Užsienio žiniasklaidos priemonės dalinasi virusologo Suresh V. Kuchipudi straipsniu. Pateikiame jį:
„Esu virusologas ir Penn State universiteto gyvūnų diagnostikos laboratorijos direktoriaus pavaduotojas, o mano laboratorija tiria zoonozinius virusus, tuos, kuriuos žmonėms perduoda gyvūnai. Dauguma pandemijų turi bent vieną bendrą bruožą – mirtiną darbą jos pradeda Azijoje ar Afrikoje. Priežastys gali jus nustebinti.
Populiacijos „sprogimas“ ir urbanizacija
Precedento neturintis žmonių populiacijos pokytis yra viena iš priežasčių, kodėl daugiau ligų kyla iš Azijos ir Afrikos. Sparti urbanizacija vyksta visoje Azijoje ir Ramiojo vandenyno regionuose, kur jau gyvena 60 proc. pasaulio gyventojų.
Pasaulio banko duomenimis, per pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį į Rytų Azijos miestus persikėlė beveik 200 milijonų žmonių. Paaiškinus paprasčiau, 200 milijonų žmonių galėtų suformuoti aštuntą pagal gyventojų skaičių šalį pasaulyje.
Tokio masto migracija reiškia, jog miškų plotai yra sunaikinti tam, kad būtų sukurti gyvenamieji rajonai. Laukiniai gyvūnai, priversti gyventi arčiau miestų ir miestelių, neišvengiamai susiduria su naminiais gyvūnais ir žmonių populiacija. Laukiniai gyvūnai dažnai nešioja virusus. Šikšnosparniai jų nešiotis gali šimtus. Virusai, persikeldami iš rūšies į rūšį, galiausiai gali užkrėsti žmones.
Galų gale, ekstremali urbanizacija tampa užburtu ciklu: atsikėlus daugiau žmonių, reikia kirsti daugiau miškų, o žmonių plėtimasis ir buveinių praradimas galiausiai išnaikina plėšrūnus, įskaitant tuos, kurie minta graužikais. Dingus plėšrūnams, ar bent jau jų skaičiui smarkiai sumažėjus, graužikų populiacija „sprogsta“. Kaip rodo tyrimai Afrikoje, taip pat padidėja ir zoonozinių ligų rizika.
Tikėtina, kad ši padėtis tik blogės. Didžioji dalis Rytų Azijos gyventojų vis dar gyvena kaimo vietovėse. Manoma, kad urbanizacija tęsis dešimtmečius.
Natūrinis žemės ūkis ir prekyba gyvūnais
Atogrąžų regionuose, kuriuose gausu biologinės įvairovės, jau yra didelis ligų sukėlėjų kiekis, o tai žymiai padidina naujo sukėlėjo atsiradimo tikimybę. Žemės ūkio sistema visoje Afrikoje ir Azijoje tam nepadeda.
Abiejuose žemynuose daugelio šeimų išgyvenimas priklauso nuo natūrinio ūkininkavimo ir mažo gyvulių kiekio. Ligų kontrolė, pašarų papildymas ir tų gyvūnų laikymas yra labai ribotas. Galvijai, vištos ir kiaulės, galinčios pernešti endeminę ligą, dažnai glaudžiai bendrauja tarpusavyje, taip pat su įvairiais ne naminiais gyvūnais ir žmonėmis.
Ir ne tik fermose – gyvų gyvūnų turguose, paplitusiuose Azijoje ir Afrikoje, kuriems būdingos tankios laikymo sąlygos ir intymus kelių rūšių, įskaitant žmones, maišymasis. Tai taip pat vaidina pagrindinį vaidmenį žudiko ligų sukėlėjo atsiradime ir išplitime tarp rūšių.
Kita rizika: laukinių gyvūnų medžioklė ir jų skerdimas, kuris ypač paplitęs Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Ši veikla kelia grėsmę gyvūnų rūšims ir neatšaukiamai keičia ekosistemas, taip pat suartina žmones ir laukinius gyvūnus. Laukinių gyvūnų medžioklė pagrindinis zoonozinės ligos perdavimo kelias.
Taip pat riziką kelia ir tradicinė kinų medicina, kurios tikslas – rasti vaistų nuo daugelio ligų, tokių kaip artritas, epilepsija ir erekcijos sutrikimai. Nors nėra mokslinių įrodymų, patvirtinančių daugumą teiginių, Azija yra didžiulė tradicinės kinų medicinos produktų vartotoja.
Tigrai, meškos, raganosiai, skujuočiai ir kitos gyvūnų rūšys yra brakonieriaujamos, todėl jų kūno dalis galima įmaišyti ir į šiuos abejotinus vaistus. Tai taip pat yra pagrindinis veiksnys didinant gyvūnų ir žmonių sąveiką. Maža to, paklausa greičiausiai didės, nes internetinė rinkodara auga kartu su nenumaldomu Azijos ekonomikos augimu.
Laiko klausimas
Tūkstančiai virusų toliau vystosi. Tik laiko klausimas, kada šiame pasaulio regione įvyks dar vienas didelis protrūkis. Visi koronavirusai, sukėlę pastarąsias epidemijas, įskaitant COVID-19, prieš užkrėsdami žmones „šokinėjo“ nuo šikšnosparnių prie kitų gyvūnų.
Sunku tiksliai numatyti, kokia įvykių grandinė sukelia pandemiją, tačiau vienas dalykas yra aiškus: šią riziką galima sumažinti kuriant strategijas, kuriomis bus siekiama kuo labiau sumažinti virusų poveikį žmonėms, kurie prisideda prie ekologinių sutrikimų.
Kaip parodė dabartinis protrūkis, infekcinė liga, prasidėjusi vienoje pasaulio dalyje, gali išplisti visame pasaulyje praktiškai bet kuriuo metu. Reikia skubiai parengti konstruktyvias apsaugos strategijas, kad būtų išvengta miškų kirtimo ir sumažinta gyvūnų ir žmonių sąveika.
Visapusiška pasaulinė stebėjimo sistema, skirta stebėti šių ligų atsiradimą, kurios dabar nėra, būtų nepakeičiama priemonė padedant mums kovoti su šiomis mirtinomis ir siaubingomis epidemijomis.“
