„Ūkininkavimas - kaip nuolatinis bėgimas per barjerus. Vos tik peršokai vieną kliūtį, tuoj paruošiama antra", - sako Suosto kaimo ūkininkas Antanas Bėliakas. Jo ištikimybe žemei gėrisi Suosto kaimo bendruomenė, praėjusiais metais „Šiaurės rytų" surengtame konkurse Antaną pasiūliusi išrinkti Metų ūkininku.
Anot jų, šis žmogus, įrodė, kad savo jėgomis galima sukurti didelį ūkį, jį modernizuoti, įdiegti pažangias technologijas. Praėjusį antradienį su ūkininku ir jo žmona Alma kalbėjomės apie beveik du dešimtmečius besitęsiančius žemdirbiškus rūpesčius.
Apie pradžią
„Kai ateina sunkesni laikai, turi dar rimčiau dirbti, o ne aimanuoti ar piktintis. Tos krizės ne tiek daug, kaip verkšlenama", - kalbą pradeda suostiečiai Antanas ir Alma Bėliakai. Ūkininkai tvirtina, jog visiems būtinas tikėjimas rytdiena. „Jei niekuo netikėsi, nieko ir nebus", - sako Antanas. Geriausias ūkininkų Bėliakų optimizmo teikiamų rezultatų įrodymas - pirmieji ūkininkavimo metai.
Šiandien Antanui ir Almai atrodo, jog tai jau tolima praeitis. Pasak Bėliakų, jie ūkininkauti išėjo su paskutiniąja banga, plūstelėjusia 1991 metais pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Tada Švyturio kolūkį paliko penki žmonės.
„Buvome dėmesio centre", - prisimena Antanas. Kaimiečiams kėlė nuostabą, jog sunkių žemės ūkio darbų skonį savo kailiu panoro patirti palyginus neblogai tuo metu gyvenę ir uždirbę kolūkio specialistai - agronomas Antanas ir buhalterė Alma.
Šeima ilgai ir kantriai kūrė kitokį gyvenimą. Sako, išbandė viską. Bėliakai juokiasi, jog Dievas yra tik trijuose asmenyse, o ūkininkui tenka pabūti ir trisdešimtyje. Jis - ir agronomas, ir traktorininkas, ir technikos remontininkas, ir elektrikas, ir inžinierius, ir ekonomistas, ir teisininkas, ir t. t.
Tokią patirtį turintis žmogus nori nenori išmoksta atsirinkti tai, kas svarbiausia ūkininkaujant. Bėliakai jau senokai padarė išvadą, jog naudingiausia turėti augalininkystės ūkį, kuriame auginama įvairių kultūrų. „Maksimalaus derliaus tikėtis tiek iš vasarinių, tiek iš žieminių javų negali. Įvairovė yra labai gerai", - sako A. Bėliakas. Dabar dviejuose šimtuose hektarų auga rapsas, kviečiai, kviečiukai, miežiai.
Antanas prisimena tuos laikus, kai ūkyje augino cukrinius runkelius. Jų atsisakė prieš porą metų, kada Panevėžyje nebeliko cukraus fabriko - vežti derlių į Kėdainius neapsimokėjo. Turi Bėliakai ir gyvulių auginimo patirtį, bet sako nenorintys tuo daugiau užsiimti, nes bet kurie gyvūnai ūkininką pririša prie namų. O norisi ir pakeliauti - pažinti savus bei svetimus kraštus. Savo malonumui Bėliakai lankėsi Skandinavijos šalyse, pabuvojo Italijoje, Vokietijoje. Tai, pasak ūkininkų, padeda pajusti laiko pulsą, pažinti kitų šalių ūkiuose diegiamas naujoves.
Apie ūkininkavimo verslą
Per aštuoniolika ūkininkavimo metų, Bėliakų nuomone, daug kas pasikeitė ir Lietuvos ūkiuose. Todėl suostiečiams juoką ir pasipiktinimą kelia, kai televizijos ekranuose rodomas ar kai kurių laikraščių puslapiuose piešiamas ūkininko su vatinuku bei mėšlinais auliniais batais paveikslas. „Dabar ūkininkavimas yra verslas", - sako Antanas. Tik nuo kitų skiriasi tuo, jog priklauso ne tik nuo finansinių, bet ir nuo gamtinių sąlygų.
„Dirbdamas žemę, dviejų derlių negausi. Tai ne gamykla, kur gali pastatyti du kartus galingesnes stakles. O jei dar sausra ar liūtys - ir derliaus nebėra", - kalba ūkininkas Antanas. Jis sako, jog jau antrus metus Suosto krašto laukus kamuoja sausros. Dėl to praėjusį pavasarį išgedo daug javų.
Antanas Bėliakas pasakoja prieš ketverius metus įsitaisęs grūdų džiovyklą, nusipirkęs grūdų valymo įrangą. Tai didelis žingsnis į priekį - nebereikia kitiems mokėti pinigų už taip reikalingas paslaugas. Tačiau nuo sėjos iki javapjūtės laiką matuojantys ūkininkai šįmet sako susidūrę su nauja problema - nežino, kur dėti grūdų nuovalas. Jų krūva iki šiol pūpso Bėliakų ūkyje. Anksčiau ūkininkas būtų skubėjęs į Spingučių kaimo sąvartyną. Dabar šis, kaip ir kiti panašūs rajono sąvartynai, uždarytas.
Apie žemės nuosavybę
Net didžiausiu darbymečiu Bėliakų ūkyje stengiamasi darbus įveikti savomis rankomis. Antanas ir Alma darbuojasi jau ne vieni - per aštuoniolika metų išaugo ne tik ūkis, bet ir savi vaikai. Pagalbon skuba pas tėvus gyvenantis vyresnėlis, dvidešimt penkerių sulaukęs Andrius, savo sodybą turintis Tadas, studentas Julius ir septyniolikmetis Kęstutis. Dirbti ir užsidirbti Bėliakų vaikai išmoksta savo tėvų laukuose.
Ne visa ūkininkų šeimos dirbama žemė yra sava - tokios tik trečdalis. Kita dalis - nuomojama iš aplinkinių gyventojų. Bėliakai pastebi, jog Suosto krašte yra daug stambių ūkininkų, todėl išsinuomoti žemės ne taip paprasta - tenka atlaikyti konkurenciją.
Ūkininkas Antanas sako, jog savoje žemėje žmogus visada jaučiasi tvirčiau. Dabar ūkininkams ypač aktualu žinoti, ar netolimoje ateityje Lietuvos žemę bus leidžiama įsigyti ir užsieniečiams. Šio klausimo sprendimą Antanas vadina tiksinčia bomba. „Jei mūsų valdžia negins savų ūkininkų, neteksime žemės. Ji - turtas, kurio nepadauginsi", - sako Antanas Bėliakas. Pasak jo, žemės savininkai savo hektarus parduos tam pirkėjui, kuris pasiūlys didesnę pinigų sumą. Lietuvos ūkininkas, anot A. Bėliako, kol kas negali lygintis su užsieniečiais kolegomis, nepajėgus mokėti didelių pinigų sumų.
Antanas nerimauja ne tik dėl nuomojamų laukų plotų, bet ir dėl angaro bei technikos kiemo, kurie yra ant vadinamosios valdiškos žemės.
Lankydamasis Danijoje Antanas domėjosi, kaip šį klausimą sprendžia to krašto valdžia. Ji leidžia užsieniečiams įsigyti žemę tik tada, kai šiems suteikiama Danijos pilietybė. O ji ne kiekvienam dalijama.
Apie krizę ir viltį
Didžiausia problema sunkmečiu augalininkystės ūkio savininkas Antanas Bėliakas vadina grūdų supirkimo kainas. Jos, pasak ūkininko, nukrito apie pustrečio karto. Jei praėjusiais metais maistinių kviečių tona buvo vertinama 900 litų, tai šįmet už tokį patį kiekį tesiūlyta 340 - 320 Lt.
Panašiai nutiko ir su rapso derliumi. Vietoje laukto pusantro tūkstančio litų už toną, tegauti aštuoni šimtai. Tuo tarpu už trąšas ir kitus javų auginimui reikalingus dalykus žemdirbys jau buvo paklojęs nemenkas lėšas. „Sudedi viską į augalą pavasarį ir nežinai, kokio pelno už grūdą sulauksi rudenį", - sako ūkininkas.
Suostietis teigia, jog grūdų supirkimo kainos nežinomos net tada, kai rugpjūčio mėnesį sėdama už kombaino vairo. Paprastai supirkėjai teisinasi, jog dėl visko kalti perdirbėjai. Tačiau ūkininkas pastebi, kad jų gaminamos produkcijos kainos taip ir liko nepasikeitusios. „Jei grūdų kainos nukrito du kartus, tai turėtų du kartus sumažėti ir maisto kainos", - mano A. Bėliakas. Tačiau mūsų šalyje paprastai taip nenutinka. Suostietis pastebi, jog ant kai kurių maisto produktų pakuočių jau nebežymimas ir produkto gamintojas. A. Bėliakas šmaikštauja, jog nebedrįstama nurodyti savo vardo.
Ūkio buhalterija besirūpinanti Alma Bėliakienė sako, kad ateinančiais metais ūkininkų pečius žada prislėgti apmokestinamų pajamų mokesčiai.
Tačiau verkšlenti ūkininko žmona nesiruošia - ji įsitikinusi, jog gyvenime žmonėms būna kur kas rimtesnių problemų nei mažos grūdų kainos, nauji mokesčiai ar gyvenimas skolon, lizingu nusipirkus naują techniką.
„Gąsdintojų visada yra daug, bet mes jų nebijom", - juokiasi ūkininko žmona. Anot Almos, visų svarbiausia - paties ir artimųjų sveikata. Sako, jog su kiekvienais metais ūkininkas darosi vis labiau atsparus problemoms - kasmet jo oda darosi vis storesnė ir storesnė.
Gražina Dagytė
