Praėjus dviem dienoms po to, kai Rusijos pajėgos įžengė į Ukrainą, šalies karinė administracija paprašė Lvivo traukinių stotyje įdiegti psichologinės pagalbos sistemą. Tūkstančiai moterų ir vaikų praėjo per stotį, esančią už 80 km nuo sienos su Lenkija, tikėdamiesi pabėgti ten, kur saugu – kas į Ukrainos kaimus, o kas į Lenkiją ar Rumuniją. Tačiau dėl patirto streso ir išgyvenimų, jiems reikalinga gydytojų ir psichologų pagalba.
„Pirmoji savaitė buvo labai sunki, – „The Guardian“ sakė gydytojas Orestas Suvalo, psichiatras ir paramos centro koordinatorius. – Iš Kijivo ir Charkovo atvykę žmonės rodė kritinius didelio streso sukeltus potrauminius simptomus. Paniką jautė ne tik daugelis vaikų, bet ir suaugusieji. Jie ieškojo pastogės ir autobusų į Lenkiją.“
Tūkstančiams nuo karo pabėgusių Ukrainos vaikų pasireiškia sunkūs potrauminiai simptomai, praneša Lvovo psichikos sveikatos darbuotojai ir gydytojai.
„Mačiau čia vaikų su katatoniniais simptomais – jie tarsi sustingsta ir nereaguoja į jokią išorinę stimuliaciją“, – sako Viktoras Balandinas, Ukrainos nevyriausybinės organizacijos „Osonnya“ psichologas.
„Daugelis jų nustoja kalbėti, kiti negali pajudinti nei rankų, nei pirštų. Jie tiesiog sušąla“, – pridūrė jis.
Nuo Rusijos invazijos pradžios milijonai ukrainiečių vaikų turėjo palikti savo mokyklas, žaislus ir žaidimus bei savo miegamuosius. Jie turėjo persikelti į slėptuves nuo bombų ir apšaudymų, rūsius ar pabėgėlių patalpas. Karas taip pat pražudė jų bendraamžius. Ukrainos generalinio prokuroro teigimu, jau mirė daugiau nei 115 vaikų.
Vaikai žaidžia teatre
Pasak Ukrainos psichologų, karo palikta trauma ilgam įsirėš į žmonių psichiką. O staigus tėčių nebuvimas vaikų gyvenimuose taip pat neigiamai paveiks nepilnamečius. Prasidėjus karui Ukrainos vyriausybė uždraudė 18-60 metų vyrams palikti šalį.
„Jaunesnių, iki dvejų ar trejų metų vaikų, psichinės sveikata priklauso nuo jų tėvų, dažniausiai motinos, psichikos būklės“, – „The Guardian“ sako V. Balandinas.
„Jei motina yra emociškai stabilios būklės, stabilesni bus ir jų vaikai. Tačiau paaugliams viskas yra kitaip, nes jie jau supranta, kas vyksta. Savo amžiuje paaugliai natūraliai apdoroja, prisitaiko ir priima savo pačių ego, bet per daug pokyčių jų gyvenime reiškia daugiau sunkumų prisitaikyti“, – plėtojo mintį psichologas.
Dirbantys meno srityje išskyrė terapinės psichologinės pagalbos poreikį. Bohdanas Tykholozas, Franko muziejaus Lvive direktorius, kartu su vaikų psichologų, muzikantų ir mokytojų komanda, teatre kiekvieną dieną priima apie 1.000 vaikų. Jie užsiima meno ir muzikos veikla. Taip jiems suteikiama nors šiek tiek normali erdvė žaisti.
„Idėja gimė, kai mano du vaikai ir žmona karo pradžioje turėjo pabėgti iš šalies ir persikelti į Vokietiją“, – „The Guardian“ dėsto B. Tykholozas, projektą pavadinęs „Linksmybės drąsai“.
„Prieš išvykdama mano žmona surašė daiktus, kurių jiems labiausiai reikia. Pirmasis buvo plaukų džiovintuvas. Antroje vietoje – popierius, žymekliai ir spalvoti pieštukai – viskas, ką vaikai galėtų panaudoti kurdami. Kai supratau, kad mano vaikai labiausiai nori kurti, piešti, iškart pagalvojau apie šį projektą. Pasakiau sau, kad jei negaliu padėti savo vaikams, nes jie toli, galiu pagelbėti tiems, kurie liko čia“, – pridūrė Franko muziejaus direktorius.
Katerina Sukhorebska savo knygyne vykdo meninės veiklos užsiėmimus į Lvivą persikėlusiems vaikams. „Jie piešia bombas ir tankus, nes tai mato savo akimis. Tačiau jų piešiniuose taip pat yra vilties, taikos ir pergalės linkėjimo“, – pastebi ji.
Sutrikimų nespėja diagnozuoti
Kai kurie psichikos sveikatos sutrikimai reikalauja neatidėliotino ir nuolatinio gydymo, tačiau daugelis ukrainiečių vaikų dėl karo nuolat turi keisti savo gyvenamąją vietą. Jie keliauja didelius atstumus pėsčiomis, traukiniais, autobusais ar mašinomis. Šeimos yra priverstos nuolat keisti bendrabučius. O prieš kirsdami Lenkijos ar Rumunijos sienas, jie stovi kilometrinėse eilėse, šaltyje laukdami iki 40 valandų.
O. Suvalo aiškina, kad jo komanda dažnai nespėja diagnozuoti psichikos sveikatos sutrikimų, nes vaikai išvyksta iš klinikos į dar kitą kaimą ar į Lenkiją.
„Manau, kad Vakarų šalyse jais bus tinkamai pasirūpinta ir suteikta visa reikiama pagalba, – tikisi psichologas. – Jei šie vaikai gyvens stabilioje aplinkoje, jie šias traumas galbūt pavers atsparumu. Bent jau taip rodo mūsų Ukrainos žmonių istorija.“
„Pažvelgus į Ukrainos XX ir XXI a. istoriją , ji kupina didelių traumų. Nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, sovietų okupacijos iki pastarųjų dešimties metų vidinės revoliucijos ir dabartinės rusų invazijos. Tačiau nepaisant šių karų, naikinimo, bombų ir tragedijų, mes vis dar esame gyvi“, – kalba O. Suvalo.
