“Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio” - štai tokiais žodžiais į Mūzą kreipiasi Homeras, paskyręs savo jėgas vyriškumo portretui nutapyti ir atskleidęs savo talentą “Iliadoje” ir “Odisėjoje”. Kilniam vyriškumo portretui atskleisti buvo panaudotas “vargo didžiausio” matas. Vyriškumui - žodžio, priesaikos laikymąsi, padorumą, kilnumą, ištikimybę idėjoms ir tiesoms įkūnijančiam - tokiam vyriškumui skirtas Homero epas.
Jis atspindėjo ir tikrų, ir mitologinių dalykų. Šis epas ugdė tautose garbės ir žodžio kultūrą, grindė pagrindus asmenybės formavimui ne vienoje epochoje. Tikra yra tai, kad “Iliada” ir “Odisėja”atspindėjo įvykius ir jų įvairius padarinius, taip pat intriguojantį mitologinį pasaulį, tai tapo lyg ir bendriniais žodžiais, kai kalbama apie kažką, kas ilgiau užtrunka visuomenės kronikos puslapiuose.
Pastarojo dešimtmečio mūsų šalies politinės tikrovės raidoje matėme ir vagnorianą, ir babilianą, o štai dabar jau kurį laiką mus visus įtraukia procesai, susiję su dabartiniu Lietuvos Respublikos prezidentu Rolandu Paksu. Nenorėdamas nieko užgauti, nenorėdamas sukelti tuščių, mano supratimu, ginčų, ar mes, vienaip ar kitaip nagrinėdami šalies prezidento ir jo kanceliarijos problemas, neįžeidžiame šios konstitucinės institucijos, savo rašinio pavadinimą pateikiu kaip literatūroje dažnai naudojamus posakius. Juk turime spartakiadas, olimpiadas, geteanumus, vagnerianas, kameratas ir t.t. Tai klasikiniai ilgiau trunkančių įvykių, renginių ir t.t. pavadinimai. Žvelgdamas į politikoje esantį Rolandą Paksą kaip žmogų, norėčiau panagrinėti kai kurias su juo susijusias problemas žvelgdamas į jo ilgesnę veiklą. Šiuo atveju man labai tinka žodis “paksiada”, galintis atspindėti R. Pakso dalyvavimo visuomeniniame gyvenime datas ir faktus. Tai turi panašumą su konkrečiais įvykiais “Iliadoje”. O štai žvelgdamas į pastarųjų dviejų mėnesių įvykius, į tai, kas visuomenėje yra paskleista arba pasėta, randu prasmę žodyje “paksisėja”. Ir dėl to, kad šalies vadovas kalba apie įvykius “mūsyse”, panaudodamas keistą naujadarą, ir dėl to, kad į dalies visuomenės nuotaikas sėjamos labai pavojingų idėjų sėklos, galinčios išauginti, mano giliu įsitikinimu, daug nepageidaujamų daigų ir sudarančios sąlygas naujai mitologijai tarpti, panašiai kaip ir “Odisėjoje”.
Laikas atvirai diskusijai
Išdėstyti savo kritines pastabas dėl dabar vykstančių įvykių verčia daugelis aplinkybių. Pirmiausia mano, kaip socialdemokrato, išpažįstami demokratinio socializmo principai ir vertybės įpareigoja raginti visus Lietuvos kairiojo sąjūdžio dalyvius, socialdemokratus ir kitus kairiuosius demokratus imtis plunksnos, diskutuoti, reikšti savo pozicijas, kad visuomenė jas matytų. Atvirai ir drąsiai kviečiu kairiojo sąjūdžio dalyvius įsitraukti į diskusijas. Demokratinio socializmo principų ir vertybių sistema įpareigoja mus netylėti, kai visuomenėje didelė socialinė nelygybė, nedarbas, nemaža visuomenės dalis nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, per sunki yra jų padėtis. Jie nuo ryto iki vakaro dirba, kad patenkintų savo pagrindinius žmogiškus poreikius. Jie skriaudžiami ir apgaudinėjami. 8 valandų darbo diena, galinti užtikrinti pragyvenimą, - tai jiems niekuo nepagrįstas tuščias dalykas. Jie pavieniai, išbarstyti ir suskaldyti, jų nepasiekia demokratinė spauda, jie neatskiria jiems reikalingų ekonominių ir socialinių dalykų nuo tų pažadų, kurie jiems pavojingi, bet iš pirmo žvilgsnio patrauklūs. Jie negali būti apginti teisiškai, nes be galo silpnas profsąjungų judėjimas. Jie negali kooperuotis, nes neturi tam būtinų žinių. Jie negali burtis į draugijas ir sąjungas, nes yra materialiai per silpni tą daryti. Jie, jau dešimtmetį gaudami mažus atlyginimus ar pensijas, negali suvokti nei ekonominių, nei kitų dalykų ir jiems beveik nieko nesako šioks toks šalies makroekonominių rodiklių pagerėjimas. Tačiau mes, demokratiniai socialistai ar kairieji demokratai, neužsiimame organizacine, kooperatine, profsąjungine, vartotojų teisių gynimo kasdiene veikla (nors partijoje mūsų yra per 13 tūkstančių) tam, kad tarp tų žmonių turėtume įtaką, tam, kad realiai kovotume už jų kasdienes teises. Juk būtent tie silpniausieji ir engiamieji, mažiau išsilavinę, sunkiai dirbantys ir yra mūsų veiklos prasmė. Juk jiems mūsų veiklos dėka turi šiek tiek gerėti gyvenimo kasdienybė. Tačiau būtent toje visuomenės dalyje šiandien tarpsta “dviejų Lietuvų”, “elito ir atstumtųjų”, “tvirtos rankos ir prasivogusios demokratijos priešpriešos”, “elito vagių ir teisingo vargšus ginančio vado” bei kitos propagandinės klišės. Atsimerkime, socialiniai demokratai ir demokratiniai socialistai (taip sąmoningai įvardiju mus, kairįjį Lietuvos sąjūdį), nes tarp tų žmonių, jiems nežinant ir nesuvokiant to, jiems esant visiškai nekaltiems, platinamos teisinės valstybės, demokratijos, Konstitucijos griovimo idėjos. O tie žmonės, tai mūsų žmonės, sąjungininkai ir balsuotojai.
Kitos aplinkybės taip pat labai svarbios: tai rimtų tarpusavio diskusijų nebuvimas. Socialdemokratams ne vis tiek - pataikauti šaukiantiems mitinguotojams ar šviesti žmones, aiškinti pragaištingą antidemokratinių idėjų turinį, priešintis socialinės neapykantos kurstymui. Juk šalies Konstitucijoje aiškiai įvardyta su demokratine santvarka nesuderinama veikla - rasinės, socialinės, religinės neapykantos kurstymas! Ar Konstitucijos ir įstatymų laikymosi reikalavimas yra tik popierinė tezė, ar tai mūsų visų kertinis principas? Ar Konstitucijoje įtvirtintas laisvas Tautos atstovo mandatas leidžia pataikauti radikaliau nusiteikusiai daliai žmonių, reikalaujančių balsuoti pagal jų valią? Socialdemokratiniai principai reikalauja ginti žmogaus teises ir laisves bei siekti, kad kuo daugiau žmonių turėtų realiai įgyvendinamas šias teises, pajustų jų turinį kasdienybėje. Tai sunki užduotis. Bet socialdemokratiniai principai visada mus išlaiko pažangiųjų, progresyviųjų visuomenės sluoksnių, bet ne pataikaujančių rinkėjų nuotaikoms, principų nesilaikančių, oportunistiškai momentą gaudančių ir visuomenės nuotaikomis spekuliuojančių politinių konformistų pusėje. Tai sunki dilema. Bet jos sprendimas yra ir bus progresyvios kairiosios demokratinės politinės jėgos esmė. Štai kodėl noriu imtis paksiados ir paksisėjos temos dabar. Nes kai kas darosi nebeaišku, įsiklausant į kai kurių mūsų bičiulių motyvus.
Kaleidoskopinė paksiada
Taigi paksiada prasideda 1989 metais. Tuomet R. Paksas - SDAALR (o rusiškai DOSAAF) Lietuvoje vienas iš viršininkų, jaunas skraidymo meistras ir t.t. Politinės pažiūros? Sunku pasakyti. Bet formaliai - TSKP, o vėliau savarankiškoji LKP. Kai kas tvirtina jį buvus ir LDDP nariu jau po 1991 metų.
1990-1992 metais jis suartėja su G. Vagnoriumi ir V. Landsbergiu, palieka SDAALR, tampa “Restako” firmos vadovu. Kai kas jam primeta SDAALR turto privatizavimą ir t.t. Paliekam tai istorijai.
1992-1995 metai - vėlgi “Restako”, Vilniaus konservatoriai, A. Vidūnas ir kiti draugai - R. Paksas tampa Vilniaus konservatorių ir verslo elitu. Sugeba “pervežti” per sieną iš Rusijos lagaminą dolerių, įvairūs užsakymai iš Vilniaus miesto savivaldybės. Tai galėtų tyrinėti spec. tyrimų tarnybos, nes medžiagos būta ir yra įvairios. Bet laiko dulkės jau tai užnešė. Tik R. Paksas jau sustiprėja ekonomiškai, šeima gyvena pasiturimai, vargu ar taip kaip skurstančioji Lietuva.
1995-2000 metai - R. Paksas - du kartus Vilniaus miesto meras ir vieną kartą premjeras. Vieną kartą meru tampa kaip konservatorių lyderis Vilniuje. Tuo laikotarpiu R. Paksas sugeba valdiškais pinigais pasidaryti sau stiprią viešųjų ryšių kompaniją, užsitikrinti stiprią G. Vagnoriaus, V. Landsbergio ir V. Adamkaus paramą.. Ir jis aktyviai remia G. Vagnoriaus, V. Landsbergio ir K. Babiliaus “Wiljamsianą”, porina įkandin ir V. Adamkui. Su V. Landsbergio ir V. Adamkaus palaikymu tampa konservatorių Vyriausybės premjeru, konservatorių partijos valdybos pirmininku. Dirbdamas meru, užtraukia milžinišką Vilniaus miesto savivaldybės skolą, nemoka, kaip kitos savivaldybės, mokesčių, padaro daug žalos savivaldybių biudžetų perskirstymui ir t.t. Kaip premjeras su konservatorių pagalba tęsė G. Vagnoriaus pradėtą kursą.
1. Derybose su “Williams” pablogina padėtį, pritardamas tam, kad AB “Lietuvos geležinkeliai”, patirdama milijoninius nuostolius, aptarnautų “Williams”, dar labiau padidina “Williams” teises “Mažeikių naftos” valdyme, Klaipėdos “Naftos” terminalą pajungia “Mažeikių naftai” ir atima iš Lietuvos locmanų teisę aptarnauti Būtingę.
2. Keičia socialinio draudimo tarifus, kartu blogina darbuotojų padėtį.
3. Visiškai nebedaro įtakos Valstybės biudžeto situacijai - šalies finansinė padėtis labai pablogėja, auga nedarbas, blogėja pensininkų padėtis.
Tai ne mano išsigalvojimai. 1999 m. rugsėjo 25 dieną buvo priimta oficiali LSDP Tarybos rezoliucija tuo klausimu. Mes kreipėmės ir į V. Adamkų, perspėdami apie R. Pakso Vyriausybės veiksmų padarinius. V. Adamkus “mūru” gynė konservatorių premjerą. Reikia žinoti ir dar kelias aplinkybes. Tuo metu valdžioje buvo konservatorių-krikščionių demokratų ir centristų Vyriausybė, o Vilniaus miesto savivaldybėje konservatoriai buvo koalicijoje su liberalais ir Lenkų sąjunga. Tai leido R. Paksui politiškai laviruoti ir galvoti apie savo perspektyvas nesėkmės atveju. Būtent tai atsispindėjo jo veiksmuose 1999 metų spalio 26 dieną, kai R. Paksas garsiai pareiškė, kad jis negali pasirašyti sutarčių su “Williams” ir išeina! O išeidamas jis žinojo, kad Vilniaus liberalai, taip pat J. Lionginas ir E. Maldeikis tikrai liks su juo. Ir liberalai priims jį į liberalų gretas. J. Lionginas tikrai žinojo realią šalies finansinę būklę po G. Vagnoriaus valdymo laikų. Be to, R. Paksas dar labiau padidino Lietuvos finansinius įsipareigojimus “Williams”. Tad kokią išeitį matė J. Lionginas ir kiti - griūti su Lietuva ir Vyriausybe bei konservatoriais ir krikdemais, ar pasiūlyti R. Paksui būti “tautos gelbėtoju” ir nusiplovus rankas atsitraukti. R. Paksas priima J. Liongino ir kitų siūlymą. Jis atsistatydina kaip kovotojas su “Williams”. Bet šioje vietoje skaitytojo noriu paklausti: kodėl premjeras R. Paksas neišslaptina sutarčių, nenutraukia slaptų derybų, nepaviešina dokumentų Seimui bei visuomenei, nepriklausomai nuo to, kas Seimo daugumą sudaro konservatoriai, krikdemai ir centristai. Juk jei eini iki galo, tai toks žingsnis logiškas. Tai leido daryti ir įstatymai. Juolab kad 1999 metų spalio 28 dieną Seime jau buvo surinkti 48 Seimo narių parašai dėl to, kad būtų paskelbtas referendumas dėl “Mažeikių naftos” valdymo išlaikymo Vyriausybės rankose! Pontijus Pilotas “nusiplovė rankas”. Rolandas Paksas - taip pat. Jis leido Vyriausybei pasirašyti sutartis spalio 29 dieną. Jis neparėmė referendumo iniciatyvos. R. Ozolui ir kitiems centristams spalio 29 dieną atsiėmus keletą parašų, referendumo iniciatyva griuvo. O R. Paksas - konservatorių meras ir premjeras - pereina dirbti V. Adamkaus patarėju energetikos klausimais! Ir sutartis pasirašyta, ir referendumas sugriautas, ir V. Adamkus išsilaikė, ir R. Pakso reitingai išaugo, ir liberalai bei centristai pradėjo galvoti apie naują kvėpavimą po R. Pakso vėliava. Priminsiu, kad visa tai yra dokumentuose, Seimo stenogramose, rezoliucijose ir pareiškimuose!
2000-2004 metai - R. Paksas vėl meras, vėl premjeras ir šalies prezidentas. Vėl liberalas, vėliau - liberaldemokratas, dabar lyg ir sustabdęs narystę partijoje. Būtent 2000 m. pavasarį, R. Paksui vėl tapus meru, priimtas garsusis Vilniaus miesto tarybos sprendimas dėl to, kad už savivaldybei atliktus darbus savivaldybė firmoms galėtų mokėti ne pinigais, bet atsiskaityti nekilnojamuoju turtu - pastatais ir sklypais! Tai prieštaravo visiems įstatymams, bet R. Paksui to reikėjo, nes daug Vilniaus firmų buvo jo komandoje. O pastatų ir sklypų buvo taip pat. Tai puikiausias korupcinio sprendimo pavyzdys. 2000 metų balandį aš buvau Vilniaus miesto tarybos narys ir galiu tai patvirtinti. Taigi ponas V. Junokas turėtų tai žinoti ir pasidomėti ta situacija. Galima būtų dar daugiau kalbėti apie R. Paksą - liberalų, konservatorių ir Lenkų rinkimų akcijos koalicijos merą. Neatsitiktinumas ir tai, kad R. Paksas, kaip meras, pasirūpino savo namų aplinka. Gatvė, kurioje yra jo namas, jo kadencijos metu buvo išasfaltuota viena pirmųjų Vilniuje. Tai irgi faktas. Na, o kad jau išeinant iš merų savivaldybė padovanojo prabangų motociklą, tai jau visai su teisinės valstybės principais prasilenkiantis dalykas. Ir dar koks motociklas - dešimtis tūkstančių kainuojantis! Vargšė varguomenė - kad taip kas jai, įvesdamas tvarką Lietuvoje, kiekvienoje seniūnijoje po motociklą surastų!
Bet po to seks “Naujoji politika” - V. Adamkus, R. Paksas, R. Ozolas. V. Bogušis ir A. Paulauskas. Tai 2000-ųjų ruduo - 2001-ųjų birželis. R. Paksas antrą kartą tampa premjeru. Ir štai vėl konkretūs žingsniai:
1. R. Pakso Vyriausybės siūlymu sumažinamos dirbančių pensininkų pensijos.
2. R. Pakso Vyriausybės siūlymu liberalizuojami darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, pabloginama darbuotojų padėtis darbo rinkoje.
3. R. Pakso Vyriausybė teikia Nacionalinės energetikos strategijos pataisas, kad, dar neaptarus IAE uždarymo sąlygų, būtų priimtas sprendimas dėl 2-ojo bloko uždarymo.
4. R. Paksas pasirašo derybinę poziciją, kad Lietuvai stojant į Europos Sąjungą nebūtų taikomas pereinamasis laikotarpis žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimui.
5. R. Pakso Vyriausybė priima pataisas, kad žemės ūkio paskirties sklypų įsigijimo, pirkimo ir pardavimo tvarka būtų supaprastinta. Būtent per šį R. Pakso laikotarpį stipriai suklestėjo “žemgrobystė”. Tai patvirtina Vyriausybės nutarimai ir sklypų įsigijimo statistika bei apskričių administracijų veikla.
Šalyje išauga nedarbas, sustiprėja korupcija, labai prasta biudžeto padėtis. Vyriausybės ministrų skandalai - K. Kristinaičio, S. Janušonio, E. Maldeikio ir t.t. R. Paksas 2001-ųjų birželį baigia antrąją - liberalo premjero karjerą. Po to prasidės R. Pakso - liberaldemokrato - karjeros etapas: ereliai, eitynės su deglais, J. Borisovo ir “Avia Baltikos”pinigai, tvirtos rankos šūkiai, kova su elitu, antieuropiniai lozungai rinkimų kampanijoje, pasižadėjimas peržiūrėti derybines Lietuvos pozicijas ir t.t. R. Paksas taps “pamaldus”, per L. Lolašvili suradęs Dievą. Ir t.t., ir t.t. Po to bus ir T. Barštys, ir kiti garsūs “varguomenės” atstovai. Ir arši propaganda, ir nesiskaitymas su jokiomis demokratinėmis taisyklėmis bei įstatymais. Pagaliau rajonų ir miestų vargingesni žmonės išrinks Rolandą Paksą šalies prezidentu. Panašiai elgėsi ir kitų mūsų epochos šalių radikalesni lyderiai. Aš nekalbu apie XX amžiaus pamokas. R. Paksas prezidentas jau pamirš, ką jis darė būdamas premjeras ir meras politiniame elite, kai buvo ir kitų partijų atstovas. Jo ir liberaldemokratų planuose - laimėti Seimo rinkimus. Viešieji ryšiai daro viską, kad bet koks Vyriausybės laimėjimas būtų pateiktas pirmiausia kaip R. Pakso nuopelnas. Ir teisėjų, ir sklypų istorijos, nors jos pradėtos dar prie V. Adamkaus ir A. Brazausko, tik jų rezultatai išryškėja prie A. Brazausko ir R. Pakso - tampa tik R. Pakso nuopelnu. Liberaldemokratai rengia įvairias populistines akcijas. O Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarija pavirsta liberaldemokratų partijos rinkimų štabu. Bet ne viskas klostosi taip, kaip J .Borisovo, A. Katkevičiaus ir kitų sumanyta. Išlenda dalis darbų! Pradedami tyrimai ir t.t. Galiausiai artėjama prie apkaltos. Paksiada pasiekia kulminaciją. Šioje vietoje ir norėtųsi pereiti prie keleto išvadų, o po to žvilgtelėti į paksisėją.
Tik kelios išvados
Pirmoji išvada mums, kairiesiems demokratams, socialdemokratams, labai nemaloni. Būtent tai, kad mes nevedame visuomenėje aiškinamojo darbo apie tai, kokią žalą gali atnešti tie, kurie lengvai dangstosi visuomenės lūkesčiais, bet siekia savų tikslų, nesinaudojame šiuolaikinės socialdemokratinės patirties Europoje pasiekimais ir neperteikiame jų visuomenei, atsisuka ir prieš kairiąsias idėjas, ir prieš mūsų kairįjį sąjūdį, ir prieš mūsų rinkėją. Švietimas, švietimas ir dar kartą švietimas - tai yra vienintelė veiksminga priemonė, padedanti žmonėms atskirti pelus nuo grūdų, nebalsuoti už tuos, kurie keičia pažiūras ir partijas, žemina visus aplinkui, žarsto tuščius, net pavojingus pažadus, o pasiekę tikslą kelia sumaištis, suirutes, kiršina ir skaldo visuomenę.
Antroji išvada mums, progresyviems žmonėms, taip pat akivaizdi - žmonės, neturėdami patikimos informacijos, negalėdami susidaryti tikrojo vaizdo, greitai pamiršta tuos, kurie jiems padarė žalos, ir netgi vėl ima tikėti jų nerealiais pažadais, ima įtikėti į paprastas tiesas ir jas skleidžiantį naują, nors ir senokai pažįstamą mesiją.
Trečioji išvada - mes, kairieji demokratai, negalime būti abejingi, kai elementarios žmonių teisės trypiamos kasdien, darbe, buityje, santykiuose tarp žmonių. Mes per mažai kreipiame dėmesį į kasdienybėje žmonėms jautrius dalykus, ir taip sudarome prielaidas didinti atstumą tarp rinkėjų ir mūsų.
Ketvirta išvada - mes per mažai skiriame dėmesio kovai su dešiniuoju, radikaliu kairiuoju, nacionalistiniu ir kitokiu populizmu bei demagogija. Štai kodėl atsiranda tokie liūdni padariniai. Žmonių neinformuotumas, trumpa visuomeninė atmintis, jų nusivylimas prisideda prie to, kad suklestėtų R. Pakso tipo politika.
R. Paksas - ko gero, pažiūrų keitimo, klaidingų sprendimų ir t.t. čempionas. Be to, jis geriausiai suprato didelių pinigų ir milžiniškos viešųjų ryšių sistemos įtakos nemažai visuomenės daliai reikšmę. Juk būtent viešieji ryšiai užima vietą ten, kur nieko nedaro demokratinė politinio švietimo sistema. R. Paksą nuo pat jo “meravimo” laikų ilgokai lydėjo D. Kutraitė-Giedraitienė, užtikrinusi viešųjų ryšių kompanijos pagalbą savo bendražygiui.
Prieš 3 metus kartu su A. Brazausku aptarinėjome galimybę sukurti politinių fondų finansavimo iš šalies biudžeto galimybę. Mes nagrinėjome vokiečių, britų patirtį. Taip pat galvojome apie būtinybę remti politinių partijų spaudą. Deja, tų darbų nepadarėme. Užtat šiandien turime gerą terpę verslui ir viešiesiems ryšiams sudaryti sąjungas su vertybių nesilaikančiais politikais ir siekti valdžios dalies visuomenės žemos politinės kultūros sąskaita.
Paksiados faktai, datos ir argumentai įtikinamai parodo R. Pakso brandos raidą. Neabejotina, kad jis - dešiniojo populizmo ir radikaliosios propagandos vaisius. Ypač dabar, kai jo aplinkoje tiek daug ekstremistiškai besireiškiančių žmonių. R. Pakso prezidentinė kampanija patvirtino seną dėsnį: norint pasiekti savo tikslų reikia sukurstyti “minią”, stumti ją į norimą pusę. Turėti savų “rėkiančių lyderių”, nurodyti priešus. Tą darė carinės Rusijos “čiornaja sotnia” - juodašimčiai. Tą darė Vokietijos nacistai, Italijos fašistai, ispanų frankistai, rusų bolševikai. Tą darė amerikiečių mafijozai, išnaudodami netgi jų profsąjungų lyderius ir t.t. Liaudyje žinoma išmintis - “muštas nemuštą neša”. Būtent sraigtasparniu apskraidyta ir saldainiais bei nerealiais pažadais pamaitinta dalis mūsų visuomenės įtikėjo į “tvarkos darytoją”. Nors jo tikrasis portretas visai kitoks. Štai čia ir turime politinės veidmainystės atvejus. Bet Lietuvos dešiniajame flange per 14 Nepriklausomybės metų būta daug tokių pavyzdžių: ir G. Vagnoriaus, ir E. Kunevičienės, ir V. Landsbergio, ir t.t. O kairiajame populistiniame flange - J. Veselka, V. Petkevičius, A. Albertynas ir t.t. Taigi pavyzdžių ir pamokų daug. Šioje vietoje paksiada ir jos išvados bei pamokos dar nesibaigia. Nes paksiados chronologija dar tęsis: juk jis vienintelė realizuojasi per apkaltos procesą, per procesą, kurio gero savo kraštui linkintis politikas niekados nebelauktų. Jis atsistatydintų anksčiau, jei būtų normalus politikas, normalios demokratinės politinės mokyklos atstovas. Štai dėl ko ir tenka pereiti prie paksisėjos.
Mitologinė paksisėja
Jei nagrinėtume “Odisėją” - joje iš tikro daug daugiau mitologinių dalykų, įvairių pabaisų, scilių ir charibdžių... Tai nėra įvykių ar karo Trojoje chronologija, būdinga “Iliadai”. Tad ir paksisėjoje reikėtų laikytis tos pačios logikos ir pamėginti pirmiausia susipažinti su paksisėjos mitologiniais siužetais. Juolab kad ir paksisėjos herojų susibūrimų vieta taip pat mitologiniame Tauro ar Pamėnkalnio kalne. Aptarkime pradžioje tuos mitus, kurie lydėjo R. Pakso, buvusio du kartus Vilniaus mero ir du kartus premjero poste, buvusio politiniame elite pradedant “Vienos baliumi” Vilniuje ir baigiant garsiais Vilniaus Vingio parko šou “Naujajai politikai” paremti. Bet mūsų herojus jau prezidento rinkimų kampanijoje tai “užmiršo” ir ėmė, viešųjų ryšių padedamas, skleisti mitus apie dvi Lietuvas, Lietuvą skriaudžiantį Vilnių, apie skurstančius rajonus ir regionus bei nutukusią kitą Lietuvos dalį, ypač “elitą”. Realybėje akivaizdūs skirtumai tarp Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Mažeikių ir t.t. Jų buvo tarybiniais metais, jų yra ir dabar. Bet lygiai taip pat yra skirtumų tarp Rygos, Madonos ir Daugpilio Latvijoje. Talino, Tartu, Pernu ir Narvos Estijoje. Varšuvos, Liublino ir Bialystoko Lenkijoje. Maskvos, Sankt Peterburgo ir likusios Rusijos... Ir t.t., ir t.t. Tik Lietuvos skirtumai daug mažesni tarp regionų nei Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitur. Bet mitologija tuo ir skiriasi, kad siekiama akcentuoti žmonėms išskirtinę situaciją būtent čia, Lietuvoje.
Dar vienas mitas - apie “priešų” darbą uždaryti IAE ir R. Pakso pažadą - jau beveik Heraklio žygio vertą - pastatyti 3-iąjį IAE bloką! Bet skaitytojas atsimena premjero R. Pakso pateiktą Nacionalinės energetikos strategijos pataisymą dėl IAE uždarymo, dar neišsiderėjus jokių sąlygų iš Europos Sąjungos. Tuomet šių eilučių autorius registravo R. Pakso teiktam projektui pataisą dėl IAE perspektyvos išnagrinėjimo. Ir pataisa buvo vienaip ar kitaip priimta. Bet kas apie tai žino? NIEKAS! O kad R. Pakso pažadas greitai pastatyti 3-iąjį bloką tolygus norui, kad Zoknių aerodrome leistųsi kosminiai “Šatlai”, mažai kam rūpi!
Dar yra daug mitų apie tai, kaip ir kada bus “tvarka”, ką ir kaip bus galima valdyti dekretais ir t.t. Ir kad indėlius, laikomus bankuose, reikėtų drausti 100 procentų... To realiame gyvenime nebūna ir būti negali. 1992 metais priimta Konstitucija ir niekas jokiais dekretais valdyti šalies negali. Indėlių bankuose 100 proc. draudimas reikštų bankų egzistavimo pabaigą, finansinės sistemos griūtį ir t.t. Tą premjeras R. Paksas žino. To nežino kandidatas į prezidentus R. Paksas, nes mitologinio pasaulio principai labiau reikalingi pergalei pasiekti nei tiesa ir teisingumas. Tad paksisėjos mitologija pradėjo savo gyvenimo kelią, veikdama tam tikrai visuomenės daliai kaip balzamas. O kai kur ir kaip tarybinių laikų aferisto Kašperovskio per televizijos programas “šventąja energija” pakraunamas vanduo. Daug tokio vandens išgerta ir Lietuvoje tuo metu.
Jau tapęs šalies prezidentu, R. Paksas negalėjo tęsti mitologinės programos ir kautis su mitologinėmis būtybėmis. Teko užmiršti savo pažadą persiderėti stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygas, teko pamiršti indėlių draudimą ir kt. Reikėjo pirmiausia užsiimti savo viešųjų ryšių kompanijos tolesniu, jau biudžetiniu, finansavimu, reikėjo patenkinti rėmėjų lūkesčius. J. Borisovas - vienas iš jų. “Restako” firmos reikalai irgi laukė sprendimų. R. Pakso įvaizdį netikėtai vėl sustiprino sklypų skandalo tyrimo komisijos medžiaga, STT, VSD ir kitų tarnybų atskleisti dalykai teisėjų darbe. Bet paksisėjos pasėtos kai kurios idėjos ėmė blėsti. Tik rudens įvykiai iš naujo prikėlė visas Pandoros skrynion beuždaromas istorines-mitologines schemas.
Atsigaunančios mitinės būtybės
Ir pirmoji po pertraukos vėl atgaivinta Lietuvoje mitinė būtybė - SĄMOKSLAS! 1992 m. V. Landsbergio leksikone buvo “šliaužiantis perversmas”, o jo mokinio R. Pakso schemoje - tiesiog Sąmokslas. Jei prisimintume imperialistų sąmokslą prieš TSRS, žydų daktarų sąmokslą prieš J. Staliną ir kt., tai visiškai akivaizdu, kad paksisėja remiasi labai rimtu mitu. “Reichstago padegimas” - sąmokslas prieš Hitlerį atskleidė tarptautinį komunistų sąmokslą. Būta istorijoje ir masonų sąmokslų, ir kt. Neabejotina, kad istorija pilna nužudymų, perversmų, sąmokslų, bet jie visada tikri, konkretūs, išaiškinami. Tačiau tie, kurie supranta, kaip lengva piktnaudžiauti sąmokslų teorijomis, labai mikliai jas pritaiko ten, kur realybėje to ne tik kad nėra, bet, priešingai, ir būti negali. Nei sionizmo, nei tarptautinio imperializmo sąmokslo nebuvo. J. Stalino laikais žmonės buvo taip įbauginti, kad net tikėjo iškalbingu propagandos plakatu: “Neplepėk, nes išgirs priešų šnipas!”. Ši mitologinė paksisėjos sėkla jau dygsta ir Lietuvoje. Ją kruopščiai prižiūri R. ir A. M. Pavilioniai, J. Veselka ir kiti sąmokslo propagandininkai bei agitatoriai. Ir renkasi prieš sąmokslą grumtis pasiruošusi įtūžusi minia - už teisingą prezidentą ir prieš apsivogusį Seimą! Vėlgi prisiminkime 1992 m. “kryžiaus” gulėjimą aplink Seimą, didžiąsias spjaudynes prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Mūsų atvaizdai su išbadytomis akimis ir žvaigždėmis kaktose. “Šalin raudonąją Aukščiausiąją Tarybą”, šalin sąmokslininkus! Tą sykį mes netylėjome, mes kovėmės su tokiu visuomenės blogiu. Tuomet demokratinė kairė išlaikė egzaminą. O kaip yra dabar?
Antroji paksisėjos mitologinė būtybė - viską ryjantis Elitas! Ir jos skriaudžiamas šalies prezidentas. Tai kas, kad Vilniuje rengtas “Vienos balius”, tai kas, kad R. Paksas - ne iš vargšų, tai kas, kad jis - keitęs partijas ir pažiūras kaip pirštines, tai kas, kad jis, eidamas pareigas, darė ir tai, kas, deja, blogino tų pačių žmonių padėtį. Bet jis juk įvardijo aiškų priešą - Elitą! Sąmokslo nebūtų be priešų! Ir ypač tų, kurie per ilgai užsisėdėjo Seime! Šalin 86 vagių Seimą! Ši pasėtoji sėkla tiesiogine prasme reiškia ir šalin Tautos atstovybę. Ir šalin demokratiją. Ir šalin teisinę valstybę. Kaip į tai turi atsakyti demokratiniai kairieji? Išpažįstant demokratinio socializmo vertybes ir idėjas užsimerkti prieš tokias paksisėjos sėjamas sėklas tiesiog nedovanotina. Socialdemokratai pirmieji visur ir visada duodavo atkirtį. Ar tai vyktų Rokiškyje, Skuode, Vilniuje, Mažeikiuose, Ukmergėje ar Akmenėje. Ypač jei jie tuo metu ten yra ir girdi tokias kalbas.
Paksisėja atgaivina dar vieną mitologinį herojų - Teisingąjį Vadą! Kieta ranka, tvirta ranka ir t.t. - visa tai girdėta. Italų socialistas S. Mateoti savo gyvybės kaina perspėjo Italiją apie fašizmo ir Dučės grėsmę. Šios dienos demokratiniai kairieji Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje drąsiai priešinasi tokioms tendencijoms. Mes esame išbandyti tarybinio totalitarizmo, vėliau - V. Landsbergio toleruotos “raganų medžioklės”, daugelio kitų demagogų. Tad laikome egzaminą ir dabar.
Paksisėja skleidžia mitą apie “dvi Lietuvas” - vargstančią gerąją ir tunkančią blogąją! Ir apie gelbėtoją, kuriam kažkas trukdo! O gelbėtojui padeda tokie dori žmonės, tokie kaip J. Borisovas, T .Barštys, R. Smailytė ir kiti. Įkvėpimo suteikia ir L. Lolašvili! Gaila, juk carui menkai padėjo N. Rasputinas. Bet kad šiais laikais mes dar turėtume tokią paksisėjos atgaivintų mitologinių herojų galeriją, sunku ir patikėti. Ir visi jie eina kartu su vargšais kautis prieš tunkančią blogąją Lietuvą.
Bet ypač pavojingas paksisėjos mitologijoje savaime iškylantis slaptos Rusijos rankos mitas, atgaivinantis dalies visuomenės rusofobines nuotaikas, amžinojo Rusijos noro valdyti Lietuvą įrodymo pakartojimą ir t.t. Ir ką čia bepasakysi - ir J. Borisovas, ir “Almax”, ir Rusijos pinigai, ir t.t., ir t.t. Gera dirva radikaliam dešiniajam populizmui prieš radikalųjį margos prezidento publikos populizmą. O kur dar V. Ivanovas, ateinantis į mitingus, ir kt. Šis mitas vėl griauna taip būtinus racionalius Lietuvos santykius su Rusija. Juk Europos Sąjungos plėtra ir jos vienijimosi kontekste mums ypač reikalinga plėtoti Europos Sąjungos naujųjų kaimynų arba rytų dimensiją. Ir štai tokios rusofobiškos atgyjančios tendencijos gali atnešti daug žalos, gali vėl suteikti įkvėpimo V. Landsbergio minčiai ir fantazijai.
Ir vėl kelios išvados
Savo išvadų prašosi ir paksisėjos mitai. Svarbiausia - kuo žemesnis politinės kultūros visuomenėje lygis, tuo lengviau sukurstyti dalį visuomenės prieš kitą.
Antroji išvada - pačioje visuomenėje yra imli terpė mitologijai, ypač pagrįstai nesenu patyrimu.
Trečioji išvada - nereikia kaltinti R. Pakso, siekusio būti politiniame elite ir bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje. Reikia mums prisiimti kaltę už tai, kad nemokame taikyti veiksmingų priemonių demitologizuoti visuomenę.
Ketvirtoji išvada - bet koks pataikavimas radikalesnei publikai, vaikantis reitingų ar noro būti išrinktam, visada atsisuka kita puse ir suduoda smūgį pačiai demokratijos plėtrai.
Mums, kairiesiems demokratams, socialdemokratams, šioje paksiados ir paksisėjos makalynėje kaip niekad svarbu išlikti nuosekliems ir objektyviems, principingiems ir aktyviems. Juk paksisėja įsisiūbavo dėl dalies politikų keršto troškimo R. Paksui. Nemažai prie to prisidėjo ir prisideda tendencingi žiniasklaidos reportažai, nesvarbu kokie - už ar prieš R. Pakso šalininkus ar oponentus! Dar daugiau žibalo į ugnį pila tie, kurie mato realią progą turėti naudos - R. ir M. A. Pavilioniai, J. Veselka. V. Uspaskichas ir kiti. Visiškai netinkamas buvo ir A. Paulausko startas. Kiek galėdami alyvos į ugnį pilstė konservatoriai ir liberalai, agresyvieji liberaldemokratai.
Daug ką galima priminti ar prisiminti. Bet viena aišku - mes, socialdemokratai, turime matyti plačiau bei giliau ir būti pasiruošę priimti teisingus sprendimus, kad kuo greičiau šita “košė” pasibaigtų!
“Iliada” ir “Odisėja” suteikia daug peno žmonijai, jos tikrai vertos Mūzos. Nes pagarbinti yra vyrai, patyrę vargo didžiausio. Paksiada ir paksisėja, deja, Mūzos liks nepamaloninta. Bet politinės jos pamokos mums labai laiku. Diskutuokime, kol dar laikas!
“Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
