Mudu su žmona susipažinome būdami 24-erių, kai abudu studijavome magistrantūros studijose. Ji tuo metu gilino savo žinias filologijos, o aš – ekonomikos srityje.
Neilgai trukus po susipažinimo pradėjome susitikinėti ir įsimylėjome. Po ketverių metų susituokėme ir dabar jau esame penkerius metus santuokoje.
Po vedybų mes kartu pradėjome dėliotis finansus. Iš pradžių viskas buvo tvarkoje, abudu aptarėme, kiek kas uždirba, kad galėtumėme žinoti, ar bankas suteiks mudviem paskolą. Viskas pavyko, paskolą gavome ir įsigijome savo butą.
Kalbėdamiesi apie tai, kaip mokėsime paskolą, sutarėme, kad kadangi mano atlyginimas didesnis, aš kas mėnesį įnešiu įmokas bankui už paskolą, o ji tuo tarpu apmokės mokesčius.
Per dvi savaites išleido 1 700 eurų atlyginimą
Viskas buvo nutarta, kelis metus mūsų sistema veikė puikiai, bet vėliau pradėjau pastebėti, kad vis dažniau ji grįždama iš darbo namo vis užsuka į prekybos centrus ir nusiperka juose batelius, rankinę, palaidinę ar dar kokią smulkmeną. Tada galvojau, kad visa tai – normalu. Juk reikia žmogui palepinti save, nes sunkiai dirbame, o atostogauti išvykstame nedažnai.
Iš pradžių tokie vizitai į parduotuves būdavo tik vieną kartą per kelias savaites, vėliau – kas dvi savaites, o galiausiai kas savaitę. Kai tokie „pasilepinimai“ ėmė kartotis dažnai, pasisodinau ją ir pradėjau kalbėtis apie tai, kas vyksta.
Paklausiau, kodėl ji taip dažnai laksto po parduotuves, gal jai kažko trūksta, gal galiu kažkaip padėti. Visgi, ji tik numykė – pasakė, kad apsipirkdama jaučiasi geriau, ją pradžiugina nauji daiktai. Per tą pokalbį nusprendžiau, kad daugiau jos nespausiu, jeigu nori – tegul perka.
Čia turbūt ir buvo mano klaida, nes pastebėjau, kad mano pasidomėjimas ne tik nieko nepakeitė, tačiau ji pradėjo apsipirkimus nuo manęs slėpti – grįždavo į namus nebe su naujais krepšeliais iš parduotuvių, o palaidines ar naujus lūpdažius paslėpusi rankinėje. Ji matė, kad pro mano akis naujos prekės nepraslydo, bet tylėjo. Iš pradžių nerimavau, galvojau, kaip vėl prie jos prieiti, bet lūžio tašką priėjau praėjusį mėnesį.
Kaip ir sutarta, tą mėnesį aš apmokėjau paskolos įmoką ir laukiau, kol ji apmokės mokesčius už butą. Įprastai ji viską apmokėdavo iki mėnesio 10 dienos, tačiau tąkart taip nenutiko. Taip praėjo 11, 12, 13 ir 14 mėnesio dienos. Galiausiai, neiškenčiau – paklausiau jos, kodėl mokesčiai dar neapmokėti, juk visuomet atsiskaitome su bankais ir komunalinių paslaugų tiekėjais bene iškart po atlyginimo gavimo.
Po šio klausimo ji prapliupo verkti – jos uždirbtų pinigų jau nebėra. Klausiau jos, kur dingo visas 1 700 eurų siekiantis atlyginimas, o ji prisipažino, kad išleido jį ant naujų drabužių ir kosmetikos.
Neslėpsiu, buvau labai įniršęs, nes supratau, kad mokesčius teks apmokėti man. Tąkart jau pakeltu tonu pasakiau jai, kad nėra normalu visą atlyginimą taip išleisti, o juolab, kad artimoje ateityje planuojame sukurti šeimą.
Po to kivirčo ji užtilo, apsisuko ir išėjo į kitą kambarį. Kelias dienas namuose buvo „nekalbadieniai“, o vos man pradėjus kalbą apie tai, kad jai reiktų pagalbos, ji išeidavo iš patalpos.
Dabar jau nebežinau ko griebtis... Į kalbas žmona nesileidžia, o gavusi šio mėnesio atlyginimą ji net į namus naujų daiktų stengiasi nebesinešti – visus juos šiuo metu „kolekcionuoja“ automobilyje.
Jaučiuosi paskendęs neviltyje. Labai prašau, pasakykite, gal jūs susidūrėte su panašia problema? Gal galite pasidalinti, kaip ją sprendėte? Nenoriu prarasti žmonos, myliu ją, bet manau, kad ji akivaizdžiai nepripažįsta, kad turi problemą.
Kodėl žmonės negali nustoti pirkti?
Po gauto laiško iš skaitytojo naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į psichologą, psichoterapeutą Gediminą Navaitį. Jis pranešė, kad besaikis pirkimas – tai priklausomybė, nuo kurios kenčia ne vienas žmogus.
Anot jo, dažnas poreikis pirkimui primena kitas, jau gerai žinomas priklausomybes – alkoholio vartojimui ar rūkymui.
„Pirkimas daugiausia yra susijęs su bendru nepasitenkinimu savimi ir savo gyvenimu. Čia yra analogija su priklausomybe nuo alkoholio.
Viena iš alkoholio vartojimo teorijų sako, kad žmogus vartoja alkoholį greitiems asmenybės pokyčiams, kurie, kitu atveju, ateina su amžiumi.
Kitaip tariant, žmogus tampa tokiu, kokiu norėtų būti. Vienas tampa linksmas, kitas išdrįsta parodyti agresiją“, – pagrindiniu principu dalijosi pašnekovas.
Pasak psichologo, tą patį galima pasakyti apie priklausomybę nuo pirkimo. Anot jo, vienos naujos batelių poros įsigijimas rodo, kad žmogus nori geriau atrodyti.
Vis tik, pavyzdžiui, 30 batelių porų nusipirkimas signalizuoja apie tai, kad žmogus savyje nori šį tą pakeisti.
Pirkimo priklausomybės šaknys – vaikystėje
Pasiteiravus psichoterapeuto, iš kur atsiranda ši priklausomybė, jis nurodė, kad, kaip ir dažnų kitų problemų gyvenime, šaknys slypi vaikystėje.
Anot jo, pažeidžiamu gyvenimo periodu jaustas nepriteklius, aplinkybės ar tėvų ugdymas gali reikšmingai prisidėti prie pirkimo priklausomybės atsiradimo.
„Dažnai ši priklausomybė atsiranda dėl vaikystėje neišspręstu klausimų, neteisingo ar neteisingai suprasto tėvų ugdymo“, – pasakojo pašnekovas.
Vis tik, nors, anot pašnekovo, perteklinis, nekontroliuojamas pirkimas kankina ne vieną, ši priklausomybė turi vieną pliusą.
G. Navaičio teigimu, šią problemą yra lengviau suvokti, o tai padeda gyvenimo kelyje sėkmingiau ją kontroliuoti.
„Lyginant su kitomis priklausomybėmis, pirkimo lengviau atsisakyti“, – ramino pašnekovas.
Kaip atsikratyti pirkimo priklausomybės?
Galiausiai, pokalbio pabaigoje pasiteiravus pašnekovo, kokiomis priemonėmis galima sustabdyti pirkimo priklausomybę, pirmiausia jis nurodė pripažinimą.
Pasak G. Navaičio, kaip ir su kitomis priklausomybėmis, žmogaus pirmas žingsnis yra suvokimas, kad jis turi problemą ir reikia su ja kovoti. Vėliau jau galima į pagalbą pasitelkti kitas priemones.
„Manau, kad šioje srityje turime laikytis rekomendacijų, pavyzdžiui, į parduotuvę eiti tik aiškiai žinant, ką reikia nusipirkti, ir nevaikščioti po ją kaip po kokį medžioklės plotą ieškant, gal ką dar nusipirkti.
Nereiktų pamiršti, kad čia susiduriame su tikslingu reklamos poveikiu, nes ji tam ir yra, kad mus paveiktų, paskatintų pirkti“, – atskleidė G. Navaitis.
Vis tik, jeigu tokios priemonės negelbėja, tuomet psichologas siūlė perskirstyti savo finansus, gautą atlyginimą.
Anot jo, puikiai veikia išmėginimas į parduotuvę nusinešti tik tiek pinigų, kiek yra reikalinga būtinoms prekėms. Jeigu ši taktika neveikia – verta prašyti artimo žmogaus palydos.
„Vis tik, pirmiausia besaikį pirkimą reiktų pavadinti simptomu. Patys žinome, kad reikia gydyti ne simptomus, o gilumines priežastis, kad suprastume asmenybines problemas, kurios bandomos tokiu būdų spręsti.
Čia jau siūlyčiau pradėti nuo literatūros apie savęs pažinimą skaitymo, o jeigu šios priemonės nepadeda, tada, vadinasi, jau reikia psichologo pagalbos, t. y. lydinčio žmogaus, kuris padėtų susivokti tam tikrose tendencijose ir į jas sureaguoti ne per pirkimą“, – paragino jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
