Senokai Vilniuje buvo susiklosčiusios tokios palankios priešrinkiminės sąlygos konservatoriams ir socialdemokratams kaip šiemet... o laimėjo Rolandas Paksas. Belieka kaltinti rinkėjus ir Maskvos ranką.
Bet peržvelkime įvykius dar kartą.
2006 metų pabaigos sociologiniai tyrimai rodė tokį partijų išsidėstymo eiliškumą:
1. Konservatoriai
2. Socialdemokratai
3. Liberalų ir centro sąjunga
4. Liberalų sąjūdis
5. Tvarka ir teisingumas
6. Darbo partija
Lenkų ir rusų partijos turėjo vos po vieną procentą rinkėjų.
Tradicininkai, tai yra partijos, kurios vadina save antipopulistinėmis, galėjo pastebėti, kad, nors jie ir pirmauja, bet balsuotojų už šias partijas skaičius beveik toks pat kaip per ankstesnius rinkimus, o neturinčių nuomonės rinkėjų kiekis išaugęs daugiau nei dvigubai. Jis susidarė iš Liberalų ir centro sąjungos, Darbo partijos ir mažesnį partijų rinkėjų.
Dar vienas svarbus faktas – apklausos rodė konservatorių, socialdemokratų ir liberalų sąjūdžio rėmėjų augimą, bet laikas nebuvo jų sąjungininkas. Žmonės ėmė pamiršti su Artūrui Zuokui siejamus skandalus, pradėjo kilti Pakso ir Danutės Prunskienės reitingai, atsirado piliečių iniciatyvinė grupė, grasinanti atidėti rinkimus dėl jų prieštaravimų Konstitucijai.
Tradicininkai padarė išvadas:
rinkimų negalima atidėlioti;
kaip pagrindinį kozirį reikia naudoti dar veikiantį „abonento“ stereotipą;
stengtis nedidinti rinkėjų aktyvumo.
Ir ėmė dėliotis rinkiminė strategija, vedanti Paksą į pergalę Vilniuje.
Po nesėkmingo konservatorių bandymo įstatymais eliminuoti Paksą iš savivaldybių rinkimų, partijos pasirinko ignoravimo taktiką. Tikriausiai buvo manoma, kad Pakso puolimas gali sukelti gailestį ir grąžinti jam ankstesnius jo gerbėjus. Tuomet beliktų tik skelbti pavojų dėl grįžtančių populistų ir mobilizuoti jų priešininkus. Kadangi Vilniuje tradiciškai geriau mobilizuodavosi dešinieji rinkėjai, tai socialdemokratams toks žingsnis buvo visiškai nenaudingas, o konservatoriai nebuvo užtikrinti, kur pasuks šie papildomi rinkėjai. Be to, Paksas jiems tuo metu dar neatrodė labai grėsmingas.
Baimę atidėti rinkimus rodo tai, kad į žaidimą buvo įtrauktas ir Konstitucinis teismas. Savo išaiškinimu jis palaidojo net tokio atidėjimo prielaidas. Kartu rinkėjai atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje –rinkėjas balsuodamas turėjo pasirinkti, ar atlikti pilietinę pareigą, ar faktiškai pažeisti Konstituciją.
Pasimetusiems rinkėjams nebuvo suteikta tradicinė pagalba – galimybė atsiremti į moralinį autoritetą. Prezidentas nesiėmė formuluoti „moralumo gairių“ rinkimuose, net nebuvo dėl jų „suneramintas“.
Pakso korta galėjo sužaisti Zuoko liberalai centristai, bet jie buvo puolami iš visų pusių ir per daug sureikšmino savo kovą su Auštrevičiaus Liberalų sąjūdžiu.
Rusijoje buvo naudojama rinkiminė strategija, kai ne kandidatas derinamas prie susiklosčiusios situacijos, o situacija priderinama prie jo. Ryškiausias yra Putino išrinkimo pavyzdys.
Čia prieš rinkimus žiniasklaida ėmė kelti ažiotažą dėl neregėtai išaugusio nusikalstamumo ir teisėsaugos nesugebėjimo susitvarkyti. Tuo pat metu buvo rodomi filmai apie buvusius KGB darbuotojus supermenus. Taip masiniam žiūrovui buvo pasufleruojamas idealus problemos sprendimo būdas. Kai atėjo rinkimų metas, žmonės jau buvo įtikinti, kad nusikalstamumas yra pagrindinė problema. O kai rinkėjų paklausė, kas geriausiai tinka kovai su nusikaltėliais, akivaizdus atsakymas atrodė – KGB. Kuris kandidatas yra KGB karininkas? Atsakymas – Putinas. Taigi jūs turite vieną balsą. Už kurį kandidatą jį atiduosite? Už tą, kurio politinės pažiūros jums prie širdies, bet jis šiandien jūsų išgelbėti nepajėgus, ar už tą, kuris ne jūsų politinių pažiūrų, bet yra šansų, kad bent jūsų problemą išspręs.
Bendrais bruožais strategija yra tokia:
pasirenkama personalija;
nustatoma, kokių problemų sprendimas geriausiai tinka jos įvaizdžiui;
visuomenėje sureikšminama pasirinkta problema;
pasufleruojamas idealus tos problemos sprendimo būdas;
rinkėjui „leidžiama pasirinkti“;
Panašiai įvyko Lietuvoje. Skirtumas tarp šių savivaldybės rinkimų ir Putino atvejo tas, kad Putinui buvo kuriama situacija, kuri jam puikiai tiko, o Lietuvos tradicininkai supainiojo savo norus su asmeninėmis galimybėmis. Jiems atrodė, kad pats problemos kėlimas tam tikrus asmenis visuomenės akyse automatiškai pavers lyderiais ir paskui juos klusniai nuseks rinkėjai. Gal taip ir būtų įvykę, jei ne Paksas, kuris pasiglemžė visas jų pastangas.
Lietuviškas variantas atrodo taip:
kelios politinės jėgos, kovodamos prieš Zuoką, iškėlė šią kovą į pirmą planą;
konflikto metu išryškėję net keli iniciatoriai pasiekė gerus populiarumo rodiklius ir nutarė šios problemos eskalavimą pasirinkti savo rinkiminės programos ašimi;
pajutusios antizuokinės problematikos populiarumą prie iniciatorių prisijungė dar kelios partijos, tuo dar labiau atskiesdamos pasirinkimo variantus;
žiniasklaidoje sufleruojamas idealus problemų sprendimo būdas – išsikviesti gelbėtojus ar paieškų tarnybą, laimėti loterijoje ir gyventi kaip šokių dešimtuke;
rinkėjus privertė rinktis vieną iš kelių skirtingų partijų kandidatų, norinčių spręsti tą pačią problemą tais pat būdais.
Išryškėjo tradicininkų pozicijos silpnumas – be skambių lozungų, jie nesugebėjo pasiūlyti individualios rinkiminės programos. Tad jei tradicininkai ir būtų sunerimę, kad jų agitacija naudinga Paksui, jie nebūtų galėję greitai pakeisti akcentų. Todėl jie pasirinko saviapgaulės kelią – patys įtikėjo, kad situacija yra tokia, kokią jie vaizduoja, ir manė, kad plačios šypsenos ir užtikrintas kartojimas apie savo pergalę neleis tuo suabejoti ir rinkėjams. Tačiau rinkimai – kaip šachmatai: priešininko neįvertinimas gudriausią ėjimą gali paversti spąstais. Tradicininkai, pervertinę savo lyderių pajėgumus, įkliuvo į spąstus – jei jie puola Zuoką, tai padeda Paksui, jei puola Paksą, tai stiprina Zuoko pozicijas.
Antizuokinės partijos iškeldamos pasirinktą problematiką turėjo pakankamą visuomenės nuomonės palankumą ir žiniasklaidos paramą. Bet jų iškelta problema buvo nukreipta į vieną asmenį, ir jos sprendimas turėjo būti to asmens pakeitimas kitu. Tačiau nė vienos partijos lyderis asmeniškai negalėjo konkuruoti su Zuoku viešojoje erdvėje. Rinkėjas gavęs progą sugretinti pretendentą su meru pasimesdavo – mero elgesys blogas, o pakeisti jo nėra kuo. Zuoko oponentai nenorėjo pripažinti šio fakto ir rinkėjams atkakliai siūlė savo pasirinktas lyderių kandidatūras.
Čia suveikė įdomus paradoksas – kuo daugiau įvairių partijų lyderiai rodėsi TV ekrane kaip pretendentai į merus, tuo mažiau šansų laimėti prieš Zuoką jie turėjo.
Rinkėjai, kurie neturėjo aiškaus išankstinio nusistatymo, už ką balsuos, turėjo įveikti vidinį disonansą – nesutapimą tarp to, ką girdi ir ką mato. Jie turėjo pasirinki: arba palikti merą ir galvoti, kad jo elgesys ne toks jau blogas, arba pripažinti, kad elgesys blogas, todėl reikia išsirinkti vieną personą, kuri tinkamiausia į jo vietą. Taip ir įvyko – vieni dvejojantys rinkėjai grįžo pas Zuoką, kiti nuėjo pas Paksą.
Taip buvo atlikta rinkėjų balsų medžioklė su varovais. Dėl šito ir sveikinu tradicinių partijų strategus.
