Pateikiame jums Steve'o Jobso kalbą, pasakytą 2005 metų Stanfordo universiteto diplomų teikimo iškilmėse :
Man didelė garbė dalyvauti jūsų, vieno garsiausių pasaulio universitetų, diplomų teikimo šventėje. Aš pats niekada nepabaigiau universiteto. Bet šiandien tiesiog norėčiau jums papasakoti tris savo gyvenimo istorijas. Tik tiek. Tris paprastas istorijas.
Pirmoji istorija bus apie taškų sujungimą.
Aš mečiau Reedo universitetą po pirmųjų šešių studijų mėnesių. Kodėl gi aš taip pasielgiau? Visa tai prasidėjo dar prieš tai, kai gimiau. Mano biologinė motina buvo jauna, netekėjusi studentė. Ji nusprendė, jog aš turėčiau būti įvaikintas rimtų, universitetą pabaigusių žmonių. Mano tėvais turėjo tapti teisininkų šeima, bet kiek vėliau mano biologinei motinai išsiaiškinus, jog nei mano būsimasis tėtis, nei mama nėra baigę universiteto, įvaikinimo procesą buvo nuspręsta atšaukti. Visgi būsimiems mano tėvams patikinus, jog vieną dieną aš būsiu išleistas į universitetą, mano biologinė mama galų gale sutiko mane jiems atiduoti.
Tad sulaukęs 17 metų aš iš tiesų įstojau į universitetą. Bet buvau naivus ir pasirinkau tokią aukštąją mokyklą, kurioje mokslas kainavo labai brangiai. Mano darbininkų klasės tėvams tai buvo nepakeliamas iššūkis – visas savo santaupas jie turėjo išleisti mano studijoms. Po šešių mėnesių aš supratau, jog tai yra beprasmiška. Aš neturėjau visiškai jokios ateities vizijos ir neįsivaizdavau, kaip universitetas galėtų prisidėti prie mano ateities perspektyvų. Ir štai aš studijuoju universitete, o mano tėvai šioms studijoms išleidžia visus savo sunkiai uždirbtus pinigus. Tad aš nusprendžiau tiesiog mesti studijas. Maniau, jog viskas susitvarkys savaime. Dabar po daugelio metų žiūrėdamas į tą patirtį, galiu pasakyti, jog tai buvo vienas geriausių mano priimtų sprendimų.
Bet viskas nebuvo taip romantiška, kaip galėtų pasirodyti. Aš neturėjau kambario bendrabutyje, tad miegodavau ant grindų draugo namuose. Aš pridavinėdavau tuščius koka kolos buteliukus tam, kad galėčiau nusipirkti maisto. Bet mano smalsumas ir intuicija atvesdavo mane ten, kur, kaip paaiškėjo vėliau, aš įgydavau neįkainojamos patirties. Štai, pavyzdžiui, nutraukęs universitetines studijas, aš vis dar galėjau lankyti kitus universiteto kursus kaip laisvasis klausytojas. Nusprendžiau lankyti kaligrafijos kursus. Tuo metu Reedo universitetas buvo vienas garsiausių kaligrafijos specialistus ruošiančių universitetų. Lankydamas šiuos kursus įgijau tokios patirties ir įgūdžių, kurie buvo sunkiai pritaikomi praktikoje, bet suteikė man daug įkvėpimo ir paveikė mane emociškai.
Ir vis dėlto netgi šitie kaligrafijos kursai man atnešė naudos. Po dešimties metų, kuomet mes kūrėme „Macintosh“ kompiuterių dizainą, mano įgytos praktinės kaligrafijos žinios netikėtai pasitarnavo. „Macintosh“ kompiuteris buvo pirmasis kompiuteris, turintis išskirtinai dailią tipografiją ir šriftus. Tad jei savo nuožiūra nebūčiau nusprendęs lankyti kaligrafijos kurso, „Macintosh“ kompiuteriai niekada nebūtų išsiskyrę iš kitų kompiuterių. Vėliau „Windows“ iš esmės nukopijavo mūsų šriftų dizainą, tad tikėtina, jog jei ne mano kaligrafijos pamokos šiandieniniai kompiuteriai atrodytų visai kitaip.
Be abejo, tuomet, kai mečiau universitetą ir pasirinkau studijuoti kaligrafiją, aš negalėjau žinoti, kaip visa tai pakeis mano ateitį. Tuomet aš tiesiog negalėjau sujungti šių savo gyvenimo kelio taškų – negalėjau numatyti, kaip viskas susiklostys. Bet žvelgdamas į praeitį iš šios dienos pozicijų, aš matau, jog viskas, kas yra daroma savo gyvenime, vienaip ar kitaip sąlygoja žmogaus ateitį. Tad jūs turite tikėti, jog jūsų gyvenimo etapai, arba taškai, vienaip ar kitaip susijungs jūsų ateityje. Jūs turite tikėti savo likimu, karma, pačiu gyvenimu. Toks požiūris manęs dar niekada nenuvylė ir iš esmės pakeitė mano gyvenimą.
Antroji mano istorija bus apie meilę ir praradimą.
Man pasisekė, nes aš atradau tai, ką myliu, jau savo jaunystėje. Mes su Wozu pradėjome „Apple“ veiklą būdami dvidešimties. Sunkiai dirbome mano tėvų garaže ir jau po dešimties metų mūsų dviejų garažinis projektas pavirto į dviejų milijardų vertės kompaniją, įdarbinusią 4000 žmonių. Sukūrėme „Macintosh“ kompiuterį tuomet, kai man buvo beveik trisdešimt. Po metų buvau atleistas. Kaip gi galėjau būti atleistas kompanijos, kurią aš pats ir įkūriau? Na, kai „Apple“ kompanija pradėjo plėstis, aš pasamdžiau vieną, kaip man tada atrodė, talentingą žmogų, kuris turėjo padėti man valdyti „Apple“ kompaniją. Bet tuomet, kada mūsų ateities vizijos nesutapo, o kompanijai atėjo sąlyginai sunkūs laikai, kompanijos valdyba vienareikšmiškai stojo į jo pusę ir aš turėjau pasitraukti. Ką gi, sulaukęs trisdešimties aš iš esmės praradau viską, kas mane labiausiai traukė ir žavėjo.
Buvau apimtas nevilties. Iš esmės atrodžiau kaip paskutinis nevykėlis. Bet greitu metu supratau, jog mano meilė tam, ką dariau iki tol, niekur nedingo. Ji neišblėso, nepaisant to, kokį praradimą man teko patirti. Tad vedamas šitos meilės, aš vėl nusprendžiau pradėti viską iš naujo. Žvelgdamas į praeitį, galiu pasakyti, jog atleidimas iš „Apple“ buvo bene geriausias dalykas nutikęs mano gyvenime. Kodėl? Todėl, jog nuo svaiginančios sėkmės aukštumų buvau vėl nublokštas į paprasto pradedančiojo pozicijas. O tai neįtikėtinai padidino mano ryžtą ir išlaisvino kūrybiškumą.
Tad kitus penkerius metus aš užsiėmiau savo naujai įkurtos kompanijos „NeXT“ veikla, vėliau įkūriau „Pixar“, bet svarbiausia tuo metu sutikau savo brangiausią žmogų – moterį, kuri vėliau tapo mano žmona. „Pixar“ kompanija prisėdėjo prie pirmojo vien kompiuteriu animuoto filmo „Toy Story“ sukūrimo. Dabar ši kompanija yra viena sėkmingiausių animacijos kūrimo studijų pasaulyje. Kompaniją „NeXT“ jau netrukus perpirko „Apple“, o tai žymėjo mano sugrįžimą į „Apple“ šeimą. „NeXT“ sukurtos technologijos iš esmės tapo naujojo „Apple“ atgimimo priežastimi. O su žmona Laurene mes sukūrėme gražią ir laimingą šeimą.
Manau, jog viso to nebūčiau pasiekęs, jei manęs nebūtų atleidę iš „Apple“. Tai buvo lyg šlykštaus skonio vaistų vartojimas, kuris tuo metu man buvo tiesiog būtinas. Man tiesiog reikėjo sukrėtimo. Nebijokite tokių iššūkių ir jūs. Svarbiausia tikėkite savimi ir mylėkite. Atraskite tai, ką mylite. Jei dar nesate suradę, nenustokite ieškoję. Tik tokia veikla, kurią jūs tikrai mylite, yra prasminga ir verta jūsų gyvenimo. Kai atrasite tai, ką mylite, tai taps viso jūsų gyvenimo varomąja jėga. Tiesiog svarbu niekada nesiliauti ieškoti.
Trečioji mano istorija yra apie mirtį.
Kai buvau šešiolikos netikėtai perskaičiau vieną citatą. Ji skambėjo maždaug taip: „Jei kiekvieną dieną gyvensi taip, lyg tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena, vieną dieną tai greičiausiai iš tiesų taps tiesa“. Nuo tos akimirkos kiekvieną dieną aš užduodu sau klausimą – „jei tai būtų paskutinė mano diena, ar aš tikrai daryčiau tai, ką buvau suplanavęs atlikti šią dieną?“. Jei į šį klausimą sau atsakau neigiamai, vadinasi reikia kažką iš esmės keisti.
Suvokimas to, jog kiekvieno mūsų gyvenimas yra laikinas ir trapus, yra labiausiai inspiruojantis dalykas mano gyvenime. Kodėl? Bent jau mane tai skatina priimti didelius sprendimus. Suvokdamas, jog kiekviena minutė tau gali būti paskutinė, tu tiesiog negali dvejoti ir baimintis dėl to, ar tavo veikla ir priimti sprendimai sulauks kritikos ar pajuokos, bus nesėkmingi ar kvaili. Mirties akivaizdoje tokie dalykai kaip baimė apsijuokti ar kitų žmonių nuomonė ir lūkesčiai tiesiog sumenksta. Ir galų gale išlieka tik tie dalykai, kurie yra iš tikrųjų svarbūs. Suvokimas to, jog mirtis yra neišvengiama, yra geriausias vaistas nuo nuolatinių minčių, jog priimdamas sprendimą gali kažką prarasti. Nėra nieko, ką gali prarasti mirtis akivaizdoje, tad nėra ir priežasties, kodėl neturėtum klausyti savo širdies balso.
Prieš maždaug metus gydytojai diagnozavo man vėžį. Medikai prognozavo, jog su savo liga dar galėsiu kovoti tik keletą mėnesių. Iš gydytojų kalbos supratau, kad mano dienos jau suskaičiuotos. Buvo itin sunku. Visą dieną buvau kaip nesavas. Įsivaizduokite, vos per kelis mėnesius turėjau savo vaikams papasakoti tai, ko ketinau juos išmokyti per ateinančius dešimtmečius. Turėjau viską sutvarkyti taip, jog mano šeima ir toliau galėtų ramiai ir laimingai gyventi. Turėjau ištarti sudie savo artimiems žmonėms.
Bet po papildomų tyrimų paaiškėjo, jog ne viskas prarasta. Mano vėžys galėjo būti išgydytas chirurginėmis operacijomis. Po atliktų operacijų aš vėl jaučiuosi sveikas ir laimingas. Per visą savo gyvenimą tuo metu aš buvau arčiausiai mirties. Tikiuosi, jog ši patirtis ir išliks artimiausia mano akistata su mirtimi dar daugelį metų į priekį.
Štai ką noriu jums pasakyti: niekas nenori mirti. Netgi tie žmonės, kurie nori pakliūti į dangų, netrokšta mirties. Bet mirtis yra neišvengiama. Ir tai yra teisinga. Manau, jog tai yra gyvenimo esmė – mirtis yra geriausias gyvenimo išradimas. Tai yra taip natūralu – seną pakeičia jauna ir nauja. Dabar jauni esate jūs, bet netikėtai ateis akimirka, kuomet jaunais jau bus kiti. Galbūt tai nuskambės pernelyg dramatiškai, bet jūs turite būti pasiruošę užleisti vietą ir kitiems.
Jūsų gyvenimas laikinas, tad nešvaistykite savo laiko gyvendami kitų gyvenimus. Nebūkite varžomi kitų žmonių pasiekimų, nuomonės ir įtakos. Visų svarbiausia, gyvenkite savo gyvenimą ir klausykite savo širdies balso bei intuicijos. Patikėkite manimi, širdis ir intuicija kažkokiu būdu geriausiai žino apie tai, ko jums reikia jūsų gyvenime.
Pabaigdamas savo kalbą, noriu palinkėti jums visuomet išlikti alkanais ir kvailiojančiais. Būtent to sau visuomet linkėdavau aš pats. Jums, savo studijas pabaigusiems studentams, aš linkiu lygiai to paties. Tiesiog išlikite alkani ir nebijokite kvailioti.
„Apple“ įkūrėjas S. Jobsas: niekas nenori mirti, net tie, kurie nori patekti į dangų
S. Jobsas palieka vadovo postą
Akivaizdu, kad S. Jobso atsistatydinimas buvo garbingas žingsnis
