasielgti pastūmėjo paprasčiausi asmenybės sutrikimai - impulsyvumas, agresyvumas, nemokėjimas, nesugebėjimas ar nenoras prisitaikyti prie aplinkos, taip pat - alkoholis...
Ir nors sakoma, kad žudomasi ne dėl to, jog žmogus pats nieko nemyli ar jaučiasi nemylimas, vis dėlto dauguma bandžiusiųjų nusižudyti, psichologų žodžiais, tą meilę ar nemeilę įsivaizduoja gana savotiškai. Kaip ir juos supantį pasaulį...
Statistika skelbia, jog apie 88 procentus visų savižudybių nulemia... skyrybos, poros išsiskyrimas. Pasijutęs atstumtas, niekam nereikalingas, praradęs visa, ką turėjo vertingiausia, žmogus esą ima galvoti, jog tolesnis gyvenimas, tiksliau, egzistavimas, yra beprasmis. Ryžusis savižudybei, anot specialistų, tarsi bandoma atkeršyti mylimajai ar mylimajam, o drauge ir visam pasauliui, dėl to, kad "man labai skauda".
Pažymėtina tai, jog dažniausiai tokie apsisprendimai gimsta impulsyviai, staiga, nebūna iš anksto apgalvoti (tai, kad apie savižudybę buvo užsiminta, dar esą nereiškia, kad tokį žingsnį buvo planuojama žengti iš tikro - gal esą tik bandyta pasiekti savo tikslus, sukelti gailestingumo, užuojautos jausmus).
Tiesa, anot psichologų, Lietuvoje nėra dažni atvejai, kuomet nusprendęs iš gyvenimo pasitraukti mylimosios atstumtas vyras tokia pat žiauria lemtimi "apdovanoja" (ar bando tai padaryti) ir savo brangiausiąjį žmogų - tą, kurį manė taip mylėjęs ir kurio buvo atstumtas.
Niekam ne paslaptis, jog šeimų ar sugyventinių poroms, laimingam jų gyvenimui koją dažniausiai pakiša pavydas. Ir nors kai kas teigia, kad pavydas meilę veikia teigiamai, kad, girdi, nepavydi tik tas, kuris nemyli, besaikis, niekuo neparemtas, aklas pavydas gali pražudyti. Tiek nesveikai pavyduliaujantįjį, tiek tą, kurio ar kuriam pavyduliaujama.
Todėl visiems, turintiems polinkį pavyduliauti, psichologai pateikė keletą patarimų. Visų pirma esą reikia atminti, jog tavo išrinktasis ar išrinktoji laisva valia sutiko susieti savo ir tavo likimus, tad jokiu būdu nereikia iš laisvo žmogaus nuolat reikalauti tai garsiai kartoti, prisiekinėti meile. Žmogaus praeitis, dabartis ir ateitis yra jo nuosavybė, todėl niekas neturi teisės bandyti ką nors pagal save keisti, koreguoti, reguliuoti. Jei įtariama, kad partneris neištikimas, būtina kuo skubiau viską išsiaiškinti, panaikinti visus klaustukus ir daugiau prie šios temos negrįžti, praeities neprikaišioti. Jei įsitikinama, kad partneris tikrai apgaudinėja, visų pirma reikia pagalvoti, ar jis nebuvo priverstas taip elgtis, drauge, kaip jau minėta, reikia įsikalti į galvą, kad kitas žmogus nėra nuosavybė, daiktas. Jei vis tiek nepavyksta įveikti aklo pavydo jausmo, lieka kaltinti tik patį save, suvokti, jog tai tavo, o ne to asmens, kuriam pavyduliauji, problema.
Ir paskutinis patarimas. Bet kokias tarpusavio santykių problemas reikia nedelsiant, tačiau ramiai, "be nervų" išsiaiškinti, jokiu būdu nemėginti partnerio pakeisti, perauklėti. Ir, be abejo, stengtis pasitempti pačiam, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, mylimo žmogaus akyse užsitarnauti kuo didesnį prielankumą.
