Įvairaus plauko mūsų valdininkai ir pareigūnai nesugeba prisikviesti užsienio turistų ir išvilioti iš jų pinigų, o juk tai taip nesunku.
Yra ir įdomesnių maršrutų
Ką užsienietis gali pamatyti Lietuvoje? Trakų pilį, Palangą, Neringą? Banalu, neįdomu, senamadiška. Žvelkime naujoviškai, kuo išsiskiriame iš kitų šalių ir kuo galime nustebinti turistus.
O galimybių juk tiek daug. Tarkime, kodėl svetimšaliams nesuorganizavus maršruto „Vilniaus aukso trikampis: pinigų plovyklos“. Jis prasidėtų nuo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, tęstųsi Prezidentūros tualetu ir baigtųsi statomuose Valdovų rūmuose.
Ar neįdomu užsieniečiams Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro užkulisiuose pamatyti, kur per rekonstrukciją jo vadovas Gintautas Kėvišas, kaip įtariama, nusuko keliasdešimt milijonų litų? Už papildomą mokestį turistus būtų galima nuvežti ir prie G. Kėvišo netikėtai iškilusių namų prestižiniame sostinės rajone, kurių prabanga nėra ko lyginti su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.
Ne mažiau įdomesnis užsieniečiams būtų ir Prezidentūros tualetas, kuris tuomečio prezidento Valdo Adamkaus asistentės Boženos Krasovskajos pastangomis mokesčių mokėtojams atsiėjo apie ketvirtį milijono litų. Neva taip reikėjo tuo metu besiruošiant Didžiosios Britanijos karalienės vizitui. Viešėjusi karalienė taip ir neišdrįso užsukti į tualetą. Nepatogu. Jos tualetas kainavo gerokai mažiau, nepratusi ji prie tokio prabangaus klozeto.
Tačiau turistams tai turėtų būti atrakcija. Pamatyti tualetą vos ne už namo kainą – pasaulyje ne visur tai rasi. Tokią vietą svetimšaliams reikėtų rodyti tik pro duris. Kas nori užeiti ir užsirakinti – būtina imti papildomą mokestį. Ir galima būti ne ilgiau kaip minutę, kad nesusidarytų eilių.
Atsiprašom, sūkurinė vonia dar ruošiama
Ekskursiją vainikuotų pagal saldainių popierėlio paveiksliuką statomi Valdovų rūmai. Pusę milijardo – tiek planuojama išleisti (ir vėl bent pusę pavogti) pseudo pastatui. Aišku, jei turistai užeitų dabar, jie dar nepamatytų nei kunigaikščių sūkurinių vonių kambarių, nei sporto salės, nei garažo. Jie už mūsų visų milijonus dar bus įrengti (nejaugi nežinojote, kad jie buvo viduramžiais?). Bet pamatyti, kokios iškilo gipskartotinės lubos, plastmasinės arkos ir gelžbetoninės pertvaros – verta. Vien dėl jų kainos.
O šią ekskursiją „Vilniaus aukso trikampis: pinigų plovyklos“ galėtų vesti prokuratūros darbuotojai. Dar geriau – jų vadovai. Jie geriausiai gali paaiškinti, kaip galima legaliai plauti pinigus ir metų metus likti nenubaustiems. Geriausiu atveju mažą bylą galima nusiųsti į teismą senaties terminui baigiantis.
Nereikia pamiršti ir kitos Vilniaus įžymybės, iš kurios galima pasipelnyti, – paties kultūringiausio, sąvartyno šefą primenančio Vilniaus mero Viliaus Navicko. Kodėl užsieniečiams nepasiūlius marškinėlių, ženkliukų, plakatų, vėliavų, ant kurių – jo garsioji fotografija miestiečiams su pliku storu pilvu ir nepadoriu ant jo užrašu kažką pačiulpti. Angliškai, todėl net nereikėtų išversti.
Pavyzdžiui, perki tokius Vilniaus mero marškinėlius ir nemokamai gauni mėtinį saldainį sučiulpti. Koks dar pasaulio miestas gali tai pasiūlyti, juolab kad tai nesugalvota, o netiesiogiai paties mero pasiūlyta?
Tai tik dalis turistų pritraukimo variantų. Nesunku būtų rasti ir dar daugiau.
