Astrologė ir būrėja Vaiva Budraitytė savo įraše „Ilgės Vėlinės“, pasidalintame „YouTube“, papasakojo išsamiau apie šią ypatingą dieną.
Įraše ji ne tik prabilo apie tai, kuo šios dienos ypatingos, bet taip pat nurodė, kodėl labai svarbu atrišti mirusįjį prieš jį palaidojant bei koks vienas veiksmas šiomis dienomis gali atnešti mums daug laimės ir sėkmės.
Mirusiųjų pagerbimo tradicijos per amžius keitėsi
V. Budraitytė įrašą pradėjo nuo to, kad tūkstančius metų žmonės minėjo Ilges, kitaip žinomas kaip Vėlines.
Anot jos, tiek ezoterikai, tiek mistikai, tiek skirtingų religijų šventikai yra įsitikinę, kad šiuo periodu riba tarp skirtingų pasaulių yra ploniausia, tad mus dažniau aplanko vėlės.
„Iš šaltinių matau, kad anksčiau, krikščionybės pradžioje, buvo teigiama, kad mūsų protėviai nelankydavo kapų, o tokių kapų, kaip dabar, nelabai buvo“, – pasakojo ji.
Astrologė pažymėjo, kad baltų tradicijoje mirtis nereiškė asmens išnykimo, reiškinys buvo traktuojamas kaip perėjimas iš vieno egzistavimo lygmens į kitą.
Anot jos, kadangi buvo tikima sielos nemirtingumu, gyvenimo tęstinumu, laidojant mirusius šalia jų būdavo dedami ginklai, papuošalai, žirgai, o kūnas būdavo sudeginamas.
„Kadangi esame indoeuropiečiai, manau, kad tradicija atėjusi iš tų laikų. Apie 1200 metus buvo plačiai paplitęs mirusiųjų deginimas.
Įdomiausia tai, kad pilkapiuose, plokštiniuose kapuose visi būdavo laidojami į vieną kapą. Ten buvo atskirai supilami tikri kalnai milžinai, tad žmonės neturėjo tokių kapų, kaip dabar“, – sakė ji.
Argumentuodama kūno deginimo tradiciją, V. Budraitytė pažymėjo, kad mintis virsta materija, o materija virsta energija, dėl to palaikus sudegindavo. Manyta, kad tokie palaikai greičiau susiliedavo su gamta.
„Manau, kad deginimas galėjo turėti ir kitą prasmę. Mes per Jonines šokinėjame per laužą, tad tai galėjo būti sielos apsivalymas nuo energetinių vampyrų, kančios, kuri galbūt buvo patirta mirštant.
Manau, kad dėl to buvo deginama, kad prie sielos niekas nepriliptų, nebūtų. Juk tik ką mirusio žmogaus siela praktiškai yra lygiai tokioje pačioje būsenoje, kaip gyvo, tik be kūno.
Dėl to Indijoje iki šiol išlikusi tradicija, kad našlė devynias dienas dar negali užsidėti našlavimo rūbų. Netgi tėvams mirus tik po devynių dienų vyriausias sūnus ima vilkėti gedulo drabužius“, – dalijosi ji.
Anksčiau nebuvo tradicijos skirti atskirų hektarų kapinėms
V. Budraitytė aiškino, kad anksčiau senovės lietuviai turėjo pilkapynus, kuriuos vis naujai panaudodavo žmonių laidojimui. Pasak jos, tokios tradicijos, kaip dabar, paskirti didelį kiekį hektarų žemės kapinėms nebuvo.
Taip pat ji aiškino, kad lietuviai dabar dažniausiai tik per Vėlines prisimena mirusiuosius, o tuo tarpu indai tiek rytą, tiek vakarą meldžiasi už savo artimuosius, turi tam įrengtus specialius altorius, ant jų deda vandenį, gėles, šventųjų ikonas.
„Manau, kad ši praktika teisingesnė nei kasmet per pūgą, audrą ar plikledį lėkt ant kapo, kurio gal metus nelankei“, – sakė ji.
Tuo tarpu senovės lietuviai, pasak jos, turėjo savą ritualą – po medžiu kieme pakasdavo pelenus. Dėl to medžiai tradiciškai būdavo laikomi stebuklingais, gyvais.
Dar vienas paprotys – vėlių, mirusiųjų vaišinimas. Kiekvieną kartą per Vėlines senojoje tradicijoje jiems būdavo paliekama atskira lėkštutė ant stalo ir maisto.
„Kodėl jie, tie mūsų protėviai, grįžę iš ano pasaulio turėjo būti vaišinami? Man kildavo klausimas, ar jie buvo kviečiami prie stalo, atliekami ritualai jiems prišaukti, ar vėlės pačios ateidavo <...>.
Ta tradicija vėliau perėjo į Kūčią, kai metų bėgyje mirusiems žmonėms dedama lėkštelė. Aš atsimenu vaikystę, kai mes dėdavome visada lėkštutę mirusiai močiutei. O šiaip tai paliekama tradicija, kad vėlės ateina pasivaišinti, pabūti, atneša sėkmės ir meilės“, – tikino ji.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
