„Ant lagaminų“ gyvenanti aktorė Valda Bičkutė (30) migruoja tarp Lietuvos ir Rusijos. Čia - darbas ne tik teatre, bet ir naujame LNK seriale „Pavogta laimė“, ten - įvairūs televizijos projektai ir filmai. Toks gyvenimo būdas aktorei ne tik neįkyri, bet ir yra patrauklus. Valda prisipažįsta, kad sėsliai apsistoti vienoje vietoje kol kas nenorėtų. Ją žavi ne tik galimybė semtis įvairiapusės patirties, bet ir kelionių magija - kvepiančios oro uostų salės, kilimo akimirka ir susikaupę keliautojai.
Filmuojatės tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Kuo skiriasi darbas filmavimo aikštelėje čia ir ten?
Labai skiriasi. Pirmiausia - honorarais. Rusijoje jie yra beveik dešimt kartų didesni. Apskritai investicijos į kino pramonę yra daug didesnės. Aikštelėje ten dirba daug daugiau žmonių negu Lietuvoje. Operatorius turi savo komandą, režisierius - savo.
Kaip rusai vertina mūsų kino kūrėjus?
Teigiamai. Mes jiems Europa, kultūra. Labai pagarbiai į mus žiūri. Kai Maskvoje vyko filmo „Nereikalingi žmonės“ premjera, atstovavau komandai. Susirinkę kino kritikai, režisieriai ir aktoriai sakė, kad labai nerimavo prieš filmą, nes nuo Vytauto Žalakevičiaus laikų nebuvo matę jokio lietuviško filmo. Kai pamatė „Nereikalingus žmones“, džiaugėsi, kad mūsų lygis nesumenko.
Kas paskatino imtis vaidmens lietuviškame seriale „Pavogta laimė“?
Neslėpsiu - žmonės patarė eiti vaidinti ir savo šalyje. Dažnai daugelis vis klausdavo, kur esu, ką veikiu. Be to, pasiūlytas vaidmuo buvo rimtas. Mano herojė yra stipri, įdomi asmenybė. Yra ką veikti. Serialas kuriamas kokybiška technika, man patinka režisieriaus požiūris.
Per vieną serialo epizodą jums teko nuo tilto šokti į upę. Ar tai buvo ekstremaliausias įvykis filmavimo aikštelėje?
Tai buvo ekstremaliausias įvykis apskritai mano gyvenime. (Juokiasi.) Paleisti rankas tikrai nebuvo lengva. Tačiau tas kritimas tapo netgi tokiu metafiziniu dalyku, vidiniu išgyvenimu - kai nebegali daugiau tverti ir nuleidi rankas.
Mėgstate ekstremalius iššūkius?
Ne. Mėgstu viską daryti ramiai ir saugiai. (Šypsosi.) Tik per filmavimus esu priversta išbandyti įvairiausius dalykus. Kitados reikėjo šauti iš pistoleto. Nuvyliau visą filmavimo pamainą, nes taip ir nesugebėjau iššauti.
Ar dėl vaidmens ryžtumėtės nusikirpti plaukus ar priaugti svorio?
Matyt, nusikirpti plaukų nesiryžčiau. Kartą buvau nusikirpusi ežiuku, man labai nepatiko. Supratau, kad esu ilgaplaukė. Labai gailėjausi plaukų.
Dirbdama Rusijoje susiduriate su iškiliais kino žmonėmis. Ar didžiosios rusų žvaigždės „pasikėlusios“?
Tie rimtieji aktoriai, o ne kokios nors iš nieko sukurtos žvaigždės, yra labai paprasti, šaunūs žmonės. Žinoma, kai kurie turi įvairių pageidavimų. Pavyzdžiui, kad filmavimo aikštelėje jie turėtų atskirą vagonėlį. Tuo tarpu Lietuvoje mes apskritai neturime vagonėlių.
Pats gyvenimo tempas labai skiriasi?
Taip. Maskvą vadinu vieno reikalo miestu. Nusigauti iš taško A į tašką B ir paskui grįžti yra labai sudėtinga. Grįžęs tu jau niekam nebeturi jėgų. O juk reikia ir į atrankas važinėti, milžiniškas atrankas. Jos vyksta dienų dienomis, susirenka aktoriai iš įvairių miestų. Po atrankos vyksta bandymai, žiūri, ar partneriai dera tarpusavyje. Jei nedera, vėl renkasi. Iš niekur niekas neatsiranda. Ten vyksta didžiulė konkurencija. Mano agentė net pasakojo, kad ateina į agentūras žmonės ir siūlo patys sumokėti, kad tik juos filmuotų. Arba kokie vyriškiai atveda savo merginas.
Teko skaityti, kad mėgstate keliones, skrydžius, oro uostus. Kuo jus tai žavi?
Oro uostas man yra tokia tarpinė stotelė tarp „čia“ ir „ten“. Kažkokia vieta tarp gyvenimo ir mirties. Tokia saugi zona, kur visada kvepia „Duty free“ parduotuvių kvepalais. Žmonės kažkur keliauja, susikaupę. Kitokia atmosfera - lyg paralelinė erdvė.
Nepasigendate sėslaus gyvenimo?
Kol kas ne, atvirkščiai, galvoju, kaip gerai, kad negyvenu sėsliai.
Su kokiais režisieriais norėtumėte dirbti?
Niekada sau tokio klausimo nekėliau, nes niekada negali žinoti, kol su vienu ar kitu režisieriumi nesusidūrei. Negi dabar sėdėsi ir svajosi, kad koks Stevenas Spielbergas tave pakviestų. Beje, mes, aktoriai, mėgstame taip juokauti - kam nors skamba telefonas, sakome: „O iš Holivudo skambina“. (Juokiasi.)
Kokius herojus jums lengviau vaidinti - tuos, į kuriuos esate panaši, ar tuos, kurie nuo jūsų asmenybės skiriasi?
Kad ta riba jau seniai išsitrynusi. Pastaruoju metu gyvenu darbu, todėl pati esu kaip ir ištirpusi vaidmenyse. Jau nelabai žinau, kas tas „aš“. Dažnai grimerės stebisi, kodėl taip lengvai keičiasi veidas. Grimas vienoks - vienas žmogus, grimas kitoks - jau kitas. Aš sakau, kad turbūt dėl to, jog ant balto lapo lengva nupiešti tai, ką nori. Buvo toks nutikimas. Važiavau traukiniu. Priešais sėdėjo moteris ir skaitė žurnalą. Jame per visą atvartą buvo mano nuotrauka. Tačiau moteriškei buvo nė motais, kad aš priešais ją sėdžiu. Tai yra labai gerai. Aktoriai turi tokią galią - jei nori, jie bus labai ryškiai matomi, jei nenori, bus nematomi.
Viešumas jūsų neerzina?
Pirmiausia labai gerbiu žurnalistus, kurie dirba savo darbą. Negaliu pakęsti, kai kolegos skundžiasi, kaip jiems trukdo žurnalistai. Po galais, čia juk tavo darbo dalis. Tu atstovauji savo teatrui, filmui, serialui ir nereikia čia nieko vaizduoti. Kiekvienas dirba savo darbą, o jau mano reikalas, ką noriu papasakoti, o ko - ne. Ko man reikia, tą sau pasilieku.
Kaip atsipalaiduojate po darbų?
Mėgstu vandens procedūras, masažus. Oi kaip seniai tai buvo. (Šypsosi.) Labai patinka vanduo. Atradau naują aistrą - vairuoti. Labai patinka pasileisti muziką ir važiuoti. Galiu valandų valandas tai daryti. Mėgstu skaityti. Neinu linksmintis. Savęs nematau jokiuose klubuose, vakarėliuose. Man būtina vienatvė.
Kokie vyrai jus žavi?
Protingi, brandūs, vyriški, nesaldūs, ne gražuoliukai, gal net atšiauresni. Nors iš tiesų nelabai turiu kada apie tai galvoti. (Juokiasi.)
Ar labai skiriasi rusai vyrai nuo lietuvių?
Skiriasi. Jei rusui patinka moteris, jis išsyk rodys jai labai intensyvų dėmesį, labai drąsiai, atvirai, nieko nebijodamas, nieko nelaukdamas ima jautį už ragų.
O pati išdrįstumėte prieiti prie patinkančio vyro?
Kol kas neprireikė. (Juokiasi.)
Kaip savo gyvenimą įsivaizduojate po 10 metų?
Arba tai bus vis dar darbas, arba šeima, arba pusė to, pusė to. Kaip Dievas duos. Čia kaip serialo serijos - įdomu laukti, kas gi toliau su manimi atsitiks.
Tik pačios gyvenime režisierė esate jūs. Ar tikite likimu?
Tikiu likimu. Sakoma, kad taškas, į kurį nueisi, jau yra nulemtas, gali koreguoti tik kelią, kuriuo iki to taško eisi. Ar labai sunkiai brisi, ar rasi malonesnį takelį, ar apeisi kliūtis, ar jas griausi.
Daugelis aktorių televizijoje ne tik vaidina serialuose, bet ir dalyvauja įvairiuose šokių ar dainų projektuose. Ar pati save įsivaizduojate viename tokių šou?
Ne. Tikrai nenorėčiau. Nebuvo ir jokių pasiūlymų. Matyt, nelabai esu panaši į tą, kuri šoktų. (Juokiasi.)
