“Omni Laikas” paskelbė Vytenio Povilo Andriukaičio straipsnį “Tikrus ar menamus pavojus Lietuvai slepia ES Konstitucija? Atsakymas A. F. Palubinskui” (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_127817). Kadangi p. Andriukaičio straipsnis buvo labai ilgas ir kupinas standartinių eurokratinių pagyrų (o ne analizės), norisi jam atsakyti. Kaip ir p. Andriukaitis, aš nuosekliai rėmiau Lietuvos integraciją į ES ir išlieku vieningos Europos Sąjungos šalininku. Tačiau nemanau, kad reikia priimti tokį Europos modelį, koks yra siūlomas ES Konstitucinės sutarties projekte - tą modelį reikia neskubant koreguoti.
V. P. Andriukaitis rašo, kad būtų klaidinga sakyti, kad Konstitucinės sutarties projektas nenaudingas mažosioms valstybėms. Džiaugiuosi, kad Lietuva turi žmogų, kuris aiškiau mato negu daugelis Europos politinių komentatorių, kurie beveik be išimčių konstatuoja, kad projektas numato mažėjančią mažųjų valstybių narių įtaką. Laimei, Andriukaičio pasakymas, “kad taip nėra”, viską ištaiso... tarsi turėtų burtininko lazdelę...
Gal V. P. Andriukaitis lieka ištikimas socialdemokratinei tendencijai atsisakyti tautinių valstybių teisių dėl didesnės biurokratizacijos ir todėl aklai gina ES konstitucinį projektą? Jis įvardija Komisijos reformą “didžiule revoliucija”, bet sykiu pavadina visą projektą “kompromisu”.
Girdamas Europos Komisijos formavimo principus, Andriukaitis nežymi, kad Konstitucinis projektas numato, jog Komisijos formavimas priklauso nuo Komisijos prezidento, t.y. jis sudaro komisarų kandidatų sąrašą atsižvelgdamas į demografinį ir geografinį atstovavimą. Tai natūraliai reiškia, kad Komisijos sudėtis visada turi atspindėti įtakingesniųjų (didesniųjų) valstybių dominuojančią demografinę padėtį. Principas “viena valstybė - vienas komisijos narys” užtikrintų ne demografinės daugumos atstovavimą, o visos Europos atstovavimą. Dar reikia pabrėžti, kad V. P. Andriukaičio išgirta “revoliucija” ir “kompromisas” numato, kad dalis valstybių narių Komisijoje neturės balso teisės! Kadangi aš esu ne kairysis, nesuprantu, kaip neturėjimas balso teisės gali būti gerai...
V. P. Andriukaitis teigia, kad “prekybos politika nėra ES įrankis daryti įtaką valstybėms narėms”. Tai kaip tik ir yra įrankis, priverčiantis valstybes nares atverti savo rinkas ir panaikinti tarpusavio prekybos apribojimus. Juk besivienijančios Europos pagrindinė mintis - prekybiniais saitais susietos Europos šalys nekariaus tarpusavyje. Pavyko - ES šalys tarpusavy nekariauja daugiau kaip pusę amžiaus. Jeigu Briuselis būtų likęs prie savo tikrosios misijos - užtikrinti vieningos rinkos laisvę, nebūtų būgštavimų, kad Europos biurokratai nori pasiglemžti vis daugiau galių. Tačiau dėsninga, kad biurokratai visada nori koncentruoti jėgą savo rankose. Pavyzdžiui, V. P. Andriukaičio neigimas, kad Briuselis naudoja prekybos politiką tam, kad darytų įtaką valstybėms narėms, yra kone juokingas, kadangi yra aibė pavyzdžių, parodančių, kaip Komisijos sprendimai “prekybos politikos” pagrindu paveikia tik vieną valstybę narę ir nieko bendra neturi su bendrosios rinkos apsauga: 1) garsusis Švedijos “lutefisk” sprendimas - Komisija norėjo švedams uždrausti gaminti ąžuolo statinėse pūdytą žuvį, kurios patys švedai nemėgsta (valgo tik per Kūčias); 2) Didžiosios Britanijos “matų skandalas” - vaisių pardavėjas buvo suimtas už tai, kad prieštaraudamas Komisijos sprendimui uždrausti naudoti bet kokią kitą matų sistemą, išskyrus metrinę, jis vaisių kainas buvo užrašęs ir kilogramais bei svarais - daugeliui britų dar vis prie širdies jų tradicinės uncijos. Komisija priėmė sprendimus daryti įtaką valstybių narių vidiniam gyvenimui. Už Švedijos ribų nieks nevalgo “lutefisk” (net pačioje Švedijoje ją valgo tik iš pareigos tradicijoms...). Britai nereikalauja, kad visoje Europoje būtų naudojama jų sena matų sistema ir neprieštarauja, kad Britanijoje būtų naudojama ir metrinė sistema. Kam Komisijai kištis į tokius Europos atžvilgiu nereikšmingus dalykus?
V. P. Andriukaitis teigia, kad projekte pareikštas viltingas siekis prisijungti prie EŽTK iš tikrųjų yra sietinas su juridinio statuso suteikimu ES. Kodėl eurokratai niekaip negali įprasti dirbti tiesiogiai, o ne aplinkkeliais? Siūlau paprastai įkalti tokią nuostatą: “ES yra tarptautinės teisės subjektas”. Kas paprasta - tas gražu.
V. P. Andriukaitis neigia ES centralizacijos tendencijas. Sunku net komentuoti akivaizdų realybės nepaisymą. Visa Europa kalba apie tai, kad Briuselio biurokratų rankose yra sukoncentruota per daug galių. Projekte yra daug “plačių” sąvokų, kuriomis Briuselio biurokratai galės naudotis didindami savo įtaką, kadangi pati biurokratiškiausia ES institucija - Komisija - garantuoja Konstitucijos taikymą.
Kairuoliška V. P. Andriukaičio nuostata, kad “nerimas dėl galimų valstybių narių teisių pažeidimų nepagrįsta”, nestebina. Socialistų grupė visada linkusi tikėti, kad “stiprusis centras” geriau žino, kaip reguliuoti mūsų gyvenimus. Atvirkščiai - laisvę, iniciatyvą ir subsidiarumą gerbiantys žmonės nepraranda budrumo ir įžvelgia centralizacijos pavojus.
Nesinori komentuoti kiekvieną p. Andriukaičio nepagrįstą projekto panegiriką. Atrodo, jis jau įsijautė į standartinio socialistų grupės atstovo vaidmenį - ginti Briuselio įtaką iki paskutinio kraujo lašo.
Galų gale jis savo atsakymo pabaigoje ir išsiduoda, kur šuo pakastas - “svarbiausia mums turi būti europinis interesas”. Kategoriškai nesutinku. Svarbiausia mums turi būti Lietuvos ir kiekvieno jos piliečio interesas vieningos Europos kontekste.
Vytenis Povilas Andriukaitis: Tikrus ar menamus pavojus Lietuvai slepia ES Konstitucija? Atsakymas A. F. Palubinskui (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_127817)
Aidas Feliksas Palubinskas: Kokius pavojus Lietuvai slepia ES Konstitucija?http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_125799
