Kaip išgydyti dvasios negalią?
Ariogala, kurioje gyvenu, - nedidelis provincijos miestelis, tačiau ir jame neretai gali sutikti ant ramentų pasvirusį bekojį, neišlipantį be kitų pagalbos iš invalido vežimėlio, lazdele tako ieškantį akląjį, gestais besiaiškinantį kurčnebylį. Sunkus tokių žmonių gyvenimas, labai sunkus, iš žmogaus reikalaujantis nepaprastos valios, dvasinės stiprybės.
Kažkodėl dažnai, tarsi nenorėdami aitrinti žaizdų, invalidus vadiname žmonėmis su negalia. Bet ar šie žodžiai tiksliausiai apibūdina fizinių ydų turinčiuosius? Juk jie dažnai pasirodo esą stipresni už sveikuosius: ne nosis nukabinę, o pilni optimistiško tikėjimo gyvenimu.
Aš labai gerbiu Ireną Perminienę, tą šaunią nevaikščiojančią moterį iš Nemakščių, kuri ir su sunkia fizine negalia garsina Raseinių rajoną, įvairiuose tarptautiniuose turnyruose pelnydama aukščiausius sportinius apdovanojimus. Gerai pažįstu ir neregį Petrą Zabitį iš Ariogalos seniūnijos Skirmantų kaimo, kuris, ankstyvoje vaikystėje netekęs regėjimo, sugebėjo įgyti aukštąjį mokslą, o savo dvasinius išgyvenimus realizuoja kūryboje: rašo eilėraščius, noveles, kurias noriai publikuoja užsienio lietuvių spauda, yra išleidęs keletą knygelių, iš kurių viena - "Laimingas muzikantas" - tapo gana populiaria. Sugeba Petras ir pagroti, ir padainuoti. Tai tik du pavyzdžiai (o jų - tūkstančiai), kaip žmonės savo jėgomis sugeba siekti tikslo, nereikalauja kokių nors ypatingų sąlygų. O, žiūrėk, žmogus, kuriam gamta ir likimas davė viską, ir piršto nepajudina, stovi su atkišta išmaldai kepure, o bekojis ir berankis daro, atrodytų, neįmanomus dalykus. Taigi yra ne tik fizinė, bet ir dvasinė negalia.
Todėl ir kyla klausimas: kodėl mes taip savimi nepasitikime, taip greit palūžtame? Iš kur tas juodas nusivylimas: "Aš daugiau negaliu..." Atrodo, žmonių gyvenimo kelias vien mažesniais ar didesniais akmenimis nusėtas. Tie didieji vis remiasi į širdį.
Štai man teko lankytis vienoje ligoninėje. Palatoje buvo ir sužeistųjų autoavarijoje. Beveik prie visų nukentėjusiųjų kas nors budi. Gal giminės, gal artimieji... Tik prie vieno nelaimėlio - niekas. Agonijos apimtas jis nusiplėšia nuo savęs drabužius ir nuogas metasi į koridorių... kyla juoko banga! Nemokamas nuogaliaus šou! Vienas netgi viešai įvertina: "Iš visko matyti, jog valkata". Niekas jo nelanko, dėl depresijos ir draskosi. Nėra artimųjų, nėra ir žmogaus, kuris prieitų, paguostų, pagelbėtų, nors palatoje - keturios lovos, ir prie kiekvienos sėdi po sveiką žmogų. O juk sakoma: "Svetimo skausmo nebūna". Deja, mūsų dienomis būna, ir dar kaip būna! Mes tiesiog nesusimąstome, kada, kaip padėti ne tik svetimam, bet ir artimam žmogui paprasčiausiai gyventi: širdies neužgaunant, bent vieną gerą žodį per dieną pasakant. Kad šalia mūsų esantysis geistų gyvenimo, o ne mirties. Nes mirtis jau tampa vienintele žmogaus laisve. Nors daug kalbama apie tautos išlikimą, tačiau kaip ją išsaugosime, jeigu nemokame mylėti savo artimą (būna atvejų, kad net virvę pasikart pasiūlo), degame vienas kitam neapykanta? Jokia ideologine ar idėjų kova jau nepavadinsi to, kai krikščioniškąją moralę išpažįstančiam žmogui spjaudoma į akis. Bet kodėl spjaudoma? Kas ir dėl ko kuria tą dvasinę teroro atmosferą? Kas ir dėl ko kikena į kumštį matydamas, kaip visuomenė tampa neįgaliųjų ir bedvasių, neapykantos pritvinkusia minia, kurioje, anot žinomo poeto Marcelijaus Martinaičio, "kai žmogus praranda sielą - ją nušvilpia velnias?" O gal mes kiekvienas matome žmoguje tik tai, ką norime matyti? Vieną padarome "auksiniu", o kitas - ir cento nevertas. Priklausomai nuo savo jausmų ir nuotaikos.
Todėl melskime Dievą, kad sveikasis netaptų invalidu, kad turtas neatimtų žmogui proto, kad vietoj arklo jis nesigriebtų kirvio. Dalinkimės meile ir duona, nevirsdami akmenimis, ant kurių, kad ir labiausiai sunegalavus, niekas nenori padėti nuvargusią galvą. Štai taip.
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
