Seimas dar kartą patvirtino – visuomenės pasitikėjimo dugne Lietuvos įstatymų leidėjai atsidūrė ne be pagrindo.
Atrodytų, buvo svarstomas tiesiog formalus klausimas. Seimo narys Evaldas Lementauskas yra teisiamasis baudžiamojoje byloje dėl korupcinių veikų ir iki bylos pabaigos pirmoje teismo instancijoje yra likę vienas ar du posėdžiai. Tad Lietuvos Respublikos Seimui lieka vykdyti savo konstitucinę pareigą ir leisti teismui vykdyti teisingumą. Taip pasielgtų bet kurios brandžios demokratiškos valstybės parlamentas...
Tačiau mūsų parlamentas ne veltui yra netekęs visuomenės pasitikėjimo.
Vakar parlamento nariai nuveikė gerokai daugiau nei pažemindami Seimo, savo partijų, o galiausiai ir savo pačių autoritetą bei reputaciją. Jie palaidojo patį teisingumą.
To paties Seimo nustatyti senaties terminai korupciniams nusikaltimams yra labai trumpi, todėl pasibaigus Seimo kadencijai bei išnykus E. Lementausko teisinei neliečiamybei jau nebebus realios galimybės teismui priimti sprendimą ir įvykdyti teisingumą.
Keistai atrodo „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos frakcijų narių postringavimai apie teisingumą, kovą su korupcija ir bausmių griežtinimą. Kai tai reikia patvirtinti ne žodžiais, o darbais jie apsimeta naivūs ir nieko nesuprantantys.
Nepateisinamai elgėsi ir kitų frakcijų nariai, kurie būdami Seimo rūmuose neatliko savo tarnybinių pareigų bei teisingumo įvykdymui nesuteikė net teorinės galimybės.
Kokios gi šios istorijos išvados? Seimo sprendimas yra aiškus ženklas, kad Konstitucija nebeveikia – Lietuvoje teisingumą vykdo ne teismai. Antra, bet kuris teisingumo persekiojamas asmuo nuo atsakomybės gali slėptis Seime. Ir trečia, Lietuvoje teisingumo tikėtis yra naivu.
