Kanada – tyli šalis. Nors tai – antra pagal dydį pasaulio valstybė, dydžiu nusileidžianti tik Rusijai. Kanada ribojasi su vienintele valstybe – JAV, tarp šių valstybių eina ilgiausia dviejų valstybių siena pasaulyje – 8 893 km, tačiau apie JAV girdime labai dažnai, o apie Kanadą dažniausiai tada, kai žaidžia Toronto „Raptors“. Tiesa, JAV gyvena apie 309 mln. žmonių, o Kanadoje – beveik 10 kartų mažiau. Gal dėl to Kanada ir tylesnė. O gal ir dėl kitko – Kanada yra labai turtinga šalis, kurioje gausu naudingųjų iškasenų. Jas reikia eksploatuoti, o tą geriausiai daryti tyliai, nes ne viskas būna švaru ir gražu.
Bitumingi smėlynai
Kas yra destruktyviausias pramoninis objektas Žemėje? Sunku atsakyti. „Žaliųjų“ nuomonė dažnai būna deklaratyvi, impulsyvi, vienu metu jie pirštais bado į vieną pusę, kitu – į kitą, o kartais ima ir nutyla, nors pačioje panosėje ne itin gražūs dalykai vyksta.
Alberta yra viena iš 10 Kanados provincijų. Ir šiais laikais „žaliųjų“ strėlės dažnai laidomos būtent į Albertą, teigiant, kad pats destruktyviausias pramoninis objektas Žemėje yra Albertoje.
Pasakymas „kažkur Albertoje“, gali būti prilygintas pasakymui „kažkur Prancūzijoje“, nors realiai Alberta plotu net maždaug 20 proc. didesnė už Prancūziją.
Albertos, kurios gyventojų skaičius toks pats kaip Lietuvoje, ekonomika yra viena stipriausių Kanadoje, o jos pagrindas – naftos pramonė. Dažnai metinis Albertos BVP būna dvigubai didesnis už Kanados vidurkį. Albertos provincija yra stambiausias naftos produktų gamintojas Kanadoje, antras pagal dydį dujų eksportuotojas pasaulyje. Dvi stambiausios Šiaurės Amerikos naftos produktus gaminančios įmonės yra Albertoje.
Visa tai seniai žinoma tiems, kurie domisi. Bet „žaliųjų“ akys dabar krypsta ne į tradiciniais būdais Albertoje išgaunamą naftą ar polietileną visam pasauliui gaminantį pramonės gigantą, o į smėlynus. Juos domina ne paprasti smėlynai, kaip kokiame nors Lietuvos karjere, o bitumingieji Atabaskos smėlynai. Patys palankiausi bitumingų smėlynų vertinimai yra tokie: šiuose smėlynuose esančių naftos atsargų yra tiek pat, kaip ir visame likusiame pasaulyje – apie 1 600 mlrd. barelių. Kitais, kuklesniais vertinimais — bituminguose smėlynuose yra trečdalis visų mūsų planetos naftos atsargų. Tokie smėlynai yra ne tik Kanadoje, bet ir Venesueloje.
Tačiau aplinkosaugininkai kelia aliarmą dėl Kanados smėlynų – jų teigimu, išgaunant naftą iš smėlynų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija esti penkis kartus didesnė, nei naftą išgaunant įprastu būdu. Aplinkosaugininkų straipsniams iliustracijų netrūksta – iš lėktuvo nufotografuoti milžiniški smėlynai, nerealaus dydžio purvino vandens telkiniai ten, kur anksčiau plytėjo miškai, – nauji kirtimai, ruošiami nauji plotai naftininkams Tūkstančiai medžių, suguldytų kaip degtukai, – iškalbingi pasakotojai apie gamtai daromą žalą. Miškas, kuriame anksčiau šeimininkavo briedžiai, elniai ir lokiai, tapo plynu laiku, kuriame šeimininkauja ekskavatoriai ir milžiniški sunkvežimiai.
Pradžia ir plėtra
Galime keikti naftininkus dėl daugelio ekologinių nelaimių, bet negalime pamiršti, kad dėl visko esame kalti patys. Mes patys prašome naftos. Ir kaskart vis daugiau. Mes naftos produktus naudojame daug plačiau, nei kartais įsivaizduojame. Tai ne tik benzinas ar dyzelinas, kurį sudeginame važinėdami. Tai ir visos plastmasės – pradedant televizoriaus korpusu ir baigiant pirkinių maišeliu, tai dažnai ir elektra, šildymas ir daug kitų kasdienių dalykų, be kurių neišsiverčiame. Taigi mes prašome naftos. Didindami vartojimą, daugiau ir prašome, o naftininkai ją tiekia, tačiau tradicinių naftos išgavimo būdų nebeužtenka. Ir kai naftos kaina pasiekė tokias aukštumas kaip dabar, kai kurie naftos išgavimo būdai, kurie anksčiau buvo laikomi nuostolingais, tapo pelningi.
Bitumingi Atabaskos smėlynai Kanados Albertoje intensyviai pradėti eksploatuoti ne taip seniai. Bet apie tai žinoma labai seniai, o eksploatacija buvo pradėta toli gražu ne vakar ir ne užvakar. Taigi badyti pirštais į Kanados Albertos provincijos pusę ir sakyti, kad ten tik dabar prasidėjo pekla, nėra sąžininga.
Komercinė naftos gavyba iš bitumingų smėlynų Albertos provincijoje prasidėjo 1967 metais. Tada iš jų būdavo išgaunama 30 000 barelių žalios naftos per dieną. Tačiau naftos gavyba iš smėlynų buvo brangi, o pasaulinė naftos kaina gana žema, todėl į tokį naftos gavybos būdą niekas didelių pinigų neinvestavo ir gavybos neplėtė. Antrasis bitumingų smėlynų telkinys Albertoje pradėtas eksploatuoti 1978 metais, tada situacija jau buvo visiškai kita, nes 1973 m. naftos krizė, kuri įvardijama kaip istorijoje didžiausia energetinė krizė, paskatino investuotojus ieškoti alternatyvų. Po 1973 m. naftos embargo sukeltos krizės, naftos kainos krito, tačiau 1979 m. antroji naftos krizė, kilusi po Irano revoliucijos, vėl iškėlė naftos kainas iki aukštumų, naftos gavyba iš bituminių smėlynų tapo rentabili. Tačiau, nepaisant to, trečiasis bitumingų smėlynų telkinys, priklausantis koncernui „Shell“, nebuvo pradėtas eksploatuoti. Naftos gigantas pasielgė apdairiai, nes 1980-aisiais naftos kainos vėl smarkiai krito.
„Shell“ savo bitumingus smėlynus pradėjo eksploatuoti 2003 m. O kadangi nuo to laiko naftos kainos tik sparčiai kilo, labai išsiplėtė eksploatuojamų smėlynų plotas, jis vis plečiasi, vis ieškoma naujų telkinių, iš kurių būtų galima išgauti naftą.
2006 m. naftos gavybos iš bitumingų smėlynų apimtys pasiekė 1,13 mln. barelių per dieną. Iš smėlynų jau buvo išgaunama 62 proc. visos Albertos provincijoje išgaunamos naftos ir 47 proc. visos Kanados naftos. Taigi prieš šešerius metus pusę savo naftos Kanada gaudavo ne tradiciniais būdais, o eksploatuodama bitumingų smėlynų karjerus.
Ateities planai dar grandioziškesni – Albertos provincijos valdžia planuoja, kad 2020 m. iš smėlynų bus išgaunama 3 mln. barelių per dieną, o 2030 m. – net 5 mln. barelių per dieną. Tiesa, tie ateities planai yra nuolat koreguojami, atsižvelgiant į naftos kainų dinamiką. Paprastai, krentant naftos kainoms, ateities gavybos apimtys yra šiek tiek mažinamos. Taip atsitiko 2008 metais.
Technologija
Kodėl aplinkosaugininkai ir „žalieji“ laido strėles į Albertos provincijos pusę? Labai paprasta: naftos gavybos iš bitumingų smėlynų procesas, aplinkosaugininkų manymu, yra itin žalingas mūsų planetai. Visų pirma iškertami milžiniški miškų plotai, o juk miškai yra milžiniškas deguonies gamybos fabrikas. Po to pašalinamas viršutinis dirvožemio sluoksnis, tada į bitumingą smėlį leidžiamas šildomas vanduo (naudojamas ir garas) ir natrio hidroksidas (NaOH). Visas mišinys vamzdžiais tiekiamas į naftos gavybos įmonę, kur bitumas atskiriamas nuo smėlio ir molio (bitumas iškyla į paviršių). Atskyrus naftą, likusi pliurzė išpilama lauk.
Vandens sunaudojama labai daug – norint išgauti barelį naftos, reikia sunaudoti 4 barelius vandens. Gavybos vietose atsiranda milžiniški nešvaraus vandens baseinai. Iš dviejų tonų smėlio gaunamas vienas barelis naftos (1/8 tonos).
Kai kurie aplinkosaugininkai bitumingų smėlynų eksploatavimą vadina nusikaltimu žmonijai, nes, jų manymu, žalos, kurią padaro tokia naftos gavyba, mastai yra milžiniški, sunkiai suvokiami ir net suskaičiuojami.
Tačiau Albertos provincijos valdžios atstovai teigia, kad pavojaus varpais skambinama be reikalo – visa gavyba vyksta tausojant gamtą (kiek tai įmanoma), o neeksploatuojamuose plotuose miškai vėl atsodinami. Be to, pastaraisiais metais įdiegta daug inovatyvių technologijų, kurios leidžia efektyviau naudoti bitumingus smėlynus ir pasiekti rekordinį bitumo išgavimo lygį. Dabar iš smėlio sugebama išgauti 90 proc. jame esančio bitumo. Naftos gavyba tampa ekologiškesnė, ekonomiškesnė.
Tačiau ekologų tokie žodžiai nenuramina, jie ir toliau skambina pavojaus varpais, Albertos provincijos bitumingo smėlio kasyklas įvardydami kaip skaudžiausias ir giliausias planetos žaizdas.
Ekologai mato ir prognozuojamas apimtis – tai jiems kelia dar didesnį nerimą. Nerimą jiems gali kelti ir tai, kad kai kurios naftininkų kalbos irgi skamba naivokai. Pavyzdžiui, naftininkai pasakoja apie naujas smėlio kasimo ir transportavimo į perdirbimo vietas technologijas. Anksčiau smėlį kasdavo žemkasės ir jis būdavo transportuojamas konvejeriais. Dabar kasa milžiniški ekskavatoriai, o smėlį veža gigantiški 400 tonų talpos sunkvežimiai. Kas nuo to, kalbant apie ekologiją, pasikeitė? Padidėjo gavybos procesų apimtys, bet būtent sunkvežimių panaudojimas viename straipsnyje, kurį teko skaityti šia tema, buvo apibūdinamas kaip didelis ekologijos laimėjimas. Na, suprantama, makaronus kabinti naudinga ir, jei yra galimybė, taip ir daroma.
Smėlis, iš kurio dabar išgaunamas bitumas, glūdi negiliai – 40–60 m. gylyje. Kol kas dirbama atviruoju būdu, t. y. kasant smėlį atviruose karjeruose, bet kaip bus ateityje – neaišku. Reikalas tas, kad 90 proc. bitumingo Albertos provincijos smėlio yra taip giliai, kad kasti atviru būdu jau neapsimoka. Kompanijos kuria įvairias technologijas, kaip išgauti naftą iš gilumoje esančio smėlio, tačiau kol kas efektyvios technologijos nėra. Bet niekas neabejoja, kad ji atsiras. Jei kažkur yra naftos, bus sugalvoti ir būdai jai išsiurbti.
