„Nuvedžiau trimetę Moniką į darželį, kol man dar atostogos. Galvojau, jei nepripras, ieškosiu kuriai iš močiučių anūkėlę įsiūlyti. Matyt, prisikalbėjau.
Pirmas tris dienas dukra ramiai atsisveikindavo ir išsyk sukdavo į žaidimų kambarį. Trečios dienos vakarą jį kažkaip graudžiai paklausė: „O kaip iš darželio išeiti namo?“. Jau kitą rytą prasidėjo širdį skaudinančios scenos su verksmais: „neisiu į darželį!“ Gal mano vaikas yra iš tų „naminukų“, kurių negalima pripratinti lankyti darželio? Ką aš dariau ne taip? O gal viskas kaip tik gerai, juk „darželiniai“ vaikai dažniau serga? Nežinau ir kaip reikėtų vertinti darželyje įgyjamą socialinę patirtį, kuri, sako, labai suvienodina vaikus? “
Virginija
Specialisto komentaras:
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vaikų ir paauglių psichiatrė-psichoterapeutė Dalia Minelgienė:
Socialinė patirtis darželyje, kurios baiminasi ši mamytė, vaikų tikrai nesuvienodina. Kaip tik darželio aplinkoje atsiskleidžia ir išryškėja vaiko asmenybė. Vaikas mokosi bendrauti su kolektyvu, vėliau mokykloje šis bendravimas toliau tęsis.
Nežinau kaip ši mamytė pratino savo vaiką prie darželio. Iš tiesų, rekomenduojama pirmąsias tris keturias dienas, net iki savaitės, susitarus su auklėtoja, pabūti su vaiku kartu bent po kelias valandas. Antrą savaitę rekomenduojama atvesti vaiką pusryčiams, bet pasiimti prieš pietų miegą. Vėliau jau galima palikti jį ir pietų miegui, tačiau pasiimti anksčiau, kad vaikas neliktų paskutinis grupėje. Visada akcentuoju tėveliams, kad jie patys turi susikurti vidinį nusistatymą: „aš pasitikiu darželio auklėtojomis, žinau, kad mano vaikui bus gerai darželyje“. Blogai, kai tėvai nepasitiki darželiu, kas jaučiasi iš šios mamos laiškučio.
Ji buvo pasirinkusi išeitį – jei nepavyks vaiko pripratinti lankyti darželio – patikės močiutėms. Vadinas, motina nebuvo tvirtai nusprendusi, kad stengsis, padės savo vaikui ir jos vaikui bus gerai darželyje. Vaikas jaučia mamos virpesį, nepasitikėjimą ir intuityviai, nejučia perima tėvų nerimą. Ko tikrai nereikėtų, tai bijoti ir graudintis dėl vaiko ašarų. Natūralu, kad vaikas paverkia, nes viskas keičiasi. Jei mama visą dieną būdavo su vaiku, natūralu, kad darželyje jam dėmesio trūksta.
Vaikas turi įprasti kitaip elgtis, nes auklėtoja turi paskirstyti dėmesį visiems vaikams. Kartais tai sukelia vaikui skausmo, bet yra vertinga patirtis – jis irgi mokosi – sulaukti savo eilės prieiti prie auklėtojos, pažaisti su kitais vaikais. Parsivedus vaiką iš darželio, reikėtų dėmesio stoką kompensuoti. Natūralu, kad vaikas toksta nuo mamos, tačiau retas vaikas visai nepripranta prie darželio. Yra tokių, „nedarželinių“ vaikų, kurie, beje, visiškai puikiai integruojasi į mokyklos kolektyvą.
Kada laikas vesti vaiką į darželį geriausiai jaučia mama. Ji stebi vaiką ir mato kaip jis bendrauja su kitais vaikais: ar moka dalintis žaislais, ar žaidžia smėlio dėžėje, ar sugeba pats pavalgyti, ar domisi aplinka? Tačiau trys dienos tikrai nėra pakankamas laikas nuspręsti, kad jei vaikas verkia, jis negalės adaptuotis darželyje. Vaiko grąžinimas į namų aplinką po kelių dienų dažnai padaro jam „meškos paslaugą“. Vaikui suteikiama klaidinga informacija, kad paverkęs iš stresinės situacijos gali pabėgti.
Nuogąstavimas, kad vaikas darželyje serga dažniau, tikrai yra pagrįstas. Mama turi žinoti ar galės imti „biuletenį“, ar bus kas prižiūri susirgusį vaiką. Bet visi vaikai turi apsikeisti bakterijomis, virusais – reikia praeiti ir šį tarpsnį. Svarbu, kad vaikas nepradėtų ligomis manipuliuoti. Bet jei vaikas namuose grūdinamas – nebijoma jį kad ir šaltesniu vandeniu nuprausti, jis tikrai kolektyve atsilaikys. Slogytės, peršalimo ligos juk atsinešamos iš namų. Darželyje keičiantis virusais, kita vertus, stiprėja vaiko imunitetas, todėl, kuo vaikas augesnis, tuo jis rečiau ir rečiau serga. Pastebėta, kad darželio nelankę vaikai pradeda sirgti mokykloje.
