• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Knygos kultūros istorikas Domas Kaunas ir bibliofilas Vidmantas Staniulis kalbasi apie asmenines bibliotekas ir knygos reikšmę mūsų gyvenime šiandien, kai skaitoma vis mažiau.

REKLAMA
REKLAMA

Vilniaus universiteto prof. knygos kultūros istorikas Domas Kaunas sako, kad šiandien santykis su knyga ir skaitymo kultūra pakito. Bet jokiu būdu negalime sakyti, kad į bloga.

REKLAMA

Kokia yra šiandieninė skaitymo kultūra? – paklausėme prof. D. Kauno.

Kas yra skaitymo kultūra? Ar žmogus su knyga rankoje jau yra kultūringas skaitytojas? Ar kultūringas skaitytojas yra tas, kuris dar ir pieštuką rankoje laiko? O gal kultūringas yra tas, kuris užsikuria židinį, pasistato šalia vyno taurę ir smaginasi vaizdų, žodžių, minčių pasaulyje? Dievai žino. Mes modernėjame – nebelyginčiau su vakarykšte diena.

Skaitytojas yra ir tas, kuris užsivožęs ausines klauso įgarsintą knygą. Ir tas, kuris knygą nešiojasi portfelyje ir troleibuse ją išsitraukia. Manau, kad kultūra yra kitokia kaip vakarykštė, bet ji nėra prastesnė. Šiandien imame gal kiek abejoti, ar knyga išlaiko tokį patį vaidmenį ir pritraukia tokį patį dėmesį, kai plūsta informacijos ir kitais kanalais. Žinoma, kad keičia situaciją, bet tai yra normalu. Tiesiog normalu ir taip turi būti.

REKLAMA
REKLAMA

Kai išleidžiama tokia gausybė knygų, ar nėra sudėtinga atsirinkti kokybišką literatūrą?

Uždavėte sudėtingą klausimą, kaip išsirinkti gerą, o gal pačią geriausią knygą, kuri būtų ne vienkartinio pavartymo ir ne vienkartinio skaitymo. Dedamos didžiulės pastangos – ir piniginės, ir intelektualinės knygoms įpiršti. Piršti ir gerą, ir šlamštą, ir vidutinio lygio knygą.

Yra to. Žmogus pasimeta. Ne kiekvienas yra susijęs su literatūriniu pasauliu, su knyginiu pasauliu.

Yra sunku. Bet kartą apgautas, kitą kartą žmogus pagalvos, ar tą patį autorių bepirkti, ar prieiti prie to paties leidėjo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kolekcionuoti knygas anksčiau buvo kone privalu. Kiekvienuose namuose mažiau ar daugiau jos buvo renkamos ir rikiuojamos į lentynas. Kaip manote, ar dabar asmeninės bibliotekos idėja tebėra gyva?

Gyva. Neabejotinai gyva, bet situacija pasikeitusi. Prisimenate sovietmetį: knyga buvo deficitas, knyga buvo namų reikmė, ją reikėjo turėti sekcijoje šalia indų, šalia butelių, šalia šeimos nuotraukų. Buvo galvojama: paliksiu vaikams, paliksiu anūkams, nes knygos buvo sunkiai gaunamos. Šiandien to nebėra. Ieškoma kitokių knygų. Kitokia jų paskirtis – ir mūsų bibliotekos pasikeitė.

REKLAMA

Ar ji yra namuose? Prieš keletą metų buvo sociologinė apklausa, kokios tos mūsų bibliotekos. Labai gaila, kad namų bibliotekas praranda darbininkija. Jie daug dirba, sunkiai, parėję iš darbo namo nori atokvėpio, išsidrebia prie televizoriaus ir žiūri filmus su „S“ raide ar bent jau nuo „N-14“. Žino, kad rytoj anksti keltis, rytoj vėl įtempta darbo diena ir užmigti su knyga rankoje retam kam bepavyksta.

Pakalbėkime apie tai, kas yra knygos kolekcininkas ir bibliofilas. Ar tarp jų yra skirtumas?

Neabejotinai. Asmenines bibliotekas dažniausiai naudojame savo buitinėms reikmėms. Ji dinamiška, pasipildo kitokiais naujais autoriais. Šiandien vieną išreklamavo rašytoją: jis, smalsumo pagautas, nusipirks, o rytoj – dar kitą.

REKLAMA

Bibliofilas turi tikslą, jis renkasi labai aiškiai apibrėžtą orientyrą. Tarkim, surinkti visą Valančių, surinkti visą Salomėją Nėrį, surinkti visą Justiną Marcinkevičių. Kitas renka tik XIX a. knygas ir užsimušęs jas medžioja. Kitas renka žemaičių knygas, išleistas Telšiuose, Kretingoje, Plungėje – jas nori turėti.

Nori sukurti savo ir kartu knygos kultūros muziejų. Turėti namuose, džiaugtis, atsiversti, mėgautis, pasakoti kitiems, rodyti kitiems, ir galiausiai, kai ateis tokia valanda, padovanoti kam nors, prasmingai palikti, kad ji gyvuotų toliau. Kartais, žinoma, yra ir slapta mintis: gyvuos ir mano vardas kartu su mano kūriniu. Taigi, bibliofilas yra kas kita – tai tikslingai veikiantis kultūros darbininkas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

***

Bibliofilu laikomas knygų rinkėjas, kuris mažiau atsižvelgia į knygos praktinę vertę, į knygos turinį ir labiau vertina išorę – poligrafinį atlikimą, jos meninį apipavidalinimą. Asmeninės bibliofilų bibliotekos labai įvairios.

Bibliofilas, bukinistas, antikvarinio knygyno Kaune savininkas V. Staniulis yra sukaupęs daugiau kaip 10 tūkst. knygų kolekciją. Jo paties žodžiais tariant, ši kolekcija jau jį patį veja iš namų.

Sovietmečiu paprasti žmonės, ne bibliofilai, kaupė bet ką. Gal mados kaupti knygas, turėti savo bibliotekas nebeliko? – paklausėme V. Staniulio.

REKLAMA

Sovietmečiu knygos buvo išleidžiamos 15–30 tūkst. tiražu ir tą pačią savaitę tapdavo retenybe knygynuose. Šiais laikais 3 tūkst. tiražas yra labai didelis ir būna, kad knygų lentynose rasime nukainotų puikių knygų. Skaitymo poreikis sumažėjo.

Kita vertus, knygos dabar ypač brangios. Už eilinį romaną, kuris išleistas ant truputį geresnės kokybės popieriaus, skaitytojas turi pakloti bent 30 litų. Kiek tokių knygų jis gali nusipirkti per mėnesį? Duoklę iš knygos atima kompiuteris ir internetas. Nors aišku, knyga visuomet išliks.

REKLAMA

Sovietmečiu buvo ne knygų rinkimas, o bibliomanija. Daug kas knygas rinko metrais arba investicijoms. Stovėdavo 5 val. ryto eilėse, kad užsisakytų kokį nors leidinį. Dabar aplinkybės visiškai pasikeitusios. Knygų – kokių tik nori ir kiek tik nori.

Pakalbėkime apie jūsų kolekciją. Kiek knygų esate sukaupęs? Kiek metų tam skyrėte?

Nuo 16 metų pradėjau rinkti knygeles. Pradžioje buvo romanai, dabar išaugo į didžiulę biblioteką, kuri veja ir mane iš namų. Vis dėlto daugiau kaip 10 tūkst. knygų – reikalinga ir vieta.

Gyvenime teko ir keistis, ir pirkti, ir dovanų esu gavęs. Turiu savo antikvarinį knygyną. Pjaunasi du dalykai – bibliofilija ir bukinistika. Bukinistika – tai prekyba senomis knygomis, o bibliofilija – knygų rinkimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai įsigyji knygynui ypač gerą leidinį, nori parsinešti namo. Tuomet nukenčia knygynas. O jeigu palieki knygyne, nukenčia biblioteka. Nesuderinami dalykai.

Kiek kainuoja sena knyga?

Sena knyga gali kainuoti ir vieną litą. Arba apskritai būti bevertė. Lemia labai daug faktorių – turinys, amžius, įrišimas, būklė. Gali   būti ir vienas, ir tūkstančiai litų, ar tūkstančiai dolerių, ar net tūkstančiai eurų.

Kokia knyga jums brangiausia, kalbant ir apie piniginę, ir dvasinę vertę?
 

Kurios pakliūna į mano biblioteką, visos man labai brangios. Kaip vaikai. Aš jas glostau. Retkarčiais kai ką ir paskaitau. Dažniausiai – tai glostau ir uostau.

REKLAMA

Buvau vieną kartą apvogtas. Vieną knygelę buvau palikęs garaže. Garažą išplėšė, pavogė padangas „žiguliuko“, o knyga liko numesta ant žemės.

Ji niekam nebuvo reikalinga. O ta knyga atstojo visą „žiguliuką“.

Paprastas žmogus paklaustų, kam viso to reikia. Juk knygos senos, visų jų nepaskaitysi.

Kiekvienam savo. Vienas mėgsta pašto ženklus, kitas – atvirukus. Tai yra hobis, liga, malonumas. Net neįsivaizduoju, kaip žmogus be hobio gyvena. Man šis žmogus nevisavertis. Žmogus turi kažkuo domėtis. Ne vien tik pilvu, ne vien pinigų kaupimu.

Į karstą visų knygų nenusineši, 50 geresnių galima susidėti. Išeinant viskas liks. Palikuonys gal neišmes.

Apie 30 mano turimų leidinių neturi nei vienas muziejus, nei viena biblioteka. Tokios knygos jau yra muziejiniai eksponatai.

Pagal laidą „Muzikinis pastišas: manasis aš“ parengė Janina Razmytė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų