Persija. Persų legenda pasakoja apie gražią merginą, kuri prasikalto karaliui Jamšidui ir buvo išvaryta iš jo haremo. Mergina nusprendė, kad jos gyvenimas yra nieko vertas, tačiau ji niekaip negalėjo rasti nuodų. Galiausiai gražuolė sumąstė išgerti prarūgusių vynuogių sulčių, turėjusių tapti jos paskutiniuoju gėrimu. Mergina maloniai apsvaigo ir užmigo, o pabudusi, žinoma, suvokė esanti gyva ir ganėtinai laiminga! Apie netikėtą atradimą ji papasakojo karaliui, pastarasis jai atleido, gausiai apdovanojo ir įsakė, kad visos Persepolio vynuogės būtų naudojamos vyno gamybai.
Senovės Roma. Romėnai pasakojo labai panašią vyno atsiradimo istoriją. Kartą įpykęs vyras nepaklusnią žmoną uždarė rūsyje, tikėdamasis, kad netikusi moteris apmąstys savo elgesį ir pasitaisys. Kitą rytą vyras nusprendė patikrinti, ar žmona uoliai atgailauja ir didžiai nustebo aptikęs ją atsipalaidavusią bei džiugiai šokančią. Pasirodo, ištroškusi ir išalkusi moteris prisivalgė prarūgusių vynuogių, kurios ne tik nutildė gurgiantį skrandį, bet ir apmalšino baimę bei liūdesį, likus vienai drėgname, tamsiame rūsyje.
Graikija. Senovės Graikijoje vyno, vyndarystės, o taip pat ir ekstazės bei vaisingumo dievo Dioniso kultas buvo ypatingai gajus. Pasakojama, kad galingiausias Olimpo dievas Dzeusas įsimylėjo mirtingąją moterį, karalaitę Semelę ir ji pastojo. Įpykusi Dzeuso žmona Hera pasivertė draugiška senute ir nėščios moters galvoje pasėjo abejonės sėklą, teigdama, kad jos mylimasis tėra apsimetėlis. Semelė ėmė reikalauti Dzeuso pasirodyti jo dieviškuoju pavidalu ir galiausiai šis skaudančia širdimi sutiko. Dievo akivaizdoje atsidūrusi moteris mirė, tačiau Dzeusas išgelbėjo jos vaisių Dionisą, įsiūdamas jį į savo šlaunį. Dionisas augo prižiūrimas vandens nimfų ir jau vaikystėje atrado vyną bei jo išgavimo meną. Pavydžioji Hera aptemdė jaunuolio protą ir jis pasileido klajoti po pasaulį, skleisdamas vyndarystės paslaptis.
Armėnija. Kiekvienas krikščionis puikiai žino istoriją apie didžiulį Dievo pyktį - įniršęs dėl žmonių pasileidimo Dievas nusprendė sunaikinti žmoniją, pasiųsdamas tvaną. Jis liepė Nojui pastatyti laivą ir išgelbėti savo šeimą bei tūkstančius gyvūnų, kurie, potvyniui pasibaigus, vėl veisis Žemėje. Po metus trukusio plaukiojimo Nojaus arka pagaliau prisišvartavo. Armėnai pasakoja, kad tai įvyko jų tautai švento Ararato kalno papėdėje, kurioje Nojus netrukus pasodino vynmedžius ir ėmė spausti vyną – raminantį ir linksminantį gėrimą, pritemdžiusį tvano metu patirtus vargus. Įdomu tai, kad archeologiniai tyrinėjimai iš tiesų patvirtina, kad Kaukazo regionas yra vyndarystės lopšys.
Moldavija. Stefano Didžiojo valdymo metu milžiniška totorių kariauna apsupo Sorokos tvirtovę. Narsūs jos gynėjai didžiavyriškai laikėsi, tačiau jų vandens ir maisto atsargos sparčiai seko, o viltis ruseno vis menkiau. Netikėtai dangus virš tvirtovės aptemo - atplasnojo neaprėpiamas būrys gandrų, snapuose skraidinantis vynuogių kekes. Paukščiai numetė uogas kariams, kurie atgavo fizines jėgas bei dvasios tvirtumą ir apgynė Soroką. Gandras tapo vienybės simboliu, o vynuogės bei vynas iki šių dienų siejami su stiprybe.
Prancūzija. Gilias vyno tradicijas puoselėjanti Prancūzija gali pasigirti spalvinga vyno legendų puokšte, o viena jų pasakoja apie frankų karaliaus Karolio Didžiojo meilę žmonai. Karalius buvo labai paprastas, neįnoringas ir saiką vertinantis žmogus, tačiau pietaudamas valdovas visuomet išgerdavo porą taurių raudonojo vyno. Šviesiaplaukis Karolis Didysis nešiojo ilgą barzdą, kuri parausdavo nuo tauraus gėrimo, o tai siaubingai erzino jo žmoną. Sumani moteris įtikino karalių išrauti senuosius vynmedžius, prisodinti naujų vynuogių veislių ir spausti tik baltąjį vyną. Iki pat šių dienų Corton-Charlemagne apeliacijoje (pavadintoje Kortono kalno ir Karolio Didžiojo (pranc. Charlemagne) garbei) leidžiama auginti tik Chardonnay veislės vynuoges.