Praėjusį mėnesį Prancūzijos ir kitų šalių miestuose vykusios riaušės rodo, kad Vakarų Europos valstybėms nevisiškai pavyksta susidoroti su užsieniečių integracijos uždaviniu. Imigrantų srautai į Vakarų Europos valstybes nuolat auga. Vokietija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Prancūzija yra Europos valstybės, į kurias atvyksta daugiausia imigrantų.
Tačiau tuo pačiu metu Vakarų Europos valstybės nuolat susiduria su darbo jėgos trūkumu, todėl yra būtinas tinkamas migracijos (pirmiausia ekonominės) srautų valdymas.
Integracija – tai abipusis procesas. Imigrantų galimybės integruotis į visuomenę priklauso tiek nuo jų pačių noro ir gebėjimo prisitaikyti, tiek nuo priimančios šalies politikos, sugebėjimo toleruoti imigrantus, jų kultūrą. Prancūzijos valdžia metų metus užsieniečių integracijai skyrė nemažai lėšų, tačiau, atrodo, ne visos priemonės atnešė laukiamų rezultatų. Valdžia atvykėliams statė ištisus daugiabučių priemiesčius, kuriuose dabar, anot pačių imigrantų, jie jaučiasi tarsi atskirti nuo miesto ir jo teikiamų galimybių – atsiduria savotiškoje izoliacijoje, kurią tik sustiprina pačių prancūzų požiūris į juos. Apskritai prancūziškas užsieniečių integracijos modelis labiau orientuotas į asimiliaciją. Prancūzai nuolat pabrėžia savo kultūros išsaugojimo svarbą. Nors daugelis riaušininkų yra gimę Prancūzijoje ir yra šios šalies piliečiai, bet jie jaučiasi diskriminuojami.
Tačiau užsieniečių integracijos problema sąlygota ne tik kultūrinių priežasčių, bet ir socialinių-ekonominių. Ji susijusi ir su šiuo metu tiek valstybių narių, tiek ES lygmeniu vykstančiomis socialinėmis-ekonominėmis reformomis.
Tam tikrus užsieniečių teisinio statuso reglamentavimo standartus (pavyzdžiui, prieglobsčio prašytojų priėmimas, teisė į šeimų susijungimą ir kt.) nustato ES ar tarptautinės teisės normos, tačiau atvykėlių galimybės susirasti darbo priklauso ir nuo pačių priimančių valstybių ekonominės situacijos. Didžiąją dalį imigrantų sudaro būtent ieškantys darbo, geresnio gyvenimo. Lėtėjant ES valstybių ekonomikos augimui ir didėjant imigrantų srautams, atvykėliams vis sunkiau rasti darbo. Atvykę į ES dirbti vadinamieji ekonominiai migrantai „pamiršdavo“ grįžti ir Europon pasikviesdavo savo šeimas.
Eurostato duomenimis, Prancūzijoje nedarbas šiuo metu sudaro apie 9,3 proc., per pastaruosius 20 metų niekada nebuvo mažesnis nei 8 proc. ir yra vienas didžiausių tarp ES šalių senbuvių. Dar didesnis nedarbas tarp jaunų žmonių ir imigrantų. Būtent tai ir buvo viena priežasčių, lėmusių smurto protrūkius.
Nedarbo lygis nurodo bendras ekonomikos tendencijas. Europos valstybių ekonomikos augimas kelis pastaruosius metus yra itin sulėtėjęs. Tai paskatino valstybes ES lygmeniu imtis tam tikrų reformų. Praėjusių metų antrąjį pusmetį ES pirmininkaujant Airijai persvarstyta Lisabonos strategija, jos įgyvendinimo priemonės. Šiuo metu ES pirmininkaujanti Jungtinė Karalystė taip pat buvo užsibrėžusi planus, kurių centre – ES ekonominio ir socialinio modelio reformos. Dosni Europos valstybių socialinė sistema, esant menkam valstybių ekonominiam augimui, atrodo, nebeišgali toliau funkcionuoti.
Būtent priemonės, kurios sudarytų prielaidas ekonomikos augimui ir jos konkurencingumo didinimui, įskaitant ir naujų darbo vietų kūrimą, yra socialinių-ekonominių reformų centre. Komisijos komunikate, kuriame išdėstytos peržiūrėtos Lisabonos strategijos įgyvendinimo gairės, nurodyta, kad vienas iš tikslų yra sukurti daugiau ir geresnių darbų modernizuojant valstybių socialinės apsaugos sistemas, siekiant darbo rinkų lankstumo ir investuojant į žmogiškąjį kapitalą, siekiant geresnio išsilavinimo ir įgūdžių.
Užsieniečių integracijos problemos kontekste šiuo metu vykstančios darbo rinkos reformos taip pat svarbios. Pirmiausia jomis siekiama spręsti nedarbo problemą. Antra, šios reformos kartu su ekonominės migracijos valdymo priemonėmis turėtų, bent jau iš dalies, prisidėti sprendžiant ir užsieniečių integracijos problemą.
Šių metų rudenį Europos Komisija valstybių narių svarstymui pateikė komunikatą, kuriame išdėstyta trečiųjų šalių piliečių integracijos ES programą. Programa numato daugybę užsieniečių integracijos priemonių – nuo kovos su diskriminacija darbo rinkoje ir priemonių, palengvinančių užsieniečių įsidarbinimą (tokių kaip naujų papildomų galimybių atvykstančiųjų kvalifikacijai pripažinti ieškojimas ir pan.) iki švietimo siekiant informuoti visuomenę apie imigrantų kultūrą ir pagreitinti atvykstančiųjų integraciją. Tačiau programos įgyvendinimas valstybėse narėse pareikalaus pirmiausia jų pačių išteklių. Priemonių įgyvendinimas atskirose valstybėse narėse priklausys nuo nacionalinės valdžios pastangų, nuo to, kiek valstybės, pačios vykdančios darbo rinkos reformas, ras išteklių priemonėms, skirtoms imigrantų integracijai.
Kaip jau minėta, ES valstybės tuo pačiu metu susiduria ir su darbo jėgos trūkumu. Tam, kad imigracija galėtų prisidėti sprendžiant darbo jėgos trūkumo problemą būtina tinkamai valdyti migracijos srautus. Komisijos „Žaliojoje knygoje dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu“ teigiama, kad 2010-2030 m. laikotarpiu dėl darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo dirbančių žmonių skaičius sumažės net apie 20 mln. Tai neišvengiamai stabdytų ES valstybių ekonomikos augimą. Šiame dokumente Komisija teikia pasiūlymus dėl ekonominės migracijos valdymo, tam tikrų bendrų europinių standartų priimant Bendrijoje ekonominius migrantus iš trečiųjų šalių. Komisija siūlo keletą variantų: vienu atveju ekonominių imigrantų atvykimą bendrai reglamentuotų minimalios europinės normos (vadinamasis horizontalus požiūris), kitu – atskirai būtų reguliuojamas skirtingų sektorių darbo jėgos iš trečiųjų šalių patekimas į ES darbo rinką, ar – esant darbo jėgos tam tikrose srityse stygiui – taikoma paspartinta procedūra. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad teisė nustatyti kvotas atvykstantiems dirbti vis dėlto lieka valstybių narių rankose.
Minėtos Komisijos iniciatyvos rodo, kad Europos mastu imamasi priemonių spręsti imigrantų integracijos problemą, tačiau čia daug kas priklauso nuo pačių valstybių noro ir gebėjimų įgyvendinti siūlomas priemones, nuo to, kaip sėkmingai pačios ES narės spręs savo ekonomines-socialines problemas ir kiek dėmesio bus skiriama imigrantų problemoms nacionaliniu lygiu.
