Maža to, iš pravažiuojančių vairuotojų renka pinigus savo šalies kariuomenei. Vienintelis vaikų noras ir svajonė yra, kad karas greičiau liautųsi.
Vietoj žaidimų prie kompiuterio – sargyba pačių pastatytoje palapinėje. Viename Charkivo srities kaime berniukai perėmė patikros postą iš savo kariaujančių tėvų.
„Čia iš pradžių iškasėme duobę, dėjome pagalius, apdėjome akmenimis, paskui apibarstėme žemėmis“, – pasakoja vienas paauglys.
Kai kurie apsirengę tėvų karinėmis uniformomis, jei šios nėra pernelyg didelės. Rankose – Ukrainos vėliava su kariškių parašais.
Patikros punktas veikia keletą mėnesių. Berniukai stabdo mašinas ir ne tik pasikalba su vairuotojais, bet ir renka pinigus savo šalies kariuomenei.
„Šie pinigai buvo gauti per 2 dienas. Mes juos surinkome per 2 dienas. – Kiek maždaug? – Maždaug 5 tūkstančiai“, – pasakoja moksleivis Aleksejus.
5 tūkstančiai grivinų – tai kiek daugiau nei 120 eurų. Tai yra vaikų surinktos aukos. Aleksejus apie rusų įsiveržimą į šalį sužinojo nuo pat invazijos pradžios. Ir jo reakcija buvo gana netikėta.
„Atvirai pasakius, jis bėgo duonos. Nežinau, kodėl, bet nubėgo į parduotuvę duonos. – O jūs jo paklausėte, kodėl? – Taip. – Nes duonos nebus. Tai yra tiesa“, – karo pradžią prisimena kaimo gyventoja Svetlana.
Daugumos šių berniukų tėvai kariauja.
„Galvojau, kad ir į mūsų kaimą ateis Rusijos kariuomenė. Išsigandau, kad jie gali suimti. Ir man buvo baisu“, – sako Aleksejus.
Iš pradžių šiame patikros punkte budėjo tėvai, o dabar sargybą perėmė vaikai.
„Buvo patikros punktas ir stovėjo sargyba, kad niekas nepraeitų. Karas tęsėsi ir visi tie vyrai, kurie stovėjo patikros punkte, buvo išsiųsti tarnauti, dabar fronto linijoje“, – sako bendruomenės pirmininkas Volodymyras Gurtovojis.
Jauniesiems patikros posto sargybiniams – nuo 9 iki 14 metų. Ir visi svajoja tapti kariais. Tam jie ruošiasi nuo mažens.
„Svajoju tapti kariškiu ir stengiuosi būti panašus į karį. Galvoju apie tai, pradėjau daugiau treniruotis ir sportuoti“, – pasakoja Aleksejus.
Vaikams baisiausia, kai išgirsta apie bendraamžių žūtis.
„Rusai žudo žmones, vaikus. Nežinau, kodėl žudomi vaikai. Taip negali būti. Gerai, suaugusieji tarpusavyje kariauja, bet žudomi vaikai. Neįmanoma į tai žiūrėti“, – piktinasi moksleivis Danilas.
Ir Danilas svajoja užaugęs būti karys. Kaip jo vyresnysis brolis, kuris dabar kovoja už savo šalį.
„Saugoti noriu visus, kaip ir jie saugo mus. Aš nenoriu žudyti vaikų. Aš to nenoriu, aš prieš“, – sako Danilas.
Nors šis kaimas tolokai nuo fronto linijos ir čia sąlyginai ramu, vaikai negali ramiai žiūrėti ir žinoti, kaip griaunama jų šalis ir žudomi žmonės.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
