Apie Zelenskio lyderystę ir retorinius sugebėjimus naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo komunikacijos ir viešojo kalbėjimo trenerė Neringa Bliūdžiūtė ir politologė Dovilė Jakniūnaitė.
Matome, kad prezidento Zelenskio kalbos tikrai pasiekia Vakarų pasaulį. Ar tai bebūtų „Oskarų“ apdovanojimų ceremonija, ar „Grammy“ apdovanojimai – atrodo, kad Zelenskio yra visur. Ponia Dovile, galima sakyti, kad jis dabar yra vienas laisvojo Vakarų pasaulio tvirtų lyderių, su kuriais lyginami ir visi kiti pasaulio lyderiai?
D. Jakniūnaitė: Turime suprasti, kad mes į Zelenskį žiūrime ypatingiau, nei žiūri Vakarai – tą reikia turėti mintyje. Nedrįsčiau tvirtai teigti, kad Zelenskis yra suvokiamas, kaip Vakarų pasaulio lyderis, bet aš neabejoju, kad jis yra tikrai vertinamas, ir žinomas, ir suvokiamas kaip labai stiprus žmogus ir stiprus lyderis, kuris nepaliko ir veda savo šalį karo metu.
Tai yra tas žmogus, kurio veidas taps ikoninis ir nereikės net nuotraukos dėti, o tam tikrus bruožus nubrėžti ir jis bus atpažįstamas – jis tiek bus žinomas nemažoje pasaulio dalyje. O dėl Vakarų pasaulio lyderystės – man atrodo, kad kartais mes šiek tiek per daug įsivaizduojame, kad mums reikia kažkokio vieno žmogaus, kuris atstovautų visiems Vakarams ir tarsi kažkokiu būdu vestų taip pat, kaip Zelenskis veda Ukrainą.
Ačiū Dievui, kol kas mes nekalbame apie karą visame Vakarų pasaulyje ir šia prasme yra gerai, kad turime visokiausių skirtingų žmonių, kurie skirtinguose kontekstuose užima tam tikrus vaidmenis. Vieni, kaip amerikiečiai, labiau pabrėžia karinės dimensijos ir karinės pagalbos svarbą, Europos Sąjungos kontekste mes girdime daugiau humanitarinių elementų. Mes turime visokiausių žmonių, kurie prisideda prie to.
Ponia Neringa, ar Zelenskiui padeda aktorinė patirtis, kurią jis puikiai išmano? Kiek tai padeda, kai dabar reikia įtikinėti politikus?
N. Bliūdžiūtė: Tai neabejotinai padeda, tai neabejotinai yra įgūdžiai, kurie labai naudingi. Bet visų pirma, aktoriui yra svarbu pajausti savo auditoriją, norėti būti, norėti bendrauti su žmonėmis, norėti kalbėti su jais, o ne tik sakyti, kad jūs darykit taip ar kitaip. Šios savybės neabejotinai jam padeda.
Taikos metu tokių lyderių nėra ir negali būti. Tokie lyderiai būna tik karo metu. Tam tikra prasme, labai gerai, kad mes taikos metu neturime tokių lyderių, kuriais visi žavėtųsi, nes taikos sąlygomis yra truputėlį daugiau spalvų. Karo metu yra balta ir juoda. Dėl to tas jo ryžtingumas, gebėjimas įvardinti daiktus tikrais vardais, jo gebėjimas kalbėti aštriai, nepatogiai visuomenei labai patinka, nes dažnai žmonės yra pavargę nuo tos neaiškios, nekonkrečios retorikos, kuri nėra drąsi. Tai rodo ko mes kaip visuomenė norime.
Bet vėlgi, reikėtų būti atsargiems, nes tokia lyderystė yra įmanoma tik kraštutinėmis karo sąlygomis.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
