REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Knygynų lentynas ką tik pasiekė debiutinis jaunos rašytojos Vaivos Rykštaitės romanas „Plaštakių sindromas“. Visas ribas ir moralės normas laužanti knyga ketina sukelti tikrą skandalą. Jos autorė slepia ir tikrąjį vardą ir veidą. Ją pasiekti galima vieninteliu būdu – elektroniniu paštu. Virtualiai Vaiva sutiko pasidalinti skandalingo romano siužeto vingiais ir savo pačios požiūriu į jį.

REKLAMA
REKLAMA

- Romaną perskaičiau per vakarą ir pagalvojau: ne viską, kas jame parašyta, drįsčiau padaryti gyvenime. Ar tu drįstum?

REKLAMA

- Kaip ir knygoje, pacituosiu savo tėvą: „nepatyręs orgazmo žmogus niekada jo tinkamai neaprašys“. Daugeliu atveju bijočiau rizikuoti savo sveikata, tačiau dažniausiai prieš priimdama rizikingą sprendimą pagalvoju: „geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei“.

- Romane be proto daug kalbų apie meilę. Bet galiausiai taip ir lieka neaišku: kas pagrindinei veikėjai yra meilė ir ar ji kada nors pati sau atsakė į šį klausimą?

REKLAMA
REKLAMA

- Stebiuosi, kaip ta pagrindinė herojė iki šiol nenusižudė. Aš jos vietoje labai pavargčiau. Meilė jai tarsi amerikietiški kalneliai – aukštyn – žemyn, nuo euforijos iki depresijos. Deja, per ilgai užsisupus ima pykinti. Meilė yra tai, kai po pirmo pasimatymo „matuojiesi“ vyro pavardę.

- Esi drąsi, jei išdrįsai atvirai prabilti apie jaunimo problemas ir gyvenimą, kuris Lietuvoje tarsi visiems savaime aiškus. Knygos herojei taip neatrodo. Ir ji yra teisi. Kokį teisingo gyvenimo modelį esi gavusi iš tėvų? Ir kaip sekėsi jį įgyvendinti?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Vaikystėje tėvai prilygo visažiniams dievams, paauglystėje tapo visiškais idiotais, o dabar kasmet darosi vis protingesni. Visi jaunystėje įklimpsta tuose pačiose klaidų liūnuose. Ir visi galvoja, kad atrado kažką naujo. Dabar ima juokas, kai suvokiu, jog viskas ką sakė tėvai – gryna tiesa. Bet man vis tiek atrodo, kad jie niekad nebuvo jauni, ir va dabar tai tikrai manęs nesupras. Kasmet paaiškėja, jog klysta ne jie – o aš. Teisingo gyvenimo modelis man visąlaik atrodė nuobodus, bet tenka pripažinti, kad mano teigiamos savybės ir principai – įdiegti tėvų. O klysdama leidimo nė karto neklausiau...

REKLAMA

- Trumpai kalbant, „Plaštakių sindromas“ yra knyga apie nesėkmingą bandymą susikurti gyvenimą. Turbūt matei ne vieną atvejį, kai gyvenimas tiesiog sudužo. Atrodo, ir tavo knygos herojų likimai tragiški. Kaip manai, kas dėl to kaltas? Ir ką patartum tiems, kas stovi ant bedugnės krašto?

- Pirmiausia reikėtų apibrėžti sėkmingo gyvenimo sąvoką. Svarbu, kaip savo kailyje jautiesi pats, o ką pagalvos kiti, na, tai juk jų mintys. Meilė be atsako – dar tikrai ne bedugnės kraštas. Būna rimtesnių problemų. Reikia švęsti gyvenimą, kol jų dar nėra. Gaila tų, kurie laiku nesustoja – va tada ir ištinka suvokimas, kad žaidimai baigėsi. Dėl nesėkmių aplinką kaltina tik nevykėliai. Stovinčiam ant bedugnės krašto patarčiau šokti. Bent kartą paskraidys.

REKLAMA

- Dėl meilės romane padaroma beveik viskas, o kaip gyvenime, ar dėl meilės taip pat aukoji save ir savo gyvenimą?

- Daug ką paaukojau, bet gyvenimas dar nesibaigė. Anksčiau maniau, kad geriau mylėti be proto, nei nemylėti visai. Šiuo metu rinkčiausi būti mylima, bet ne mylinčia. Pažiūrėsim.

- Ir kodėl slepi savo asmenybę? Tai žaidimas ar rimta baimė, kad nepaaiškėtų realūs žmonės ir įvykiai?

- Asmenybės aš tikrai neslepiu – juk viskas kaip ant delno, ką mąstau, ir kaip jaučiuosi. Niekad nejaučiau pagarbos žmonėms, kurie kiša savo atvaizdus į spaudą. Manau, tai kaip atrodau, įtakos tam, ką rašau, neturi. Be to, norėčiau apsaugoti kai kurių knygos herojų tėvus...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų