Bronius PAULIULIS
Dar niekada taip nėra buvę: Martynas lyg iš šono aiškiausiai mato, kaip artimieji ir giminės, ruošdamiesi jį palydėti į amžino poilsio vietą, šniurkščioja nosimis, šluostosi sudrėkusias akis, žegnojasi. Visi tokie graudūs, nusiminę. O jam visa tai matant ir girdint, nors šiek tiek ir liūdna, bet malonu, kad jo taip gailimasi. Atsimena, kad kai dar buvo gyvas, ta pati jo Levusė ne kartą supykusi šaukė: "Kad tave velniai kur greičiau nujotų". O dabar visa paskendusi liūdesy, ašaras upeliais lieja. Vadinasi, nebuvo jau toks "šmikis", o žmogus, šio to vertas!
Stebisi Martynas visu tuo ir junta, kaip nematoma jėga jo astralinį siluetą kelia į viršų, o po to pro tirštą miglą krinta į tamsią prarają. Dabar jis jau nebemato nei savęs, nei gedinčių artimųjų, susirinkusių į jo šermenis.
Pagaliau tamsą pradėjo skrosti ugniniai liežuviai, akinantys liepsnos pliūpsniai, sukeldami kibirkščių lietų. Tvoskė karščiu, verdančios dervos kvapu, aitriais dūmais. Dėl to, kad nesimatė jokių erdvės kontūrų, suvokė Martynas, jog tai tikrai ne asfaltbetonio bazė, kurioje dirbo. Bet kas tada?! "Nejaugi, - staiga toptelėjo baisi mintis, - nejaugi pragaras? Bet kaipgi taip be jokio teismo?" - svarstė labai sunerimęs, kol pamatė juodą raguotą būtybę, šake murkdančią iš didžiulio katilo norintį išsikepurnėti žmogėną. Abejonių neliko - tikras pragaras. Nematoma jėga nustojo nešusi.
Didžiuliame, pajuodusiame šios nematytos erdvės skliaute sužaižaravo užrašas "Paskirstymo punktas". Vadinasi, kai kas ir čia kaip ten, žemėje.
Stebėjosi Martynas ir nežinodamas, ką daryti, mindžikavo vietoje.
- Pirmyn! Nestovėk lyg mietą prarijęs, - sublerbė kažkur įtaisytas pokario laikus primenantis garsiakalbis.
Reikėjo pasiryžti, ir jis peržengė ribą neatverdamas jokių durų.
Už didžiulio dugnu į viršų apversto katilo, kuris tikriausiai atstojo priimamojo stalą, užmetęs kanopą ant kanopos sėdėjo šio punkto viršininkas. Skvarbiu savo įkypų akių žvilgsniu, nieko neklausdamas, jis įsisiurbė į Martyną, rodos kiaurai pergręždamas kiekvieną jo esybės milimetrą. Žemėje su tokio rango veikėju žinotum, kaip pasielgti - įspaustum į delną ir galėtum šio to geresnio tikėtis, o ką tu jam čia pasiūlysi, jeigu pats esi plikas kaip tilvikas.
- Į tryliktą, - sudavęs plaukuotu kumščiu į katilo dugną, kažkam šūktelėjo šio punkto viršininkas.
- Bus pristatytas, - kaukštelėdamas kanopą į kanopą, raportavo staiga iš kažkur išdygęs raguotas sielų naikintojas.
"Štai kur tvarka ir operatyvumas, - minutėlę pamiršęs savo tragišką padėtį, pasigėrėjo Martynas, - jokių kompiuterių, faksų, skaičiavimo prietaisų, jokių raštų sklaidymo, siuntinėjimo nuo vieno pas kitą. Užtai ir eilių nėra". Nespėjo gerai ir susivokti, kai buvo įstumtas į ilgą ir plačią erdvę, pritvinkusią dūmų ir aštraus sieros kvapo, primenančią milžinišką koridorių, kurio abiejose pusėse mirgėjo daugybė įvairiausiomis pasaulio kalbomis išraitytų užrašų. "Vadinasi, čia veikia, - karštligiškai dairydamasis į ugnines raides sumetė Martynas, - visų pasaulio tautų filialai".
Eiti pėsčiomis net nereikėjo - pekliška juosta nešė lyg konvejeris, kol prieš pat nosį pasirodė keturių gerai pažįstamų raidžių derinys - SSRS.
- Čia dabar! - pasipiktino Martynas. - Juk mes jau penkiolikti metai kaip iš jos išėjome. Neseniai įstojome į kitą. Nejaugi čia negavo jokios informacijos? O gal tiesiog pasityčioti užsimanė. Turėjo būti įsteigtas ir savas - lietuviškas!
Tačiau palydovas nebuvo linkęs klausytis jokių protestų ir taip stumtelėjo Martyną, kad šis kūlvirsčiais įlėkė į jam skirtą vietą.
Ką pirmiausia po gauto niukso atsipeikėjęs pajunta Martynas? Tai, kas čia buvo žymiai mažiau dūmų, karščio ir aitraus dervos dvoko.
Žvilgsnis užkliuvo už didžiulio šūkio: "Taupykime dervą ir malkas!" "Taupo kurą - štai kur šuo pakastas", - susiprotėjo Martynas, nors kitas šūkis skelbė: "Šimtmetį per 77 metus". Tačiau šio milžiniško cecho darbuotojai niekur neskubėjo: kas pliekė kortomis, kad gurkšnojo drumzliną skystį, kas pasakojo linksmus anekdotus ir velniškai žvengė. Žodžiu, visai nenuobodžiai leido laiką.
Kadangi kol kas į jį nekreipė nė mažiausio dėmesio, nugalėjęs susijaudinimą ėmė dairytis, susipažinti su situacija: juk čia reikės praleisti galbūt visą amžinybę. Ypač sudomino neįprasto dydžio stendas "Mūsų pirmūnai". "Visai kaip mūsų asfaltbetonio bazėje buvo", - pagalvojo. Tik skirtumas tas, kad iš jo žvelgė ne darbo draugai, o bjaurios išverstakės, kreivais snukiais, kuprotom nosim, apžėlusios juodais šeriais būtybės. Priėjo arčiau - juk reikia žinoti, su kuo teks turėti reikalų. Po vienu iš jų puikavosi užrašas: "Belzebubas XVII - katilų operatorius. Paros išdirbį įvykdo 173 procentais ir šiuo metu dirba jau XXIII amžiaus sąskaita". Po greta esančiu rašoma: "Pinčiukas XXI - prižiūrėtojas-kūrikas. Per pirmuosius tris XXI amžiaus metus sutaupė 4 700 kubinių metrų malkų, 747 tonas anglies, 297 tonas dervos. Labai draugiškas, visų bendradarbių gerbiamas darbuotojas".
- Nieko sau kompanija, velniai griebtų! - iš įpratimo nusikeikė Martynas ir tuoj susigriebė, kad čia toks pasakymas visai ne vietoje. Jau buvo benueinąs, kai kažkieno buvo staiga sučiuptas ir nuvilktas prie kampe riogsančio didžiulio katilo.
- Kur jį tempi? - pasigirdo gergždžiantis balsas.
- Pirminiam apdorojimui, - sukrizeno Martyną velkantis nelabasis.
- Žinok, kad kuro dar neatvežė, - perspėjo jau girdėtas balsas.
- Pakaitinsime iš sutaupytų žaliavų, - krizeno egzekutorius ir tempė toliau.
- Kas bus, tas bus, - pasiryžo Martynas, - tegul nemano, kad esu bailys, - ir sukaupęs visas jėgas atgalia ranka stipriai smogė savo kankintojui, ko gero, taikančiam į pirmūnus.
- Ar išprotėjai!? - suklykė moteriškas balsas. - To betrūko, kad miegančią imtum daužyti... - gailiai vaitodama pravirko Levusė. - Gal velnias tave apsėdo?!
- Viešpatie maloningas! Tai aš namie? O tai tau... O aš maniau! - vis dar negalėdamas patikėti dairėsi Martynas aplink. - Atleisk, mieloji, - tepasakė nežinodamas, aiškinti, kodėl taip atsitiko, ar kukliai nutylėti.
