Ilja Kolesnikovas – studentas iš Sumu regiono Šiaurės Ukrainoje, taip pat ir futbolo gerbėjas, prijaučiantis ultroms, kurie mėgsta pasimojuoti kumščiais ar sudalyvauti protesto mitinge. Vaikinas nuo 2014-ųjų savanoriauja fronte. Pripažįsta, kad norėjo būti panašus į vyresnius vaikinus, kurie vienas po kito važiavo į Donbasą atremti rusofašistų puolimo.
Taip nudėvėtomis sportinėmis kelnėmis, sena kareiviška striuke ir su kulkosvaidžiu rankose jaunuolis pateko į tikrą pragarą. Netrukus Ilja gavo savo pirmąją kovinę patirtį.
„Tai toks gyvenimo posūkis, etapas, kad aš dar kartą, vėl ir vėl kartočiau. Kariuomenė yra viskas, kuo aš kvėpuoju. Skaitote rašytojus, kurie rašo apie karą. Ir viskas ten taip romantiška, viskas taip gražu. O kai susiduri tiesiogiai – kraujas, purvas, šiukšlės, blogi žmonės“, – atvirauja „Azovo“ brigados karys Ilja Kolesnikovas.
Ėjo metai: sužeidimai, ligoninės, apkasai. Tačiau vaikino gyvenimas pasikeitė per atostogas netoli Mariupolio – ten jis susitiko Kateriną. O karas buvo visai šalia.
Pirmąją karo dieną buvo priimtas sprendimas ginti Mariupolį. Todėl Azovo specialiųjų pajėgų kovotojai patraukė į miestą. Katerina dirbo štabe, o Ilja nuo pat pradžių buvo kovos įkarštyje. Jau kovo mėnesį situacija mieste tapo kritinė.
Priešas negailestingai apšaudė Mariupolį ir bandė jį apsupti. Rusijos pajėgos buvo daug kartų didesnės nei Ukrainos, todėl kovotojai pradėjo trauktis – buvo nuspręsta įsitvirtinti Azovstal gamykloje. Įmonės link judėjo didelė automobilių vilkstinė, kurią priešas netikėtai apšaudė.
„Eilinis apšaudymas. Mes tiesiog važiavome ir po kairiuoju žibintu atskrido raketa. Žiežirbos ir kita velniava. Aš žiūriu, o man taip trykšta kraujas. Kietai. Skeveldros pataikė man į kairę ranką, į dešinę akį, į kaklą, sužeidė koją ir kelį“, – pasakoja „Azovo“ brigados karys Ilja Kolesnikovas.
Ilja uždėjo turniketus, kad sustabdytų kraujavimą, ir judėjo tolyn. Automobilyje žuvo jo geriausias draugas, o vėliau sužeistą vyrą paėmė pikapas, kuriame jau buvo prikimšta sužeistų karių. Bet į automobilį atskriejo mina, Ilja parkrito ant žemės. Kai kurie kareiviai žuvo.
Susituokė Azovstalyje
Buvo likę 300 metrų iki gamyklos. Kad jam pavyko ją pasiekti, vaikinas vadina sėkme. Katerina jau buvo Azovstalyje, ji pasakoja, kas tuo metu vyko gamykloje.
„Ten nebuvo viskas labai sunku, nes mūsų buvo labai daug. Buvo skausmingų netekčių, labai skausmingų. Kiekvieno draugo, pažįstamo netektis, tai sunku. Bet kažkaip lengviau tarp žmonių. Dabar be jų sunku“, – sako „Azovo“ brigados karė Kateryna Kolesnikova.
Maisto trūko, tačiau su vaistais situacija buvo daug blogesnė. Sužeistųjų buvo labai daug. Iš viso viduje buvo apie 2 su puse tūkstančio karių.
„Supratau: arba krovinys „200“, arba nelaisvė. Tai akivaizdu“, – sako „Azovo“ brigados karys Ilja Kolesnikovas.
Galbūt todėl vyras nusprendė neatidėlioti vėlesniam laikui ir pasipiršo savo merginai. Pora nusprendė susituokti tiesiog Azovstalyje.
„Sužinojau, kad brigados vadas karo metu gali sutuokti. Parašiau prašymą Redžiui („Azovo“ brigados vadui) ir jis sutuokė. Mylėti pradėjau tik dar labiau“, – teigia „Azovo“ brigados karė Kateryna Kolesnikova.
Gegužės mėnesį atėjo įsakymas pasiduoti. Katerina ir Ilja, atskirai buvo išsiųsti į Olenivką. Vėliau – į Donecko kardomojo kalinimo centrą. Pagal susitarimą Rusijos pusė įsipareigojo elgtis su karo belaisviais pagal tarptautines normas.
Tiesa, Ilja pasakoja, kad buvo priešingai. Kaliniai buvo laikomi mažose kalėjimo kamerose. Jiems nebuvo leidžiama nei atsisėsti, nei atsigulti. Rusofašistai tyčiojosi iš belaisvių – dėl pramogos vertė mintinai mokytis propagandinę literatūrą.
„Į kamerą įmetė po vieną knygą. „Viena tauta. Vladimiras Vladimirovičius Putinas.“ Ir visi turėjo ją išmokti. Tada jie užsukdavo į svečius ir kai kurių klausinėdavo. Budėjau kameroje. Manęs klausinėjo iš tos knygos. Ačiū Dievui, kad jie patys neskaitė jos“, – atvirauja „Azovo“ brigados karys Ilja Kolesnikovas.
Dabar gyvenimą vertina dar labiau
Vienintelis geras prisiminimas iš kardomojo kalinimo centro Iljai buvo jo gimtadienis. Kadangi su moterimis buvo elgiamasi kiek geriau, Katerina ugebėjo perduoti savo vyrui į kamerą saldainių ir sausainių. Tik tada vyras ir sužinojo, kad jo žmona vis dar nelaisvėje.
„Išsitraukiu, o ten 2 rašteliai, saldainiai, sausainiai. Ir visa tai iš mano žmonos. Aš buvau 109 kameroje, ji – 118-oje. Aš į ašaras, vaikinai mane ramina“, – pasakoja „Azovo“ brigados karys Ilja Kolesnikovas.
Šių metų gegužės 6 dieną Ukraina susigrąžino 45 karius, tarp jų buvo ir Ilja su Katerina. Karo siaubas ir pragariškos sąlygos nelaisvėje negalėjo sunaikinti jųdviejų jausmų. Grįžę namo jie atšoko vestuves.
„Dabar savo gyvenimą vertinu kur kas labiau. Labiau vertinu šeimą, draugus, kurie, kol manęs nebuvo, visus metus palaikė mano mamą“, – teigia „Azovo“ brigados karė Kateryna Kolesnikova.
Katerina toliau tęsia tarnybą štabe. O su Ilja susitikome Slavjanske, Donecko srityje. Jis į rikiuotę grįžo tik prieš kelias savaites – dirba žvalgyboje. Sužeista kairė ranka veiksni, tačiau jis nieko nejaučia, net verdančio vandens. Ilja svajoja tik apie vieną dalyką – išgyventi šiame kare, nes po tokios patirties jis labiau už viską vertina gyvenimą.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
