Šįmet minėsime Kovo 11-osios akto dvidešimtmetį. Vasario 16-osios aktui tiek metų sukako 1938-aisiais. Vadinasi, pagal Vasario 16-osios kalendorių iki 1940 metų mums liko pora metų.
Kova kitomis priemonėmis
Klausimas, ar pasikartos 1940-ieji, grėsmingai atrodo popieriuje, jis žadina vaizduotę, kursto negerą nuojautą. Tačiau mano tikslas nėra tuščiai pranašauti. Juolab kad pats netikiu, jog už dvejų metų Lietuva gali būti okupuota. Bet yra vienas „bet“. Istorinės tragedijos kartojasi kaip farsas.
Šių dienų Lietuvos istorija primena apylinksmį farsą jau vien todėl, kad nuėjo nebūtin Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris. Kariauti niekas nesirengia, bet kovos vyksta. Kariaujama ne tankais, bet naftos ir dujų vamzdžiais, elektros perdavimo linijomis. Ir, svarbiausia, smegenimis – tai pagrindinis ginklas.
Seniai išpranašauta
Išgirdęs, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino, jog Rusijos kompanija „Lukoil“ siekia įsigyti „Mažeikių naftą“, kvatoti nepradėjau, tik plačiai išsišiepiau. Kai prieš dešimt metų Lietuva šurmuliavo dėl „Mažeikių naftos“ reikalų, keli įtakingi žmonės rimtais veidais tvirtino, jog mūsų šalies įmonės pardavimas amerikiečių kompanijai „Williams“ tėra didesnės kombinacijos dalis ir Mažeikių gamykla anksčiau ar vėliau atititeks rusams.
Nors „Williams“ išnyko kaip J. Stalinas ar A. Hitleris, liko andainykštės konservatorių valdžios sukurtos verslo sąlygos, kuriomis pasinaudos „Lukoil“, jeigu perims „Mažeikių naftą“. Pernai vienas iš tų, kurių žodis Lietuvoje turi didelę galią, girdint porai žurnalistų, juokavo dėl kyšių, kuriuos „Williams“ neva išdalijo Lietuvos politikams.
Informacija tiek pat patikima, kiek teiginiai, kad klastingi Lietuvos valstybininkai pasiglemžė naivių amerikiečių milijonus, skirtus Baltarusijos politinei opozicijai. Tik tais pradingusiais milijonais kažkodėl domisi prokuratūra, o gandus apie „Williams“ dalytas pakišas visi pamiršo.
Simbolis kaip dūmas
Pamiršta ir tai, kad dėl kažkieno pastangų prieš dešimtmetį „Mažeikių nafta“ buvo tapusi rezistencijos Rusijai simboliu. Amerikiečių atėjimą kai kas laikė išsigelbėjimu: „Mažeikių naftos“ pardavimą vienas savaitraštis prilygino kažkuriam iš nepriklausomybės aktų – Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios. Tačiau simbolis išnyko kaip dūmas.
Žmogus, žadėjęs neprileisti Ivano prie vamzdžio, jau po velėna, o lūpos, kurios tvirtino, kad „Williams“ atėjimas – tai pusė narystės NATO, dabar, kai kalbama apie tariamą CŽV kalėjimą Lietuvoje, tikina, jog tyrimas turi įtvirtinti demokratiją ir žmogaus teises. Garsiai nesakant turima omenyje, kad tų dalykų kartais nepaiso JAV, svarbiausios Lietuvos sąjungininkės. Prieš dešimt metų JAV kaltintojai būdavo apšaukiami Rusijos agentais.
Ant kovos su „Williams“ bangos iškilo Rolandas Paksas. Sapnuojantieji „Williams“ kyšių milijonus paburba, kad į R. Pakso bangą „Lukoil“ irgi įliejo nemažai pinigų. Europos Sąjungos posto į reitingų viršūnes iškeltai D. Grybauskaitei belieka stebėti, kaip „Mažeikių nafta“ užbaigs prieš dešimtmetį šiai gamyklai išpranašautą kelią.
Tačiau ar verta valyti šautuvą, kasti miške bunkerį ar bent jau ruošti džiūvėsius rengiantis tremčiai į Sibirą? Farsas yra farsas: reikia atsidėti šiek tiek litų už brangiausią Baltijos šalyse benziną, kurį, galbūt, pardavinės rusai, „Mažeikių naftos“ šeimininkai.
***
Susiję tekstai:
E. Maldeikis: „Mažeikių naftos“ epopėja tęsis
V.Gapšys: priminimas V.Landsbergiui dėl "Mažeikių naftos"
