Šimtai tūkstančių žmonių, gal milijonas būna toje aikštėje Teherane ir apimti švento jausmo neskiria dviejų dalykų. Vienas – tai branduolinė energija, kuri esanti Irano ateitis. Kitas – branduolinė bomba, kuri gali būti Irano pražūtis. Žinoma, ne tik Irano.
Atrodytų paprasta, bet žmonės nebepajėgia atskirti. Ar tai masinė beprotybė? Turbūt ne, dar ne, tik sveiko proto praradimas laikinai užvaldantis mases. Kaip Lenino komunizmas Rusijoje, kaip Hitlerio nacionalsocializmas Vokietijoje. Didžiosios nelaimės ateina netrukus, tačiau jau kaip pasekmė.
Pranašo Mahometo karikatūros, pasirodžiusios bemaž prieš pusmetį, neseniai buvo padaugintos ir mestos į apyvartą lemiamai kovai už masių protus – ir kad pridengtų pagrindinį ginklavimosi tikslą su jo dar nesvarstomomis pasekmėmis.
Ta proga atsiskleidžia ir tariamas Vakarų „sąjungininkas“ kovoje su tarptautinėmis ir nacionalinėmis fanatikų terorizmo grupuotėmis. Jos jau legitimizuojamos, Kremlius tiesia ranką, taigi pasaulis keičiasi iš esmės, o vienai fanatikų valstybei buvo suteikta reikiamų technologijų.
Tad grįžkime kol kas prie Irano, kurį ateina laikas suvokti kaip pagrindinę Vakarų demokratijų problemą.
Įdomu, kaip atrodytų, gal ką nors nustebintų ir skatintų racionaliau susivokti, jei būtų surengtos didelės demonstracijos Londone, Paryžiuje su šūkiais: „Leiskite Iranui turėti branduolinę energiją taikiems tikslams!“ „Atkurkime pasitikėjimą tarp Irano ir Vakarų demokratijų!“ „Tegyvuoja Iranas – taikos ir pažangos pavyzdys!“ Pastarasis būtų nelyginant avansas, apie galimą būsimą Iraną.
Pasitikėjimas vis dėlto yra svarbiausias, labiausiai brangintinas kapitalas, o pasitikėjimo stoka – nuolatinis ir augantis pavojus.
Sovietų Sąjungoj buvo skiepijama tikėjimas, kad aplink tariamąją „darbininkų valstybę“ – vieni priešai, kurie rengiasi ją pulti ir sunaikinti. Todėl reikėjo būti pasirengusiems patiems pulti ir sunaikinti visus priešus, o pirmiausia išdavikus šalies viduje. Istorijos dėsnių priešus, Dievo netikėlius – koks skirtumas?
Tuo galima labai ilgai gyventi, ką įrodė Šiaurės Korėjos režimas. Jau ilgai įrodinėja Iranas, nūnai prabilęs apie priešų sunaikinimą ne tik patirto užpuolimo atveju. Tačiau Indijos ir Pakistano, naujųjų branduolinio ginklo valstybių, kaip regis, nevaldo totali tarpusavio baimė ir psichozė, o Artimuosiuose Rytuose erdvės yra mažiau. Suartinus ir tinkamai suglaudus du sferinius kūnus, įvyksta reakcija, kurioje nebelieka ne tik tų kūnų, bet ir dar daug ko.
Ne demokratijos – agresyvios. Tegul Vakarai paremia taikų Iraną, opoziciją ir poziciją, ir gal rasis vilties, kad ten mažės žiaurumo, rasis šiek tiek demokratijos. O pasauliui – daugiau saugumo.
Juk Iranas ir Izraelis, įstumti į branduolinę rusišką ruletę, tai kur kas blogiau. Beliktų laukti, kieno nervai neišlaikys.
Šiame fone šūkavimai apie spaudos ir abipusio šventybių niekinimo laisvę atrodo kaip brolių drimelių pasakos. Kažkas rėkia, kad jis turi šventą fundamentalią teisę būti kvailas. Ir niekas nepasako: pripažįstame, turi šią teisę, būk kvailas.
Pabaigoje grįžkime dar į Lietuvą. Nesame labai kitokie. Prieš šešerius septynerius metus viešai nuskambėjo raginimas pasekti teroristės eserės Kaplan pavyzdžiu; prieš trejus – imtis šakių ir paleisti elitui žarnas. Tikėtasi sukelti mases; joms rodė tų pačių kurstytojų sugalvotas runkelių karikatūras ir skelbė šventąjį karą, tik nelieskit pranašo!
Dabar ekstremistai Lietuvoje vėl ieško anų prigesusių žarijų, mėgina įpūsti, nusiperka eterio. Už visuomenės perspėjimą – baisi neapykanta, jau primiršto stiliaus plūdimas bulvarinės laisvės puslapyje. Priminsiu, prieš Leonidą Donskį. Tai reiškia, kad normalūs demokratai neturi tylėti.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
