Vakarų spaudos apžvalgininkų dėmesio centre - kelias dešimtis gyvybių nusinešę teroristų sprogdinimai Saudo Arabijoje. Taip pat rašoma apie Amerikos administracijos Irake trūkumus, Europos ūkio reikalus. Trečiadienio (05.14) spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Keturi pirmadienio sprogimai Saudo Arabijoje, nuo kurių žuvo dešimtys žmonių, tarp jų dešimt amerikiečių, liudija, kad šioje šalyje esama gilių prieštaravimų, dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Danielis Paipesas. Ginčai tikėjimo, politikos, požiūrio į svetimšalius klausimais Saudo Arabijoje turi gilias istorines šaknis. Vakarai turi padėti Saudo Arabijos valdovams jų ginče su radikalais. Ir geriausia pagalba čia būtų spaudimas imtis esminių pertvarkymų.
Kad tokių pertvarkymų nebus lengva imtis, supranta dauguma Saudo Arabijos problemą aptariančių apžvalgininkų. “New York Times” žurnalistas Morynas Daudas primena, kad didžiausia Saudo Arabijos problema yra visuomenės užsisklendimas. Iš šalies niekada neįmanoma suprasti, kas dedasi Saudo Arabijos viduje. Beje, ir iš vidaus ne taip lengva paaiškinti, kas ten vyksta.
Nors išpuolio tyrimas gali atskleisti labai netikėtų dalykų, jau dabar aišku, kad sprogdinimai liudija, jog Saudo Arabijos vidaus reikalų ministro princo Najefo pareiškimas, esą “Al Qaeda” teroristų organizacija yra silpna ir praktiškai nebegyvuoja, buvo nepagrįstas, rašoma dienraščio “Washington Post” redakcijos straipsnyje. Sprogimas verčia suabejoti ir Amerikos prezidento Džordžo V. Bušo žodžiais, pasakytais iš Persijos įlankos grįžtančiame lėktuvnešyje. Bušas tuomet kalbėjo, kad kovoje su terorizmu jau matome atoslūgį. Iš tikrųjų kovoje su “Al Qaeda” pasiekta nemažai, rašo amerikiečių laikraštis. Sunaikintos saugiausios teroristų prieglaudos Afganistane, sugauti arba žuvo beveik pusė svarbiausių “Al Qaeda” vadovų. Tačiau Irako karas, kurį Bušas sieja su rugsėjo 11-osios išpuoliais ir “Al Qaeda”, ko gero, teroristų organizacijai didesnės įtakos neturėjo.
Tai, kad “Al Qaeda”, o ko gero, ir pats Osama bin Ladenas yra gyvi ir gali labai pakenkti savo šaliai, verčia ir Saudo Arabijos vadovybę, ir prezidentą Bušą įvertinti tikrovę ir padvigubinti pastangas kovojant su terorizmu.
Žmogišku požiūriu bet koks sprogimas, kuris žudo ar luošina žmones, yra katastrofa, britų laikraštyje “Independent” rašo Hamišas MakRajus. Tačiau sykiu tai ir ūkio katastrofa, nes nesaugioje aplinkoje bendrovėms gerokai sunkiau bendradarbiauti su savo užsienio partneriais. Jeigu į kurią nors šalį negalite saugiai siųsti savo darbuotojų, vadinasi, negalite ten ir saugiai investuoti. Žmonės gali būti drąsūs, tačiau pinigai visada bailūs.
Kam investuoti šalyse, kur jūsų bendrovės darbuotojai gali būti sprogdinami? Nedera pamiršti, kad naujosiose NATO ir Europos Sąjungos narėse Rytų Europoje atsiveria didžiulės galimybės.
Galbūt toks vertinimas ir pernelyg supaprastintas, tačiau galime sakyti, kad sprogimai yra išpuolis prieš pasaulio ūkio globalizavimą, rašoma “Independent”. Sprogimai trukdo ūkio bendradarbiavimui, jie trikdo prasidėjusį skirtumų tarp turtingų ir skurdžių valstybių mažėjimą.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas rašo apie atkasamus masinių žudynių kapus Irako Basros mieste.
Šių palaikų iškasimas yra labai svarbus ir liūdnas įvykis. Svarbus, nes akivaizdžiai parodo Huseino režimo baisumą. Liūdnas, nes gausybė irakiečių beviltiškai ieško savo artimųjų kapų, kasinėja masinių žudynių vietas. Amerikiečių ar britų kariai masinių žudynių vietų nesaugo, vietos gyventojai jas iškasinėja, o tarptautinės bendruomenės atstovai visų šių žiaurumų nedokumentuoja.
Akivaizdu, kad dauguma Irako ginklų saugyklų, įskaitant branduolinių tyrimų laboratorijas, buvo išgrobstytos, teigia Frydmenas. Masinio naikinimo ginklų kūrimo įrodymų gali ir nebebūti. O dabar naikinami ir Huseino režimo žiaurumų įrodymai. Galima sakyti - ką čia įrodymai. Huseino valdymo metais dingo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau dokumentuoti įrodymai yra labai svarbūs. Juk Serbijos tirono Slobodano Miloševičiaus byloje svarbiausi įrodymai yra vos keli žudymai, kurie yra tiksliai dokumentuoti.
Amerikiečių pajėgos okupavo Iraką, jos privalo laiduoti, kad masinių žudynių aukų kapai nebūtų suniokoti.
Jeigu spręstume vien pagal žiniasklaidos pranešimus, galėtume teigti, kad bendrieji Europos pinigai euras yra viena labiausiai kritikuojamų šių laikų sėkmių, rašoma dienraštyje “Wall Street Journal”. Prieš ketverius metus buvo sakoma, kad euras žlunga, nes jo vertė vis krito. Dabar sakoma, kad euras žlunga, nes jo vertė vis kyla - pasiekė aukščiausią savo lygį Japonijos jenos atžvilgiu, o netrukus, ko gero, tą patį padarys ir su doleriu.
Šiandien į tokius nuogąstavimus reaguotume taip pat, kaip ir prieš ketverius metus - t.y. paprasčiausiai siūlytume atsikvėpti. Doleris taip ilgai buvo toks stiprus, kad jo nuosmukis, ko gero, buvo neišvengiamas. Bet kuriuo atveju jo kursas krito nuosaikiai. Būtų galima nerimauti, jeigu dolerio silpnėjimas būtų susijęs su Amerikoje didėjančia infliacija, tačiau taip nėra. O dėl euro - jis pasiekė savo - dvylikos Europos šalių pinigai susijungė.
Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis tikina, kad kivirčų su Jungtinėmis Valstijomis dėl Irako nedera pernelyg sureikšminti, britų verslo dienraštyje “Financial Times” rašo Džefris Gedminas. Nors, antra vertus, Vašingtone nuogąstaujama dėl Šrioderio naujojo tautinio pacifizmo ir norima žinoti, ar Berlynas ateityje pasiduos holistinėms užsienio politikos vilionėms. Dabar visai Europai aktualus klausimas - ko iš tikro siekia Vokietija? Pasak britų laikraščio, vokiečiai yra pasirengę atsakyti į tokį klausimą - jie nori būti įtakingi Europoje ir drauge su Jungtinėmis Valstijomis siekti įtakos pasaulio reikalams. Berlynas tikina, kad didžiajai pasaulio jėgai reikalingi bendradarbiai. Tai tiesa. Tačiau ar Vokietija gali būti tokia bendradarbė? Juk tai vidutinio dydžio šalis, kuri gynybai skiria gana nedaug lėšų, kurios ūkis paliegęs ir kuriai ateityje gresia rimta demografinė krizė. Tačiau Vokietija yra stipriausia Europos valstybė.
Dienraštis “Washington Post” rašo apie branduolinius ginklus, kurių Amerikai nereikia. Pasak apžvalgininko Pėterio Skobliko, amerikiečiai ką tik visam pasauliui parodė savo karinę galią. Nors įprastiniams amerikiečių ginklams niekas negali prilygti, prezidento Bušo vyriausybė vis tiek užsimojusi kurti naujus branduolinius ginklus, kuriuos būtų galima panaudoti kovoje su valstybėmis nenaudėlėmis. Pasak “Washington Post” apžvalgininko, prašymas naujų menkai prisodrintų branduolinių ginklų kūrimui skirti 15 milijonų dolerių stebina. Laikraštis apskritai linkęs abejoti tokių ginklų nauda - gilių slėptuvių bombardavimo tokiomis bombomis sėkmė visų pirma priklauso nuo žvalgybos duomenų. Be to, branduolinių ginklų panaudojimas paskatintų Amerikos priešus ir draugus kurti naujus branduolinius ginklus.
