Tačiau realybė kitokia: didžioji dalis tekstilės Lietuvoje iki konteinerių apskritai neatkeliauja, o už visą sistemą šiandien sumoka visi gyventojai per atliekų mokestį. Ir už tuos, kurie nesivargina tekstilės išmesti į jai skirtus konteinerius, netiesiogiai moka visi kiti. Mat jiems tenka mokėti daugiau atliekų tvarkymo mokesčio.
Kas iš tikrųjų moka už drabužių konteinerių sistemą Lietuvoje – ir ar ji veikia taip, kaip turėtų?
Kur dingsta drabužiai?
Nors tekstilės surinkimo infrastruktūra Lietuvoje plečiama, realūs srautai rodo kitą problemą – didžioji dalis drabužių vis dar patenka į mišrių atliekų konteinerius. Patekusios į mišrių atliekų srautą, tekstilės atliekos dėl užterštumo dažniausiai nebetinka pakartotiniam naudojimui ar perdirbimui ir tvarkomos kaip mišrios atliekos.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenys rodo, kad didžioji dalis Lietuvoje susidarančių tekstilės atliekų iki šiol nepatenka į specialius konteinerius.
2023–2024 m. šalyje kasmet susidarė apie 50 tūkst. tonų tekstilės atliekų, tačiau net 78 proc. jų buvo išmetama kartu su mišriomis atliekomis.
Tokie duomenys rodo, kad beveik 8 iš 10 drabužių keliauja ne į tekstilės konteinerį, o į bendrą šiukšlių konteinerį.
Patekusios į mišrių atliekų srautą, tekstilės atliekos keliauja į mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginius, kur apie 90 proc. jų sudeginama, o likusi dalis patenka į sąvartynus.
Tai reiškia, kad didžioji dalis drabužių, kurie galėtų būti panaudoti pakartotinai, sistemos taip ir nepasiekia.
Aplinkos apsaugos agentūros atstovas Vaidotas Norkus pastebi, kad tekstilės dalis mišriose atliekose per pastaruosius penkerius metus beveik nekinta ir vidutiniškai sudaro 6–7 proc., tačiau skirtumai tarp savivaldybių – dideli.
„Ten, kur tekstilės surinkimo sistema išvystyta geriau, mišriose atliekose tekstilė sudaro vos apie 3 proc., o silpniau išvystytose savivaldybėse – net iki 15 proc.“, – sako jis.
Agentūros duomenimis, 2023–2024 m. per metus šalyje susidarydavo apie 50 tūkst. tonų tekstilės atliekų. Iš jų apie 78 proc. patekdavo į mišrių atliekų tvarkymo srautą, kuris apdorojamas mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginiuose. Dauguma šių atliekų vėliau keliauja į deginimą, o dalis – į sąvartynus.
Tuo pačiu pabrėžiama, kad tai nereiškia, jog tokia dalis tekstilės realiai sudaro mišrių atliekų sudėtį – faktinė tekstilės dalis mišriose atliekose išlieka apie 6–7 proc. ir labai priklauso nuo tekstilės surinkimo sistemos išvystymo konkrečioje savivaldybėje.
Atliekos Kauno ir Klaipėdos regionuose
Nors tekstilės konteinerių tinklas Lietuvoje plečiamas, regionų duomenys rodo, kad didelė dalis drabužių vis dar patenka į mišrių atliekų srautą.
Kauno regione 2025 m. buvo surinkta beveik 140 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų. Kauno regiono atliekų tvarkymo centro duomenimis, apie 7,6 proc. šio srauto sudarė tekstilė – tai daugiau nei 10,6 tūkst. tonų drabužių ir kitų tekstilės gaminių, kurie nebuvo atskirti, o išmesti kartu su buitinėmis atliekomis.
Tuo pačiu laikotarpiu Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (RATC) eksploatuojamose atliekų surinkimo aikštelėse atskirai buvo surinkta vos 82 tonos tekstilės. Tai rodo, kad net ir esant surinkimo infrastruktūrai, didžioji dalis tekstilės Kauno regione iki specialių surinkimo vietų taip ir neateina.
Kauno RATC atstovė Živilė Valaitytė teigia, kad tekstilė, patekusi į mišrių atliekų srautą, praktiškai nebeturi galimybės būti panaudota pakartotinai.
„Mišrių komunalinių atliekų sraute aptinkama tekstilė tvarkoma kaip mišrių atliekų dalis ir nukreipiama panaudojimui energijai, nes dėl užterštumo ji nėra tinkama nei pakartotiniam naudojimui, nei perdirbimui“, – aiškina ji.
Tik ta tekstilė, kuri surenkama atskirai atliekų surinkimo aikštelėse ar konteineriuose, turi kitą likimą – ji perduodama sutartiniams tvarkytojams, kurie ją rūšiuoja ir nukreipia pakartotiniam naudojimui, perdirbimui arba, jei nebetinkama, sudeginimui kogeneracinėse jėgainėse.
Panaši situacija matoma ir Klaipėdos regione. 2025 m. čia iš septynių savivaldybių teritorijų buvo surinkta apie 88 tūkst. tonų komunalinių atliekų, tačiau tekstilės kiekiai fiksuojami tik didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse (DGASA). Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro komunikacijos vadovas Arūnas Liubinavičius nurodo, kad per metus DGASA aikštelėse buvo surinkta 168,8 tonos tekstilės.
Regionų pavyzdžiai rodo, kad konteineriai patys savaime problemos neišsprendžia – didžiausias iššūkis išlieka tai, kad drabužiai iki jų tiesiog neateina.
Kas atsakingas už konteinerius?
Pagal Atliekų tvarkymo įstatymą, už tekstilės atliekų surinkimo galimybę Lietuvoje atsakingos savivaldybės. Taigi būtent jos turi užtikrinti, jog gyventojai turėtų kur atiduoti tekstilę.
Aplinkos ministerijos strateginės komunikacijos patarėja Aistė Semėnė paaiškina, kad bendri reikalavimai nuo 2025 metų sausio 1 d. yra nustatyti nacionaliniu mastu.
„Miestuose ir miesteliuose turi būti įrengta ne mažiau kaip viena tekstilės atliekų surinkimo priemonė 1000 gyventojų, o tankiai apgyvendintose teritorijose – viena priemonė 2000 gyventojų, užtikrinant dažnesnį išvežimą“, – nurodo ji.
Ministerijos duomenimis, 2024 m. atskirai surinkta kiek daugiau nei 13 tūkst. tonų tekstilės, daugiau nei 2023 m., kai buvo surinkta beveik 11 tūkst. tonų.
Kol kas tekstilės atliekų surinkimas finansuojamas iš gyventojų mokamos vietinės atliekų rinkliavos, todėl atskiros tekstilės kainos sąskaitose nematyti – ji jau įskaičiuota į bendrą mokestį.
„Planuojama, kad tai pasikeis 2028 m. sausio 1 d., Lietuvoje įsigaliojus privalomam tekstilės gaminių gamintojų ir importuotojų principo taikymui, dėl kurio šių atliekų tvarkymas turės būti finansuojamas tekstilės gaminių gamintojų ir importuotojų lėšomis“, – akcentuoja A. Semėnė.
Tai reiškia, kad šiandien už tekstilės surinkimą ir tvarkymą sumokame visi per bendrą atliekų mokestį, o nuo 2028 metų planas toks, kad didesnė finansinė našta tektų gamintojams ir importuotojams.
Kas nutinka surinktai tekstilei?
Net kai drabužiai pasiekia tekstilės konteinerius, tai dar nereiškia, kad visi jie bus panaudoti pakartotinai.
Į tekstilės konteinerius patenkantys drabužiai nebūtinai grįžta į parduotuvių lentynas. Pasak bendrovės „Ecoservice“ tekstilės rūšiavimo verslo direktorės Rasos Guobės, jų prižiūrimų konteinerių kasmet surenkama daugiau nei 6 tūkst. tonų tekstilės, bet tai yra tik dalis viso šalies srauto – pagal Aplinkos apsaugos agentūrą tik apie 22 proc. visų tekstilės atliekų patenka į atskirą surinkimą, o likusi dalis dažniausiai atsiduria mišriose šiukšlėse.
Surinkta tekstilė pirmiausia kruopščiai rūšiuojama – būtent šiame etape nusprendžiama, koks likimas jos laukia toliau.
„Vidutiniškai apie 75 proc. surinktos tekstilės galiausiai nukreipiama pakartotiniam naudojimui – tai dar dėvėti tinkami drabužiai, avalynė, patalynė ir kiti gaminiai. Dar apie 5 proc. panaudojama kaip žaliava gamyboje, pavyzdžiui, industrinėms šluostėms ar panašiems produktams. Likusi, maždaug 20 proc. dalis, netinka pakartotiniam naudojimui, todėl panaudojama šilumos energijai išaugti“, – aiškina R. Guobė.
Vis dėlto ne visa tekstilė pasiekia šį etapą. Dalis drabužių praranda vertę dar konteineriuose – dėl užteršimo ar netinkamo išmetimo.
„Dažnai į tekstilės konteinerius arba šalia jų patenka visai ne tekstilės gaminiai, bet, pavyzdžiui, čiužiniai, kilimai, vaikiški vežimėliai ar kitos stambiagabaritės atliekos. Taip pat pasitaiko atvejų, kai tekstilė įmetama drėgna, neįpakuota, sutepta ar tiesiog pašalinama kartu su buitinėmis atliekomis. Tokiu atveju net ir iš esmės dar tinkami drabužiai praranda galimybę būti panaudoti pakartotinai ar perdirbti“, – sako ji.
Ekspertės teigimu, tai rodo, kad rūšiavimo įpročiai turi tiesioginę įtaką tam, kiek tekstilės realiai išgelbėjama nuo sudeginimo ar sąvartyno.
R. Guobės teigimu, kadangi Lietuvoje dėvėtų drabužių paklausa yra ribota, o surenkami kiekiai – dideli, reikšminga dalis šios tekstilės iškeliauja į užsienio rinkas, kur egzistuoja reali galimybė ją panaudoti ir dėvėti toliau.
UAB „Kauno švara“ atstovė Kristina Parachomikienė pabrėžia, kad Kauno mieste tekstilės atliekų surinkimas veikia kaip atskira, savarankiška sistema su plačiu konteinerių tinklu ir aiškiomis taisyklėmis gyventojams.
2025 metais Kaune buvo surinkta kiek daugiau nei 2 tūkst. tonų tekstilės atliekų, kai tuo pačiu laikotarpiu mišrių komunalinių atliekų kiekis siekė apie 76,5 tūkst. tonų. Pasak įmonės atstovės, tekstilės surinkimo mastą užtikrina infrastruktūra – mieste įrengta iki 800 tekstilės konteinerių visose atliekų konteinerių aikštelėse.
Surinkta tekstilė iš konteinerių Kaune išvežama į specializuotus rūšiavimo centrus, kur ji toliau apdorojama pagal tinkamumą pakartotiniam naudojimui, perdirbimui ar energijos gavybai.
Ar ši sistema atsiperka?
Nors tekstilės konteinerių tinklas plečiasi, finansine prasme ši sistema kol kas neatsiperka. Pasak R. Guobės, tekstilės atliekų tvarkymas yra viena sudėtingiausių ir brangiausių atliekų kategorijų, nes reikalauja atskiros infrastruktūros ir daug rankinio darbo.
„Tekstilės tvarkymo sistema šiuo metu neturi tokio finansinio pagrindo, kokį turi kitos atliekų rūšys, paremtos gamintojų atsakomybe“, – pabrėžia ji. Skirtingai nei pakuočių ar elektronikos atliekų atveju, tekstilės tvarkymas dar nėra finansuojamas gamintojų atsakomybės principu, todėl didžioji kaštų dalis tenka pačiai sistemai ir gyventojams.
Situacija turėtų keistis nuo 2028 metų, kai Lietuvoje įsigalios Europos Sąjungos direktyva, numatanti, kad tekstilės gamintojai ir importuotojai privalės finansuoti surinkimą, rūšiavimą ir perdirbimą.
„Platesne prasme ši sistema atsiperka, nes ji leidžia prailginti tekstilės gyvavimo ciklą ir iš mišrių atliekų srauto ištraukti tekstilę, taip sumažinant bendrą šalinamų atliekų kiekį ir labiau tausojant aplinką“, – sako R. Guobė.
Suprate jų pasipelnymo sistemą ,nusisikti kazkaip ant jų "rusiavimo"
