Norite padaryti draugui malonumą? Pagerbti taip, kad jus prisimintų visam laikui? Padovanokite... žirafą. Galite būti tikras - jis niekada jūsų nepamirš. * 1826-ųjų spalio 31-oji. Ši data išliks reikšmingiausia Prancūzijos karaliaus Karolio X viešpatavimo metais. Žinoma, neskaitant karūną jam kainavusios 1830-ųjų Liepos revoliucijos... Tą dieną žirafa pirmą kartą pastatė savo kanopą Prancūzijos žemėje. Ir ne bet kokia žirafa! Kai šis orus Afrikos savanų gyvūnas išlipo nuo smalsuolių minios pajuodusiame Marselio uoste, jau turėjo ilgą istoriją. Ši žirafa - dovana. Tai Egipto princo Muchameto Alijaus draugystės ženklas Prancūzijos karaliui. Dėl politinių ir diplomatinių priežasčių Egipto princas tais laikais laikė būtinu dalyku sustiprinti savo ryšius su Prancūzija ir Anglija. Taigi jis nusprendė šių šalių valdovams padovanoti po žirafą. 1826 metais Sudane buvo sugautos dvi jaunos žirafos. Kol jos pasiekė už 3 000 kilometrų esančią Aleksandriją, buvo gabenamos ant kupranugarių ir laivais. Viena jų pirmosios kelionės metu buvo netyčia sužeista ir visam laikui liko silpnesnė. Slapta buvo nutarta ją padovanoti Anglijos karaliui. Kita turėjo atitekti Prancūzijos valdovui.
Taigi Prancūzijai skirta žirafa 1826 metų spalio 6 dieną paliko Aleksandrijos uostą ir italų laivu išplaukė jai skirta linkme. Dvidešimt penkias kelionės dienas ją lydėjo trys melžiamos karvės - žirafos maitintojos - ir keturi prižiūrėtojai. Jos sutikimas Marselyje spalio 31 buvo grandiozinis. Žirafa domėjosi ir eiliniai žiopliai, ir mokslininkai. Garsus to meto gamtininkas Etjenas Džefris Sen Hilaras degė nekantrumu savo akimis pamatyti ir paliesti keistą gyvūną, apie kurį žinojo tiktai iš zoologijos knygų. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tik nežinia, ar abipusė. Mokslininkas ryžosi pats ją lydėti iki Paryžiaus ir įteikti karaliui Karoliui X. Žirafa keletą mėnesių praleido karantine, o 1827 metų gegužės 20 dieną leidosi į 775 kilometrų kelionę iki Paryžiaus pėsčiomis. Tai buvo keistas eskortas: žirafa, tarytum šešėlis ją sekantis minėtas gamtininkas, toliau - melžiamos karvės, du muflonai, prižiūrėtojai ir maisto produktai. Gamtininko nurodymu beveik keturių metrų aukščio žirafai buvo pasiūta dviejų dalių taftinė skraistė aprišta juodo veliūro kaspinu. Viename pakelės mieste buvo įsakyta peleriną papuošti karaliaus herbu ir pasiūti batus, kad apsaugotų kanopas nuo lietaus ir purvo.
Kelionė į Paryžių - nepaprastas įvykis. Ronos upės slėnio kaimai ir miesteliai buvo pasiruošę sutikti neregėtą gyvūną, tad buvo būtina sustoti ir patenkinti jų smalsumą. 30 000 žmonių susirinko Lione, Belekuro aikštėje, pasveikinti egzotišką būtybę. Birželio 30-ąją, po penkiasdešimties dienų kelionės, žirafa įžengė į Paryžių. Ji buvo geros formos ir po devynių dienų, liepos 9-ąją, susitiko su karaliumi. Karalius žirafą patapšnojo, norėdamas pamatyti, kaip ji bėga. Matyt, buvo patenkintas Muchameto Alijaus dovana, nes tą patį vakarą stebint tūkstančiams paryžiečių įleido žirafą į Botanikos sodą. Tik vėlai naktį vargšas gyvuliukas gavo pailsėti... Kitą dieną lankytojų minia suplūdo į sodą pažiopsoti į užsienietę!
Žirafa Prancūzijoje tapo madinga. Jos garbei kūrė poemas, dainas, statė spektaklius. Buvo gaminami jos figūros formos pyragaičiai ir kiti saldumynai. Gyvuliuko atvaizdas puikavosi ant įvairiausių daiktų: pradedant muilu, indais, baldais, sienų apmušalais ir baigiant pianinu. Laikui bėgant žirafa, suprantama, nebežadino tokio didelio žmonių smalsumo, tačiau sode ir toliau išliko labiausiai stebimu gyvūnu. Praleidusi Botanikos sode aštuoniolika metų, 1845-ųjų sausio 12-ąją ji išleido paskutinį kvapą... Jos didžiausias garbintojas Džefris Sen Hilaras mirė keliais mėnesiais anksčiau. Šios žirafos iškamša daug dešimtmečių puošė Botanikos sodo muziejų. Vėliau ji buvo perkelta į Rošelės gamtos istorijos muziejų, kur ir dabar tebėra.
Iki sėkmės nedaug trūko...
Mes nepratę žavėtis nusikaltėliais, tačiau kai jie tokie išradingi, drąsūs ir simpatiški, kartais tiesiog gaila juos sodinti už grotų...
Londonas
- Po velnių! Kai pagalvoju, buvau per dvidešimt centimetrų nuo lobio! Tai bent būčiau atšventęs Kalėdas ir Naujuosius metus! Gaila, kad jūs taip greitai mus užgriuvote! - sako penkiasdešimt septynerių metų amžiaus Robertas Adamsas Skotlandjardo inspektoriui, parbloškusiam jį ant žemės ir surakinusiam rankas.
Inspektorius atsako flegmatišku, vos ne užjaučiančiu tonu:
- Taip! Nepasisekė, Bobai!"
Tikrai nepasisekė... Dar kelios minutės, ir tą lapkričio rytą Bobas su draugais Londono centre būtų įvykdęs pačią didžiausią šio šimtmečio vagystę: pavogęs Tūkstantmečio Žvaigždę - 203 karatų deimantą. Reikia pasakyti, kad gauja tikrai buvo labai gerai pasiruošusi. Apie tai "Akistatoje" rašėme pernai, tad prie smulkmenų nebegrįšime.
Šiandien, praėjus maždaug aštuoniolikai mėnesių po pasikėsinimo, visa gauja sėdi Londono Old Baeilio teisme.
- Jūs labai aukštai šokote! - konstatuoja teisėjas Maiklas Kumbas su humoro gaidele balse. - Tai buvo drąsi operacija, aukšto lygio profesionalų darbas, labai kruopščiai apgalvota kiekviena smulkmena. Jeigu ne visų policijos instancijų budrumas ir akylumas, jums galėjo pasisekti. Jūsų nelaimė, kad Skotlandjarde nesnaudė...
Policijos sąrašuose jau anksčiau figūravo trys įtariamųjų: Rėjaus Betsono, Viljamo Kokramo ir Roberto Adamso pavardės - 2000 metų lapkričio 7-ąją jie pabando įvykdyti amžiaus vagystę ir įkliūva. Teisme jie bando sumenkinti savo ketinimus ir save stengiasi pavaizduoti kaip nepatyrusius vagis, tačiau visi žino, kad jie toli gražu ne angelai. Jų juodi darbeliai ir ištaigingas gyvenimas seniai žinomi. Be to, su kalėjimo gyvenimu šie vyrai taip pat susipažinę. Tiktai 32 metų Aldą Kiaročį galima laikyti debiutantu, troškusiu staiga praturtėti ir su savo žavinga sužadėtine išvykti į JAV.
Septynias dienas svarstęs, Old Beilio prisiekusiųjų teismas Aldą Kiaročį ir Robertą Adamsą nuteisė kalėti penkiolika metų. Viso šio sumanymo vadas Rėjus Betsonas ir jo draugas bei dešinioji ranka Viljamas Kokramas sėdės kalėjime aštuoniolika metų. Penktasis vyras, 34 metų Kevinas Mereditas, nuteistas kalėti penkerius metus. Jis dirbo užnugaryje. Jo užduotis buvo garantuoti įsilaužėlių pabėgimą, juos staigiai nuvežant į kitą Temzės krantą, kur jie, atrodo, turėjo susitikti su šios operacijos užsakovais - Rusijos mafija. Jam talkininkavo kažkoks 55 metų Teris Milmanas, tačiau jis mirė nesulaukęs teismo.
Pamatęs daugiau nei paniurusius nuteistųjų veidus, kai buvo paskelbtas nuosprendis, teisėjas Kumbas užbaigė:
- Jūs norėjote įvykdyti didžiausią ir ekstravagantiškiausią apiplėšimą Anglijos istorijoje. Taigi privalėjote tiksliai žinoti, kas jūsų laukia jam nepavykus.
Silando kunigaikštystė
Ilga metalinė platforma iškelta ant dviejų betoninių polių jūros viduryje. Tai labai maža valstybė, turinti valdovą, vyriausybę, įstatymus. Jau trisdešimt metų ji šaiposi ir tyčiojasi iš Anglijos, nes su savo "valdovu" Rojumi I įsikūrusi vandenyne visiškai netoli, ties Temzės žiotimis.
Viskas prasidėjo 1966 metais. Atsistatydinęs armijos majoras Rojus Beitsas viename Londono bare išgirdo kalbas apie karinę konstrukciją, pastatytą jūroje Antrojo pasaulinio karo metais. Jos tikslas buvęs ginti Jungtinę Karalystę nuo vokiečių oro atakų. Po karo šis įrenginys buvo paliktas likimo valiai ir anglų vyriausybė juo absoliučiai nesidomėjo. Rojus Beitsas iš karto susižavėjo šia dirbtine sala, nors nuvykęs ir pamatė, kad ji nepavydėtinos būklės. Ne ką už futbolo aikštę didesnis metalinis stačiakampis buvo apgadintas jūros druskos ir vėjų, o poliai įspūdingai virpėdavo audrų metu. Tačiau Rojui tai buvo nė motais. Jis tiesiog įsimylėjo gyvenimą jūroje, tamsias naktis, kai šėlsta bangos ir vėjai, kai nuo žaibų švyti visa platforma. Be to, jo akimis, ši vieta neįkainuojama, nes yra už teritorinių Anglijos vandenų. Pasikonsultavęs su visa armija advokatų ir jūros teisės specialistų, jis įsigyja šią niekam nebepriklausančią salą. Dar geriau: nusprendžia ją paskelbti kunigaikštyste. 1967-ųjų rugsėjį jis įsikuria joje su savo gražiąja žmona Žoana (buvusia grožio karaliene) ir sūnumi Maklu, tada paskelbia apie Silando gimimą. Pats jis tampa princu Rojumi, jo žmona - princese Žoana, o sūnus, suprantama, princu paveldėtoju. Savo suverenią valstybę aprūpina vėliava, devizu, konstitucija, pasu ir netgi pinigais. Silando doleris prilygsta JAV doleriui.
Gyvenimas šioje dirbtinėje saloje - ne poilsis. Jau nekalbant apie vietinius nepatogumus ir išradingumo reikalaujantį gyvenimą, tenka gintis nuo išorinių įsibrovėlių. Kartą Rojus buvo priverstas paleisti įspėjamąjį šūvį į didžiulį anglų karo laivą, bandantį priplaukti be leidimo. "Svetima agresija" nepakenčiama savo nepriklausomybę ginančiai šaliai. Deja, sugrįžę į Angliją "agresoriai" pasiskundžia tribunolui. Be to, Rojus apkaltinamas neteisėtu ginklo laikymu ir jo naudojimu. Laimei, justicija pareiškia esanti nekompetentinga, nes Silandas nėra britų jurisdikcijoje. Šis sprendimas sutvirtina juridinį Rojaus pagrindą ir šiek tiek apsuka jam galvą. Jis apvažiuoja nemažai sostinių, gindamas tarptautinį Silando pripažinimą. Po kelerių metų, remiantis Jungtinių Tautų naująja konvencija, Anglijai, kaip ir kitoms šalims, leidžiama praplėsti savo teritorinius vandenis. Britų teritorijoje atsidūrusi Silando kunigaikštystė kaunasi kaip liūtė už savo "šalies" suverenitetą. Juristai galiausiai nusprendžia, kad ši vieta priklauso paskutiniam savininkui!
Princas Rojus I turi gintis ne tik nuo anglų vyriausybės. Kai kurios tarptautinės kriminalinės organizacijos pavydžiai žiūri į šalį, kurioje nėra policijos ir kuri toliau nuo civilizuoto pasaulio akių. 1978 metais vokiečių verslininkai, su kuriais princas Rojus palaiko dalykinius ryšius, pradeda naudotis Silandu savo nelegaliai veiklai maskuoti. Jie užsiima pasų, vairuotojo pažymėjimų, gyvenamosios vietos pažymų, universitetų diplomų ir kitų dokumentų, reikalingų įvairių šalių narkotikų prekeivoms, padirbinėjimu. Vokiečiai netgi užsimano saloje perpardavinėti ginklus. Jie pasiūlo princui būti tarpininku tarp Rusijos ir Sudano perkant lėktuvus MIG-23, tankus ir bombas. Ir visa tai - už kuklią 360 milijonų tuometinių frankų sumą. Rojus nuvyksta į kontinentą susitikti ir atmesti šį pasiūlymą. Jam nesant saloje išsilaipinę vokiečiai sukelia vadinamąjį valstybinį perversmą, o Rojaus sūnų įkalina. Tėvas nusprendžia duoti skubų atkirtį: jis užverbuoja būrį vyrų, sėda su jais į sraigtasparnį ir virvėmis nusileidžia ant Silande. "Pučistai" sugaunami ir už išdavystę nuteisiami "priverstiniams darbams". Saloje jie kelias savaites privalo dirbti įvairiausius darbus. Apie tai sužinojusi Vokietijos vyriausybė kreipiasi į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministeriją dėl savo žmonių išvadavimo. Britų vyriausybė atsako negalinti nieko padaryti, nes tai ne jos jurisdikcijoje. Taip dar kartą patvirtinama nepaprasta salos padėtis.
Aptraukta rūdimis, nepermaldaujamai graužiama druskos ir plaunama jūros, kuri garantuotai ją vieną dieną prarys, Silando kunigaikštystė tebežadina daugelio geismus. Ispanijos policija prašė Interpolo išardyti tarptautinį narkotikų prekybos centrą, kurio nariai naudojosi Silando kunigaikštystės pasais. Mafija, gangsteriai, įvairaus plauko sukčiai visais laikais vertino mikrovalstybes, kuriose be rizikos galima plauti kriminalinės kilmės kapitalą. Tad gal Silandas šiandien yra tas "rojus", į kurį tarptautinė valdžia žiūri kreiva akimi?
Rojus I tai įnirtingai neigia. Kaip ten bebūtų, dirbtinė sala teigia įsigysianti internetinį tinklą, kurio dėka bus išvengta bet kokios jurisdikcijos. Tai gąsdina industrines šalis. Tačiau daugelis valstybių jau pripažino Silando suverenitetą ir šiandien jis praktiškai neginčijamas. Visa tai verčia tikėti, kad ši vėjų ir bangų plakama potenciali šalis artėja prie naujos savo trumpos istorijos fazės.
