Ten, kur dabar tyvuliuoja Kauno marios, prieš 64 metus virė gyvenimas, ganėsi karvės, triūsė darbininkai, augo sodai ir stūksojo kaimo trobos. Tačiau staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus atskriejo žinia – reikia išsikelti.
„Buvo labai baisu, čia lakstėm, bėgiojom su draugais ir pasakė, kad mus iš iškelia iš čia. Mes ilgai galvojom, verkėm visi: ir tėvai, ir vaikai, ir seneliai“, – apie jautrų išsiskyrimą su namais pasakojo Samylų gyventoja Angelė Samuolaitienė.
„Griovė namus, šulinius užlygino, medžius išrovė, skaudus labai laikas buvo“, – prisiminimais dalinosi Samylų gyventojas Antanas Samuolaitis.
Ir viskas dėl statomos hidroelektrinės. Gyventojai išsivarė gyvulius, išardė ir vežėsi namus, tvartus, kiti ir mirusius perlaidojo. Vandeniu per 9 mėnesius buvo užlieti 35 kaimai, bemaž 700 sodybų.
„Iš tėvų ištrūkdavom, ir eidavom, nes čia namai, mes jų ieškodavom ir nerasdavom, nes viskas buvo nugriauta“, – tikino A. Samuolaitienė.
„Prisimenu, pakyla ir vėl atslūgsta, mes atbėgdavom pažiūrėt“, – sakė A. Samuolaitis.
Dabar šių žmonių išgyvenimai kasmet atgimsta tradiciniame Samylų kultūros centro renginyje „Pėdos Kauno marių dugne“, šiemet profesionalūs aktoriai, drauge su vietiniais, kuria mitologinę misteriją.
„Mitologijoje yra tokia būtybė kaip aitvaras, kurio funkcija – džiovinti vandenį ir, kai Perkūnas trenkia aitvarui, vanduo ima kilti, susidaro potvyniai. Ši istorija labai tinka šiai vietai“, – tikino renginio režisierius Gvidas Aleksa.
„Vaidinsiu merginą, kuri grįžta čia ieškoti savo identiteto, šaknų, nes čia gyveno jos močiutė“, – įkūnijamą personažą apibūdino aktorė Milda Naudžiūnaitė.
Tai atrasti padės dugniečiai, taip save vadina dabartiniame marių dugne buvusių kaimų gyventojai.
„Aš dainuosiu dainas, kurias dainuodavo mano mama, seni žmonės, kurie čia gyveno, malonu prisiminti“, – kalbėjo Samylų gyventojas Mečislovas Škėma.
„Dugniečiai dalyvauja nuo pat pradžių, šitas renginys yra sukurtas jų pagrindu, yra senolių ansamblis, yra senolių dainos, ir tai yra jų šventė“, – tikino Samylų kultūros centro atstovė Eglė Kuzmickienė.
Lietuviškosios Atlantidos istorija marių pakrantėje atgimsta kasmet, teatrališkai primindama užlietų kaimų gyvenimą.
„Kiekvienais metais mes kažką ištraukiame iš tų marių dugno, vis naują temą, buvo turgus, vestuvės, sieliai. Šių metų tema – „Kaip Perkūnas iš giedro dangaus“, – teigė Samylų kultūros cento projektų vadovė Rimantė Adomaitytė.
Po vandeniu slypinčias dugniečių istorijas atgaivinanti šventė Kauno marių pakrantėje rengiama jau 10 kartą.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
Įdomu, ar sutiktų šio straipsnio herojė su tokiu pasiūlymu?
O jos vaikai, gimę ir užaugę jau Kaune ir laikantys save miestiečiais?
Spėju, kad vaikai - išsižadėtų tokios motinos ir jos idėjų.
Va - ir atsakymas.
Progresas, civilizacija - viskas turi savo kainą.
Jei nepatinka oro tarša, nemėgstate automobilių, nepritariate kelių, geležinkelių tiesimui ir jų egzistavimui, parduokit savo automobilį, nusipirkit ir pasibalnokit arklį ir jodinėkit juo, kad ir nuo Vilniaus Iki Klaipėdos, tik jokie ne magistrale (nes ji juk - blogis), - o šalia jos, - per pievas. Ir tiltais nejokit. Prijoję kelyje upę, - ieškokit brąstos.
Užtruksit kelionėje gal ir 15 valandų, bet užtat galėsit vadinti save Ekologu iš didžiosios raidės.
Nebenorit būt Ekologu?
Tai kitą kartą - neblevyzgokit apie žalą, kurią padarė Kauno HES, at nutiesti keliai, geležinkeliai bei tais keliais kasdien kursuojantys automobiliai, motociklai ir traukiniai...
Kas pageidauja gyventi akmens amžiuje, tegul kraustosi į negyvenamą salą, pasiskelbia suvereni ir ten minta grybais, riešutais ir uogomis...
