Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Apžvalginė ekskursija po salą - labiausiai mėgstama lietuvių turistų. Vienos dienos ekskursijos autobusu ir laivu kaina žmogui - 6 200 pesetų (apie 150 litų). Vaikui iki 11 metų - perpus pigiau.
Vos turistų pilnas autobusas iš siaurų Arenalio gatvelių įsuko į greitkelį, prieš akis atsivėrė toli gražu ne džiuginantys akį vaizdai: duobėtose pakelėse styro nenušienautos, nuo karščio parudusios žolės kuokštai, begalė šiukšlių, apleisti žemės plotai, skurdūs kaimo gyventojų trobesiai. Žiūrėdami į apgriuvusios fermos liekanas, keli turistai padarė išvadą: "Ir čia Landsbergis rankas prikišęs - išardęs kolūkius..."
Kad salai trūksta drausmės ir tvarkos žiūrinčios rankos, pripažino ir maljorkietis gidas Salvadoras.
Pirmasis stabtelėjimas - pietvakarinėje Siera de Tramuntana kalnų masyvo dalyje stūksančiame Valdemosos miestelyje, į kurį vedantį vingiuotą kelią iš abiejų pusių supa migdolų ir alyvmedžių plantacijos. Vietiniai gyventojai šią vietovę laiko senoviniu kaimu, mat joje apstu dar XVIII amžiaus architektūros statinių. Valdemosa, išvertus iš arabų kalbos, "maurų slėnis". Mažiau nei 2 000 gyventojų turinčio miestuko centre - vienuolynas, kuriame 1838 - 1839 metų žiemą praleido, kaip manoma, pirmieji salos turistai rašytoja Žorž Sand ir kompozitorius Friderikas Šopenas. Tiesa, iš pradžių porelė planavo įsikurti ne šioje atokioje vietovėje kalnuose, tačiau, kaip byloja istorijos šaltiniai, vietos gyventojus šokiravo Ž. Sand elgesys (ji be perstojo traukė cigarą, mūvėjo kelnes) ir F. Šopeno liga (gerklų džiova), ir žmonės atvykėliams atsisakė išnuomoti gyvenamąjį plotą. Nori nenori teko prašytis prieglobsčio Valdemosos vienuolyne. Jame gyvendama Žorž Sand parašė knygelę "Žiema Maljorkoje", o F. Šopenas sukūrė ne vieną preliudą. Po minėtos knygelės pasirodymo sala ėmė domėtis turistai, mat rašytoja labai šiltai ir patraukliai aprašė kerintį Maljorkos grožį... Dabar Valdemosos vienuolyne pirmajai turistų porai atminti įrengtas muziejus.
Vienoje iš Valdemosos parduotuvėlių visi norintieji galėjo prisiragauti ypatingos receptūros vietinės gamybos likerių. Kaip pasakojo gidas, tokių likerių gamybos laikas netrumpas: surinktos laukų žolelės pusę metų mirkomos alkoholyje, po to pridedama kvapų, koncentratų. Prieš išpilstant į butelį įkišama žolelių stiebų. Nors "tipinis salos gėrimas" patiko nedaugeliui, dažną turistą sužavėjo butelių, į kuriuos jis išpilstytas, formos. Gražesnio maljorkietiško suvenyro, girdi, niekur nesurasi...
Labai įdomi ant uolėto jūros kranto iškilusios Son Marojč pilies istorija. Vietos gyventojai ją pastatė kaip žvalgybinį bokštą apsisaugoti nuo galimų piratų antpuolių. Vėliau pilį nupirko austrų hercogas Luisas Salvadoras, kuris po kiekvieno apsilankymo pilyje salą vis labiau pamildavo, parašė apie ją kelias knygas. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad hercogas įsimylėjo neturtingą maljorkietę Kataliną, kuriai vėliau šią pilį padovanojo. Tačiau taip jau lėmė likimas, jog naujoji pilies savininkė čia praleido labai mažai laiko - staiga pasimirė. Po šios netekties hercogas nebegalėjo pilyje gyventi - jam vaidendavosi mirusi mylimoji. Prisiėjo pilį parduoti.
Šiuo metu Son Marojč pilis - amerikiečio aktoriaus Maiklo Duglaso nuosavybė. Hercogui atminti (jis jau irgi miręs) pilyje įrengtas muziejus.
Iš Valdemosos miestelio kalnų keliais toliau keliaujame į "aukso slėnį" - beveik 13 000 gyventojų turintį Solerio miestą. Ši vietovė nuo seno taip vadinama dėl to, kad ją iš visų pusių supa apelsinų giraitės, tad, vaisiams prinokus, miestas nusidažo ryškia oranžine spalva. Soleris - pati šilčiausia ir drėgniausia vieta saloje, mat iš visų pusių miestą supa kalnai.
Kelionė laivu salos pakrante iš Solerio į La Kalobrą truko mažiau nei valandą. Mažesnieji keliautojai, šnairomis dairydamiesi į galingas jūros bangas, beveik ištisai verkšleno: dviejų denių laivą stiprūs vandens šuorai mėtė į visas puses lyg plunksnelę... Užtat be perstojo spragsėjo fotoaparatai, dūzgė videokameros... Turistai aikčiojo regėdami įspūdingą salos pakrantę - didžiules stačias uolas, per šimtmečius susiformavusius slėpiningus urvus. Tie urvai, pasak gido, vilioja ne vieną keliautoją, tačiau savarankiškai juos tyrinėti yra labai pavojinga. Pasak gido, pernai vasarą viena Maljorkoje atostogavusi anglų šeima išsinuomojo valtelę ir kartu su vaikais nusiyrė pasidairyti į urvus. Į krantą "tyrinėtojų ekspedicija" nesugrįžo - kaip vėliau paaiškėjo, tėvas, motina ir du vaikai kartu su valtimi kažkokios slėpiningos jėgos buvo įsiurbti į urvą ir dėl vidinės traukos nepajėgė iš jo išsikapstyti. Kol viešbutyje jų pasigedo, kol nustatė, kur turistų šeima galėjo pasidėti, kol gelbėtojai, iššniukštinėję nemažą dalį jūros pakrantės uolų urvų, prapuolėlius surado, visiems jiems medikų pagalba jau buvo nebereikalinga.
Kelią "tiesė" girtas asilas?
Iš La Kalobros turistų autobusas suka pačios įspūdingiausios maršruto atkarpos link - serpentinų keliais kyla į aukščiausią kalnų viršūnę Puig Major (jos aukštis - 1 445 metrai virš jūros lygio). Ką kalbėti apie moteris ar vaikus, jei ir vyrai, baikščiai dairydamiesi pro autobuso langus, ėmė gailėtis nepasiėmę antrų trumpikių... Galima tik pavydėti vietiniams vairuotojams, centimetrų tikslumu laviruojantiems nuo vieno siauro kalnų keliuko krašto į kitą. Ten, apačioje - skardžiai, nuo kurių nuriedėjus turbūt niekas ir kaulelių nesurinktų... Kad tas kelias dar ne taip vingiuotų, o dabar - kas keli metrai - posūkiai 180, o kai kada ir 360 laipsnių kampu!
Gidas Salvadoras skuba paaiškinti - maljorkiečiai kelio tiesėjai, girdi, čia niekuo dėti - kaltas girtas asilas. Jei tikėsime legenda, kalnų kelio kryptį anais laikais rodydavo asilas. Tad kai iš La Kalobros dar tik buvo ruošiamasi tiesti kalnų kelią, darbininkai susipyko su savo viršininku ir iš vakaro asilą tyčia nugirdė. Tai, girdi, neblaivus gyvulys ir nukreivojęs... Po šio pasakojimo turistai išsijuosę keikė... asilą.
Juodoji Madona, išpildyk vieną norą...
Siera de Tramuntana kalnuose nuo XIII amžiaus veikia šv. Ljuko vienuolynas. Aplink šį nemažą teritoriją užimantį kompleksą auga maljorkietiški ąžuolai, vedantys valgomus vaisius. Šie medžiai čia laikomi šventais, ypatingai saugomi. Vietovė aplink vienuolyną - vienintelė vieta Maljorkoje, kur žiemą retkarčiais iškrenta sniego. Todėl žiemą čion plaukia galybė maljorkiečių - grožisi patys ir vaikams rodo "dangaus stebuklą".
Į šį vienuolyną rugpjūčio mėnesį keliauja tikintieji - atliekamos piligriminės kelionės. Dėl to, kad dienomis būna labai tvanku, keliaujama naktį, tuo pačiu vingiuotu kalnų keliu. Deja, tik mažiau nei pusė visų keliaujančiųjų pasiekia galutinį tašką - kiti iš nuovargio būna priversti kelionę baigti anksčiau. Ištvermingiausieji gauna atitinkamus diplomus, kuriais labai didžiuojasi.
Vienuolyne šiuo metu gyvena 14 vienuolių. Čia įsteigti pirmosios medicininės pagalbos punktas ir ligoninė - jei kalnų gyventojams prireiktų skubios medicininės pagalbos... Gidas patikino, kad vienuolių ligoninėje visos medicininės paslaugos suteikiamos už dyką.
Lyg tyčia, kai lietuvių turistų grupė vaikštinėjo po šį vienuolyną, vienai nuvargusiai turistei taip įsiskaudėjo galvą, jog nežinojo, ko griebtis. O gal vienuolių medicinos punkte sušelptų bent viena skausmą malšinančia tablete? Tačiau svetimšalei su vienuoliais susitarti nepavyko - jie pasiūlė užsukti į vaistinę. Tiesa, priminė, jog teksią porą valandų palaukti, kol vaistinė atsidarys - tuo metu buvo siesta...
Šv. Ljuko vienuolynas įsimintinas dar ir tuo, kad jame veikiančioje prašmatnioje bažnyčioje saugoma Juodosios Madonos statulėlė. Ji, vietinių įsitikinimu, yra stebuklinga. Tereikia statulėlę paliesti ir sugalvoti vieną norą - jis išsipildys! Vienas turistas pusbalsiu ištarė: "Noriu vieno - kad išsipildytų visi norai..."
Deja, niekas nežino, koks menininkas padarė Juodąją Madoną. Aišku tik tai, jog tokių statulėlių pasaulyje yra tik keturios. Antra stovi Portugalijoje, trečia - Barselonoje, ketvirta - Kanaruose.
Paskutinis sustojimas - Inkos mieste. Vietiniai šį trečią saloje pagal dydį miestą laiko odos dirbinių meka. Tačiau apsilankę viename iš Inkos odos dirbinių fabrikų, tik keli turistai įsigijo vieną ar kitą gaminuką - visos prekės gana brangios.
Norintieji galėjo apsilankyti ir povandeniniame Nemo laive, tačiau gidė iškart perspėjo, jog brangiausia iš visų organizuojamų ekskursijų (kaina vienam asmeniui - per 11 000 pesetų (apie 270 litų) gali nuvilti... Užtat viename didžiausių pasaulyje Arenalio vandens pramogų parkų turistai iš Lietuvos galėjo pliuškentis nors ir kiekvieną dieną. Mat iki jo gyvenusiesiems Arenalio viešbučiuose - 10-15 minučių kelio, o kaina vienam asmeniui - 2 475 pesetos (apie 60 litų).
Taigi jei nori Maljorkoje daug pamatyti ir smagiai pasibūti, ilsėtis nėra kada. Tik nepamiršk pasiimti daugiau pinigų...
