Turino drobulė: neįmenama mįslė

Vos tik pa­sau­lis su­ži­no­jo apie Tu­ri­no dro­bu­lę, jos pa­slap­tis ne­si­liau­ja jau­di­nu­si žmo­nių pro­tus ir jaus­mus. Karš­tos dis­ku­si­jos apie šios re­lik­vi­jos au­ten­tiš­ku­mą įtrau­kia dau­gy­bę įvai­rių spe­cia­lis­tų: te­olo­gų, is­to­ri­kų, ar­che­o­lo­gų, in­ži­nie­rių, ma­te­ma­ti­kų ir kt. Prak­tiš­kai ne­bū­na me­tų, kad koks nors moks­li­nin­kas ar moks­li­nė la­bo­ra­to­ri­ja ne­pa­teik­tų nau­jų ar­gu­men­tų dro­bu­lės ša­li­nin­kų ar prie­ši­nin­kų nau­dai. Tad ban­dy­ki­me pa­žvelg­ti į Tu­ri­no dro­bu­lės pa­slap­tį, jos is­to­ri­ją, re­lik­vi­jos au­ten­tiš­ku­mo ša­li­nin­kų ir prie­ši­nin­kų ar­gu­men­tus.

Dro­bu­lės žmo­gaus pa­slap­tis

Tu­ri­no dro­bu­le yra va­di­na­mas 4 met­rų ir 37 cen­ti­met­rų il­gio, met­ro ir 11 cen­ti­met­rų plo­čio li­ni­nis au­di­nys, ku­ris jau dau­giau kaip 400 me­tų sau­go­mas Tu­ri­no ka­ted­ro­je. Dro­bu­lė­je ma­to­mas dvi­gu­bas nu­ogo žmo­gaus kū­no at­spau­das – iš prie­kio ir iš nu­ga­ros. At­spau­dai iš­dės­ty­ti taip, kad at­ro­do, jog kū­nas bu­vo pa­gul­dy­tas aukš­tiel­nin­kas ant apa­ti­nės au­dek­lo da­lies, o vė­liau už­klo­tas ki­ta jo da­li­mi.

Kū­no at­vaiz­de ryš­kiau ma­ty­ti įvai­rios kai­rio­sios ran­kos rie­šo, ko­jų ir de­ši­nio­jo šo­no žaiz­dos. Dro­bu­lė­je kū­no at­vaiz­do kon­tū­rai yra iš­si­lie­ję, ne­ryš­kūs – pli­ka aki­mi jį ga­li­ma įžvelg­ti tik iš ke­lių met­rų at­stu­mo. Ta­čiau yra ma­to­mas vei­das, barz­da, plau­kai, lū­pos, pirš­tai. Re­mian­tis at­lik­tais moks­li­niais au­dek­lo ty­ri­mais, įma­no­ma tiks­liau pa­žin­ti tik­rą­ją au­di­ny­je ma­to­mų žmo­gaus žaiz­dų kil­mę. Ant abie­jų dro­bu­lės žmo­gaus at­spau­dų pa­ste­bi­ma dau­gy­bė su­mu­ši­mų ir įdrės­ki­mų, taip pat – ant gal­vos bu­vu­sio erš­kė­čių vai­ni­ko pa­lik­tos žy­mės. Mi­ru­sio­jo vei­das bu­vo la­bai su­ža­lo­tas: abu ant­akiai iš­ti­nę, su­lau­žy­ta no­sies krem­zlė. Be to, ap­tik­ta be­ga­lė pla­ki­mo rim­bais pėd­sa­kų ant nu­ga­ros, krū­ti­nės, ko­jų, ma­ty­ti net me­ta­li­nių ru­tu­liu­kų, ku­riuos ro­mė­nai pri­tai­sy­da­vo prie rim­bo ga­lo, žy­mės.

Ta­čiau pa­grin­di­nė dro­bu­lės žmo­gaus mir­ties prie­žas­tis – už­du­si­mas. Ne­na­tū­ra­liai pa­dė­ta gal­va, ran­kų bei lie­mens po­zos lei­džia da­ry­ti prie­lai­dą, kad tuo me­tu, kai bu­vo vy­nio­ja­mas į li­ni­nį au­dek­lą, kū­nas jau bu­vo su­stin­gęs. Ta­čiau ant dro­bu­lės nė­ra jo­kių mi­ru­sio kū­no iri­mo pėd­sa­kų. Va­di­na­si, pa­lai­kai pra­bu­vo su­vy­nio­ti į dro­bu­lę tiek lai­ko, kiek rei­kė­jo, kad su­si­for­muo­tų į au­di­nį įsi­spau­dęs at­vaiz­das. Kū­nas bu­vo iš­vy­nio­tas iš au­dek­lo taip, kad ne­su­si­ga­din­tų krau­jo pėd­sa­kai. Daug pa­sau­lio krikš­čio­nių ti­ki, kad į šį au­dek­lą po mir­ties bu­vo įsup­tas Jė­zus Kris­tus, kad ja­me ma­to­mi at­spau­dai pri­klau­so bū­tent Jam.

Pir­ma­sis skep­ti­kas – vys­ku­pas

Jo­no evan­ge­li­jo­je skai­to­me, kad Ve­ly­kų ry­tą prie Jė­zaus ka­po at­bė­gę mo­ki­niai tuš­čia­me ka­pe ran­da pa­lik­tas dro­bu­les ir jas pa­ma­tę įti­ki (plg. Jn 20, 1–10). Dau­giau Nau­ja­sis Tes­ta­mentas apie Kris­taus įka­pes, kaip ir apie ki­tus su Jė­zaus gy­ve­ni­mu su­si­ju­sius daik­tus, ne­už­si­me­na. Ta­čiau krikš­čio­nių (ypač sta­čia­ti­kių) tra­di­ci­jo­je vi­sa­da bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie įvai­rius au­dek­lus, ant ku­rių Iš­ga­ny­to­jas ne­va pa­li­kęs sa­vo vei­do, kū­no pėd­sa­kus.

Vie­nas ran­kraš­tis mi­ni, kad 944 m. rug­pjū­čio 15 d. Bi­zan­ti­jos im­pe­ra­to­riaus at­sto­vas sa­kė kal­bą dvie­jų dro­bu­lių at­ga­be­ni­mo į Kon­stan­ti­no­po­lį pro­ga. Vie­nas au­dek­las bu­vo ku­tuo­tas rank­šluostis, ant ku­rio ras­ti pa­ties Kris­taus vei­do pa­lik­ti at­spau­dai. Le­gen­da pa­sa­ko­ja, esą jie bu­vo skir­ti Ede­sos (da­bar­ti­nė Ur­fa, Tur­ki­ja) ka­ra­liui, kad šis ga­lė­tų iš­si­gy­dy­ti nuo jį ka­mavusios li­gos. Apie ant­rą­ją dro­bu­lę bu­vo pra­ne­ša­ma, kad jo­je įžvel­gia­mi vi­so Kris­taus kū­no at­spau­dai. XI–XII a. Bi­zan­ti­jos šal­ti­niai mi­ni, kad ten ji at­ke­lia­vo iš ara­bų kraš­tų. Spė­da­mi to­les­nį dro­bu­lės marš­ru­tą, jos au­ten­tiš­ku­mo ša­li­nin­kai ma­no, kad Va­ka­rus ji pa­sie­kė iš Ry­tų Baž­ny­čios per Kry­žiaus žy­gius. Re­lik­vi­ja pir­mą kar­tą vie­šai de­monst­ruo­ta 1357 m. vie­no­je Šam­pa­nės (Pran­cū­zi­ja) sri­ties baž­ny­čio­je.

Ypa­tin­gą vaid­me­nį šio­je is­to­ri­jo­je vai­di­na is­to­ri­nių šal­ti­nių mi­ni­mas Žof­rua de Šar­ni I, ku­ris po ne­pa­si­se­ku­sio žy­gio į Ka­lė ta­po an­glų be­lais­viu ir pri­si­ža­dė­jo Švč. Mer­ge­lei Ma­ri­jai pa­sta­ty­ti baž­ny­čią, jei jam pa­si­seks grei­tai iš­trūk­ti iš ka­lė­ji­mo. Kaliniui pa­si­ro­dė bokš­to sar­go pa­dė­jė­ju pa­si­ver­tęs an­ge­las ir pa­dė­jo pa­bėg­ti. 1349 m. Žof­rua ve­dė Oto­no de La­ro­šo vai­kai­tę Ža­ną. Ma­no­ma, kad bū­tent Oto­nas de La­ro­šas, vie­nas iš ke­tu­rių pa­grin­di­nių kry­žiaus žy­gių va­do­vų, tuo me­tu val­dęs Atė­nus, 1204 m. pa­si­sa­vi­no dro­bu­lę, ku­ri ta­po jo šei­mos nuo­sa­vy­be. La­ro­šų šei­mos re­lik­vi­ja, ėju­si iš ran­kų į ran­kas, pa­ga­liau bu­vo nu­ga­ben­ta į nau­jai de Šar­ni pa­sta­ty­tą baž­ny­čią.

Dro­bu­lė trau­kė mi­nias mal­di­nin­kų. Pir­muo­ju skep­ti­ku ta­po tuo­me­ti­nis Tro­je­so vys­ku­pas, ku­ris 1389 m. pra­ne­šė po­pie­žiui, kad vie­ti­nė baž­ny­čia pel­no­si iš „gud­riai“ iš­ta­py­to au­dek­lo. Vys­ku­pas tei­gė, kad at­li­kęs ty­ri­mą jis nu­sta­tė dai­li­nin­ką, ku­ris pri­si­pa­ži­no pa­da­ręs klas­to­tę. Vie­šai ro­dy­ti dro­bu­lę bu­vo už­draus­ta. 1390 m. po­pie­žius Kle­men­sas VII šį drau­di­mą pa­nai­ki­no, bet pa­brėž­ti­nai iš­kė­lė są­ly­gą, kad au­dek­las ne­ga­li bū­ti va­di­na­mas „Kris­taus įka­pė­mis“.

Žof­rua de Šar­ni anū­kė Mar­ga­re­ta 1453 m. par­da­vė dro­bu­lę Liud­vi­kui ir Anai Sa­vo­jie­čiams, ku­rie sau­go­jo ją Šam­be­ri, o vė­liau, kel­da­mi sa­vo her­co­gys­tės sos­ti­nę į Pje­mon­tą, pa­si­ė­mė ją su sa­vi­mi. Per 1532 m. gais­rą au­dek­las smar­kiai nu­ken­tė­jo nuo iš­si­ly­džiu­sio si­dab­ro – tai ir da­bar ne­sun­kiai ga­li­ma pa­ste­bė­ti. 1578 m. dro­bu­lė bu­vo per­duo­da Baž­ny­čiai ir nuga­ben­ta į Tu­ri­ną, kur sau­go­ma iki šių die­nų. Nuo gais­rų dro­bu­lė dar nu­ken­tė­jo 1934 m. ir 1998 m. 1508 m. ji bu­vo iš­kil­min­gai iš­neš­ta pa­gerb­ti ti­kin­tie­siems ir, sie­kiant įro­dy­ti re­lik­vi­jos au­ten­tiš­ku­mą, bu­vo vie­šai ver­da­ma alie­ju­je, kai­ti­na­ma, tri­na­ma bei plau­na­ma, ta­čiau at­spau­dai ne­iš­ny­ko.

Ką sa­ko moks­las

Moks­lo pa­sau­lio su­si­do­mė­ji­mas Tu­ri­no dro­bu­le ki­lo 1898 m., Pa­ry­žiu­je vyks­tant tarp­tau­ti­nei re­li­gi­nio me­no pa­ro­dai. Jo­je, kaip blo­gai iš­si­lai­kęs krikš­čio­nių dai­li­nin­kų dar­bas, bu­vo eks­po­nuo­ja­ma ir Tu­ri­no dro­bu­lė. Aukš­tai virš ar­kos ka­bo­ju­sią dro­bu­lę nu­fo­tog­ra­fa­vo ar­che­o­lo­gas ir fo­to­gra­fas mė­gė­jas Se­cun­do Pia (Se­kun­das Pi­ja). Jis pa­da­rė tik du kad­rus: vie­nas iš jų bu­vo su­ga­din­tas, o ryš­ki­nant ki­tą, fo­to­gra­fą pri­bloš­kė tam­sia­me ne­ga­ty­ve pa­ma­ty­tas po­zi­ty­vus Kris­taus at­vaiz­das. Jis vi­są nak­tį tik­ri­no sa­vo at­ra­di­mą, kad Tu­ri­no dro­bu­lė­je yra įsi­spau­dęs negaty­vus Jė­zaus Kris­taus at­vaiz­das, o no­rint iš­gau­ti pozity­vą, te­rei­kia ją nu­fo­tog­ra­fuo­ti.

Jau po tre­jų me­tų (1901 m.) pran­cū­zų bio­lo­gas Pau­lis Vig­no­nas (Po­lis Vin­jo­nas) su­kū­rė te­ori­ją, ku­rią pa­va­di­no va­po­rig­ra­fi­ja. Ji tei­gia, esą at­spau­das ant au­dek­lo at­si­ra­do dėl che­mi­nės re­ak­ci­jos, ku­rią su­kė­lė ant kū­no už­pil­tos su mi­ra su­mai­šy­tos ali­jo­šiaus sul­tys ir iš mi­ru­sio­jo kū­no iš­si­sky­rę amo­nia­ko ga­rai. Il­gai­niui ši te­ori­ja bu­vo at­nau­jin­ta ir pa­keis­ta, kai at­lik­ti nau­ji, ki­tų ty­rė­jų ini­ci­juo­ti eks­pe­ri­men­tai. Ta­čiau P. Vig­no­no ty­ri­mai at­vė­rė ke­lią ana­to­mų ty­ri­nėjimams, ku­riuos dar la­biau pa­ska­ti­no fo­to­gra­fi­jos tech­ni­kos pažan­ga, nes nuo­trau­kos iš­ryš­kin­da­vo pli­ka aki­mi ne­ma­to­mas de­ta­les.

Pra­ėju­sio am­žiaus ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Pa­ry­žiaus šv. Juo­za­po li­go­ni­nės chi­rur­go Pier­re'o Bar­bet (Pje­ro Bar­bė) dar­bai pa­tvir­ti­no, kad kū­no at­spau­dai dro­bu­lė­je yra ana­to­miš­kai tiks­lūs. Me­di­kas ap­ti­ko žen­klų, liu­di­jan­čių, kad dro­bu­lės žmo­gus iš­ties bu­vo nu­kry­žiuo­tas. Moks­li­niai ty­ri­mai su­tam­pa su evan­ge­li­jų pa­sa­ko­ji­mais, kad Jė­zaus kū­nas po mir­ties ne­bu­vo nu­plau­tas.

Ty­ri­mai at­sklei­dė, kad nu­kry­žiuo­to­jo ran­kos vi­ni­mis bu­vo pri­kal­tos per rie­šus, nes tik per rie­šus pri­kal­tas žmo­gus ga­lė­jo ka­bė­ti ant kry­žiaus. Krau­jo pėd­sa­kai prie dil­bio kau­lo ro­do, kad pa­smerk­ta­sis ant kry­žiaus ju­dė­jo no­rė­da­mas įkvėp­ti oro. P. Bar­bet at­li­ko iš­sa­mius ty­ri­mus su ne­se­niai am­pu­tuo­to­mis ran­ko­mis. Jis pa­ste­bė­jo, kad pa­žei­dus pa­grin­di­nį ran­kos plaš­ta­kos ner­vą, nykš­čio rau­muo su­si­trau­kia – taip pa­aiš­kė­jo, ko­dėl dro­bu­lė­je ma­to­mi tik ke­tu­rių pirš­tų at­spau­dai. Taip pat pa­vy­ko iš­si­aiš­kin­ti dar vie­ną įdo­mią de­ta­lę: su­stin­gu­sios la­vo­no ko­jos bu­vo už­dė­tos vie­na ant ki­tos, nors pa­pras­tai mi­ru­sių­jų ko­jos yra vie­na gre­ta ki­tos.

Kraujas – vyriškos lyties žmogaus

To­les­ni ana­to­mų ty­ri­mai at­sklei­dė, kad ant de­ši­nio­sios nu­kry­žiuo­to­jo men­tės bu­vo 9 x 10 cm dy­džio žaiz­da. Su­si­da­ro įspū­dis, kad to­je vie­to­je Jė­zaus pe­tį spau­dė kaž­koks sun­kus daik­tas. Ma­no­ma, kad ši žaiz­da at­si­ra­do, kai nu­teis­ta­sis my­riop į sa­vo eg­ze­ku­ci­jos vie­tą ne­šė kry­žių. Iš­sa­mūs dro­bu­lės ty­ri­mai ro­do, kad de­ši­nė­je Kris­taus krū­ti­nės pu­sė­je, tarp penk­to ir šeš­to šon­kau­lio, žio­jė­jo di­džiu­lė at­vi­ra krau­juo­jan­ti žaiz­da. Ga­li bū­ti, kad tai ie­ti­mi pa­da­ry­tas su­žei­di­mas, o kū­ną pa­gul­džius, iš žaiz­dos iš­bė­gęs krau­jas pa­skli­do ant dro­bu­lės. Iš­ty­rus tas dė­mes, pa­aiš­kė­jo, kad ant dro­bu­lės tik­rai ma­ty­ti žmo­gaus krau­jas. Ta­čiau įdo­miau­sia tai, kad dvie­jų tūks­tant­me­čių se­nu­mo krau­jas te­bė­ra ga­na ryš­kiai rau­do­nas. Nu­sta­ty­ta, kad to­kią ryš­kią spal­vą lė­mė per di­de­lis tul­žies pig­men­tų kie­kis krau­jy­je. San An­to­ni­jo uni­ver­si­te­to (Tek­sa­so vals­ti­ja) Mo­le­ku­li­nės bio­lo­gi­jos de­par­ta­men­tas at­li­ko ge­ne­ti­nius iš­li­ku­sio krau­jo mak­ro­fa­gų ty­ri­mus ir ga­vo stul­bi­nan­čius re­zul­ta­tus – tai bu­vo vy­riš­kos ly­ties žmo­gaus krau­jas, ku­ria­me yra Pa­les­ti­no­je gy­ve­nu­sioms tau­toms bū­din­gas ge­nas.

Dau­giau­sia dro­bu­lės ty­ri­mų at­lik­ta aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Ame­ri­kie­čių fi­zi­kas Džo­nas Džek­so­nas 1978 m. su­bū­rė tarp­tau­ti­nę tris­de­šim­ties moks­li­nin­kų gru­pę, ku­rią su­da­rė įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai. Šios gru­pės žmo­nės, nau­do­da­mi šiuo­lai­ki­nę tech­ni­ką, Tu­ri­ne pen­kias pa­ras pa­kai­to­mis ty­rė gar­si­ą­ją re­lik­vi­ją. Gau­tos iš­va­dos iki šiol yra svar­bios vi­siems dro­bu­lės ty­rė­jams.

Drobulės raštai ir atspaudai – iš biblinių laikų

Nu­sta­ty­ta, kad dro­bu­lės au­di­nio raš­tas bū­din­gas II–I a. pr. Kr. ir I a. po Kr. Ar­ti­mų­jų Ry­tų au­di­niams. Ant jos ras­ta žie­da­dul­kių ar dir­vo­že­mio dul­ke­lių, ku­rių ga­li­ma ras­ti Je­ru­za­lės apy­lin­kė­se, kur bu­vo nu­kry­žiuo­tas Jė­zus. Dro­bu­lės žmo­gus pri­klau­so ju­dė­jų-se­far­dų et­ni­nei gru­pei. Vy­ras bu­vo apie 178 cm ūgio ir ne ma­žiau nei 30–45 me­tų am­žiaus.

Taip pat at­skleis­ta, kad ant dro­bu­lės ma­to­mos dė­mės tik­rai yra krau­jas, pri­klau­san­tis AB (ket­vir­ta­jai) gru­pei. Dro­bu­lės fo­to­gra­fi­jo­se krau­jo pėd­sa­kai su­si­lie­ja su at­vaiz­do kon­tū­ru, ta­čiau ty­ri­mas at­sklei­dė, kad jie yra du skir­tin­gi da­ly­kai. Be to, iš­si­aiš­kin­ta, kad krau­jo dė­mės ant au­di­nio at­si­ra­do dar prieš ja­me įsi­spau­džiant at­vaiz­dui.

Ne­se­niai moks­li­nin­kai at­ra­do at­spau­dą mo­ne­tos, ku­rio­je iš­kal­ti žen­klai ro­do, kad ji pa­ga­min­ta 16-ai­siais Ro­mos im­pe­ra­to­riaus Ti­be­ri­jaus val­dy­mo me­tais, ar­ba 29 m. po Kris­taus. Ro­mė­niš­ko­ji mo­ne­ta pa­li­ko pėd­sa­ką ant kai­rio­jo dro­bu­lė­je at­ga­min­to vei­do ant­akio.

Ita­lų moks­li­nin­kas Bai­ma Bol­lo­ne (Bai­ma Bo­lo­nė) šį at­ra­di­mą pa­va­di­no „le­mia­mu“ ir pa­reiš­kė, kad dro­bu­lės at­si­ra­di­mo da­tos klau­si­mas da­bar jau yra „ga­lu­ti­nai iš­spręs­tas“. Prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų ant de­ši­nio­sios akies taip pat bu­vo ras­tas mo­ne­tos at­spau­das, ku­ris nu­ro­do im­pe­ra­to­riaus Ti­be­ri­jaus lai­kus. 1986 m. ita­lų nu­miz­ma­tas Ma­rio Mo­ro­ni (Ma­ri­jus Mo­ro­nis) pa­tvir­ti­no, kad mo­ne­ta bu­vo no­ri­ma už­merk­ti mi­ru­sio­jo akies vo­ką.

Ša­li­nin­kų ir prie­ši­nin­kų ar­gu­men­tai

At­ro­dy­tų, vi­si šie at­ra­di­mai tu­rė­tų aki­vaiz­džiai pa­tvir­tin­ti dro­bu­lės au­ten­tiš­ku­mą. Ta­čiau prieš pen­kio­li­ka me­tų trys la­bo­ra­to­ri­jos ne­pri­klau­so­mai vie­na nuo ki­tos pa­skel­bė, kad ra­dio­ak­ty­vio­sios an­glies me­to­du nu­sta­ty­ta, jog dro­bu­lė da­tuo­ti­na ne anks­čiau kaip XIII ar XIV a. Kai ku­rie moks­li­nin­kai pri­ėjo prie iš­va­dos, kad re­lik­vi­ja yra vi­du­ram­žiais su­kur­ta klas­to­tė, skir­ta pel­nin­gam pi­lig­ri­mys­tės ver­slui pa­lai­ky­ti. Ta­da Tu­ri­no kar­di­no­las Anas­ta­si­jus Al­ber­tas Ba­lest­re­ras vie­šai pik­ti­no­si, kad tuo au­di­niu kaž­kas žiau­riai pa­juo­ka­vo. Ta­čiau šių me­tų ge­gu­žę Jung­ti­nių Vals­ti­jų moks­li­nin­kai pa­reiš­kė, jog re­lik­vi­ja „be­veik tik­rai“ yra Jė­zaus lai­kų. Klai­din­gus 1988 m. at­lik­tų ty­ri­mų re­zul­ta­tus lė­mė vė­les­nių šimt­me­čių bak­te­ri­jų ir gry­be­lio sluoks­nis.

Be to, bu­vo už­gin­čy­tos 1978 m. at­lik­tų ty­ri­mų iš­va­dos, pa­žy­mint, kad vi­si ty­ri­mo na­riai iš anks­to  bu­vo įsi­ti­ki­nę dro­bu­lės au­ten­tiš­ku­mu. Taip pat at­krei­pia­mas dė­me­sys, kad heb­ra­jų ir ki­tų tau­tų lai­do­ji­mo apei­go­se to­kie au­di­niai kaip dro­bė nau­do­ti itin re­tai. Skep­ti­kai tei­gia, kad at­vaiz­das ant dro­bu­lės yra plokš­čias – jei bū­tų at­si­ra­dęs nuo ten gu­lė­ju­sio žmo­gaus, jis bū­tų ne­to­ly­gus. Aly­vos į dis­ku­si­ją pa­py­lė ir vie­nas iš bu­vu­sių 1978 m. ty­ri­mo ben­dra­dar­bių, pa­reiš­kęs, kad at­ra­do XIII a. pla­čiai nau­do­tus rau­do­nus da­žus, ku­rių pig­men­to su­dė­tis la­bai pa­na­ši į krau­jo. Nuo­mo­nės, esą dro­bu­lė yra vi­du­ram­žių dai­li­nin­ko dar­bas, ša­li­nin­kai tei­gia, jog žy­dai sa­vo mi­ru­siuo­sius į ka­pus gul­dy­da­vo su­kry­žia­vę ran­kas ant krū­ti­nės, o ne ant klu­bų. Tuo tar­pu dro­bu­lės au­ten­tiš­ku­mo ša­li­nin­kų po­žiū­riu, tai, kad dro­bu­lė­je įsi­spau­dęs kū­nas yra nuo­gas, o nu­kry­žia­vi­mo žaiz­dos žio­ji ant rie­šų, o ne del­nuo­se (kaip tai bu­vo vaiz­duo­ja­ma vi­du­ram­žių dai­li­nin­kų dar­buo­se), liu­di­ja jos au­ten­tiš­ku­mą.

Šie­met iš­virkš­čio­jo­je dro­bu­lės pu­sė­je, kaip tik ties ta vie­ta, kur ge­ro­jo­je au­di­nio pu­sė­je ma­ty­ti Jė­zaus vei­das, ita­lų Pa­du­vos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai Giu­lio Fan­ti (Džu­li­jus Fan­tis) ir Ro­ber­to Mag­gio­lo (Ro­ber­tas Mag­džo­las) ap­ti­ko dar vie­ną žmo­gaus vei­do ir gal­būt ran­kų at­vaiz­dą. Pa­na­šu, kad iš­virkš­čio­jo­je li­ni­nio au­di­nio pu­sė­je ras­tas blan­kus at­spau­das, su­tam­pan­tis su ge­ro­jo­je pu­sė­je ma­to­mu vei­do ant­spau­du, vėl pa­kurs­tys gin­čus, ar ši dro­bu­lė nė­ra meist­riš­ka vi­du­ram­žių klas­to­tė. „Tai, kad at­vaiz­das ma­ty­ti abie­jo­se pu­sė­se, su­ma­ži­na bet ko­kio klas­to­ji­mo ti­ki­my­bę“, – nau­jie­nų agen­tū­roms sa­kė pro­fe­so­rius G. Fan­ti.

Sun­kiau­sia at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kaip at­vaiz­das at­si­ra­do ant au­di­nio. Dro­bu­lės ša­li­nin­kai lai­ko­si nuo­mo­nės, kad jis įsi­spau­dė Kris­taus pri­si­kė­li­mo me­tu, nes fi­zi­kai dro­bu­lė­je ran­da mil­ži­niš­ką elek­tro­mag­ne­ti­nių da­le­lių kon­cen­tra­ci­ją. Ta­čiau to­kia prie­lai­da pa­lie­ka­ma ti­kė­ji­mo sfe­rai.

Evan­ge­li­jos veid­ro­dis

Baž­ny­čios va­do­vy­bė nie­ka­da ne­tvir­ti­no, kad Tu­ri­no dro­bu­lė iš­ties nau­do­ta kaip Kris­taus kū­no įka­pės. Ta­čiau ji ska­ti­na to­les­nius moks­li­nius ty­ri­mus ir bū­tent moks­lui yra pa­li­ku­si tar­ti pas­ku­ti­nį žo­dį šiuo klau­si­mu. Tu­ri­no kar­di­no­las Gio­van­ni Sal­da­ri­ni (Džo­va­nis Sal­da­ri­nis) ne­se­niai yra pa­reiš­kęs, kad dro­bu­lės au­ten­tiš­ku­mas nė­ra pa­grin­di­nis Baž­ny­čios ti­kė­ji­mo klau­si­mas: „Mū­sų ti­kė­ji­mui dro­bu­lės jo­kiu bū­du ne­rei­kia“. Ji ne­ga­li bū­ti trak­tuo­ja­ma kaip įro­dy­mas, kad Kris­tus tik­rai mi­rė ir pri­si­kė­lė. Net jei dro­bu­lė yra au­ten­tiš­ka, ji tė­ra žen­klas, krei­pian­tis mus į ti­kė­ji­mą nu­kry­žiuo­tu ir pri­si­kė­lu­siu Vieš­pa­čiu. Šiuo po­žiū­riu reikš­min­gi  po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II žodžiai: „Ti­kin­čia­jam ypač svar­bu tai, kad dro­bu­lė yra Evan­ge­li­jos veid­ro­dis. Kiek­vie­ną gal­vo­jan­tį as­me­nį ji ska­ti­na gi­liai mąs­ty­ti, ir šie mąs­ty­mai ga­li įtrauk­ti jį vi­sam gy­ve­ni­mui. Mū­sų šir­dy­se gy­ve­nan­ti Die­vo Dva­sia te­pa­ža­di­na kiek­vie­na­me troš­ki­mą ir dos­nu­mą, kad pri­im­tu­me dro­bu­lės ži­nią ir pa­da­ry­tu­me ją gy­ve­ni­mo įkve­pian­čiu kri­te­ri­ju­mi“.

Spau­dai pa­ren­gė To­mas VILUCKAS