A. Blažinskienė pasakoja, kad sužinoti apie sūnaus sutrikimą jai buvo tikrai netikėta.
„Man tai buvo tikrai netikėtumas, nes nežinojome, kas tai yra. Buvo ir kaltinimų sau, ir daktarams, ir mokytojams, kad niekas nepastebėjo, nematė ir kad čia viskas taip vėlai. Vaikas jau ir pats žinojo, kad čia jis kažkoks kitoks, kad visi skaito, o jis ne, prasidėjo įvairios patyčios.“
Ji sako, kad tai buvo netikėta, nes sūnus nuo pat vaikystės buvo giriamas, kad labai unikaliai ir įdomiai mąsto. Tačiau mokykloje jis vengė mokytis, labai ilgai neskaitė.
„Per pirmuosius metus mokytojai sakydavo, kad čia nieko tokio, visi vaikai skirtingi, vieni greičiau, kiti lėčiau mokosi. Tai manęs nedžiugino, nes kažkaip galvojau, kad čia kažkaip negerai, bet lyg ir priėmiau tą informaciją. Bet paskui metų pabaigoje mokytojai pradėjo sakyti, kad kažkas yra negerai.“
Kai nebeslepi, atsiveria akys
Remiantis Disleksijos centro Jutoje statistiniais duomenimis, vaikų, turinčių disleksiją pasaulyje yra apie 10-15 procentų. Tai reiškia, kad kiekvienoje klasėje galima atrasti po vaiką, kuris turi tam tikrą mokymosi sutrikimą.
Centro „Labirintas“ įkūrėja sako, kad kol slėpė tai, kad jos sūnus turi disleksiją, jautėsi, kad jos šeima išskirtinė ir viena.
„Bent jau iš mūsų patirties, gavus disleksiją mums atrodė, kad esam dabar visuomenėje, kurioje gyvename, išskirtiniai ir vieni. Kol buvom užsidarę ir patys toje problemoje gyvenome, jautėmės vieni. Kai išdrįsome pasipasakoti, atsirado labai artimų draugų, kurių vaikai, draugai, šeimos nariai, pasirodo, turi disleksiją. Tai tam rate mūsų dabar tikrai pažįstam disleksikų, ir ne vieną“, – šypsosi moteris.
Kalbėti apie skaitymo ir kitus mokymo sutrikimus tikrai nėra lengva. Moteris sako, kad tai yra tema, kurios žmonės iki šiol dar nesupranta: „Ypač kalbant apie suaugusiuosius tai vis dar yra tema, kurios jie nesupranta. Dar neaišku tiksliai, kas yra ta disleksija ir mįslė, kaip kolegos, darbdaviai, partneriai pasižiūrės, nes nežinoma – reiškia negera.“
Tačiau dabar A. Blažinskienė juokiasi, kad būna ir komiškų situacijų. Vaikai gali susigyventi su savo sutrikimu taip, kad apie jį laisvai pasakotų kitiems žmonėms net prekybos centre.
„Kas yra smagu išties, kad pats Juozapas ir pat pradžių nežinojo, kas tai per sutrikimas ir jo gėdijosi, o šiandien drąsiai apie tai šneka. Įdomiausia tai, kad ir „Labirinto“ vaikai kartais su tokiu malonumu atsako: „tai tu perskaityk, man disleksija“. Ir suaugusių, bent kažkiek žinančių, kas ta disleksija, reakcija į tai normali, bet tie, kurie apie tai nieko nenutuokia, dažnai išsigąsta vaiko kaip velnio. Ir drąsieji vaikai, tokie kaip Juozapas, pradeda net provokuoti. Sako: „aš disleksikas“ ir žiūri, kaip žmogus reaguos.“
Kai kurie požymiai gali išduoti apie disleksiją
Specialistė sako, kad požymių, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį, dažnai būna.
„Tokie vaikai sunkiau apdoroja keletą skirtingų instrukcijų. Jei mes duodame 3 instrukcijas: nueik į kambarį, pasiimk knygą, apsirenk ir ateik. Disleksikas, išgirdęs šias instrukcijas arba sustings ir sakys: „tai ką daryti?“, arba nueis, atsineš knygą, bet tikrai neapsirengs. Jie išgirsta viena“, – sako A. Blažinskienė.
Ji taip pat akcentuoja, kad tokiems vaikams sunkiau prisiminti vardus, bendraklasiams jie dažnai susigalvoja apibūdinimus, jų trumpalaikė atmintis dažnai prasta. Taip pat skaitymo sutrikimą turintys vaikai besimokydami turi išlaikyti žymiai didesnę koncentraciją, nei kiti žmonės.
„Įsivaizduokite, kad 45 minutes jūs esate egzamine. Jūsų fokusas ir dėmesys yra žymiai didesnis, nei paprastoje pamokoje, tai išeikvoja daug daugiau energijos. Disleksiją turintys vaikai nuolat yra egzamine“, – pastebi moteris.
Tačiau pačiam diagnozės nustatinėti nebūtina, tai – gydytojų darbas. Iš vieno požymio tikrai negalima daryti išvados, kad tai disleksija.
Įkūrė mokymosi ypatumų centrą
Sužinojusi apie sūnaus Juozapo mokymosi sutrikimą, moteris sako, kad norėjo padėti ir kitiems tėvams suprasti, kas tai per problema ir kaip padėti savo vaikui.
„Sužinojusi apie Juozapo disleksiją pradėjau susirašinėti su užsienio specialistais, iš knygų informacijos daug susidėjo ir tada man atėjo idėja organizuoti mokymus tokiems tėveliams kaip ir aš. Vaikas padovanojo idėją verslui ir veiklai“, – šypsosi „Labirintas“ įkūrėja.
Taip ir buvo įkurtas mokymosi ypatumų centras „Labirintas“. Čia rengiami užsiėmimai bei konsultacijos tėveliams, mokytojams, vaikams, turintiems disleksiją, disgrafiją (rašymo sutrikimas) ar diskalkuliją (skaičiavimo sutrikimas).
„Mes centre dirbame ne vien tik su disleksija bet ir su socioemocinėmis problemomis, nes šitie vaikai turi išmokti būti kitokie, įgyti pasitikėjimo ir išmokti ateiti į bendruomenę ir sakyti: „aš esu disleksikas“ ir prašyti pagalbos“, – sako A. Blažinskienė.
Mokymosi ypatumų centras „Labirintas“ koncentruojasi į specializuotą mokymą būtent mokymosi sutrikimų turintiems vaikams. Daugelis mokyklų Lietuvoje net neturi spec. pedagogų, o bendroji švietimo sistema disleksikams visai nepritaikyta.
Kartais padėti mokytis tokiems vaikams gali padėti labai parastos priemonės: skaitymo liniuotė, kuri išryškina vieną eilutę ir neblaško dėmesio arba specialus filtras ekrane, kuris turi specifinį šriftą. Moteris sako, kad skaitymo sutrikimas nėra kažkuo baisesnis už paprastą regos sutrikimą.
„Disleksija yra kaip akiniai. Žmogus su regos sutrikimu užsideda akinius ir pasaulį mato taip, kaip ir visi kiti, tai tas pats ir su disleksiku. Jam tik reikia priemonių, kad galėtų matyti pasaulį taip, kaip ir kiti.“
Geriausia – normalizuoti aplinką
„Tėvelių mokėjimas ir žinojimas, kaip padėti ir bendrauti yra labai svarbus“, – sako specialistė.
Dažnai vaikai, nesulaukę pagalbos rankos ar supratimo pasiduoda ir ima galvoti, kad pasaulis nedraugiškas ir kad jame sunku gyventi. Tyrimai rodo, kad suaugusiųjų, turinčių specifinių mokymosi sutrikimų, tikimybė žalotis ateityje kyla iki 46 procentų.
Jei vaikas dažnai iš aplinkinių girdi, kad jis kitoks, negabus, daugeliu atveju vaikai linkę tuo patikėti.
„Jei nekreipiame dėmesio ir vaikas negauna pagalbos, kaip tvarkytis su disleksija, jis patiki, kad yra negabus, savo iššūkius ir tikslus minimalizuoja. Jo planai ir tikslai tampa apriboti ir apkarpyti. Taip išeina potencialo neišnaudojimas, po kurio viduje atsiranda nedarnos jausmas.“
Moteris sako, kad vaikams labai patinka girdėti apie žymius disleksikus, tokius kaip Tom‘as Cruise‘as, Leonardas das Vinči ar Albertas Einšteinas. Tada jie žino, kad ir patys gali tapti sėkmingais, kad sutrikimas nėra nuosprendis.
Mokymo ypatumų centro įkūrėja pabrėžia, kad svarbu sunormalizuoti tokio vaiko aplinką: „Labai svarbu vaikams su disleksija parodyti, kad yra normalu, jog jis taip pasaulį mato. Tada galima tikėtis ir sėkmės istorijų.“
