• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Berods Nikitos Chruščiovo laikų Sovietų Sąjungoje, kiek atšilus santykiams su Vakarų pasauliu, pradėta vis labiau stengtis nusikratyti stalinistinio palikimo bei absoliučiai totalitarinės valstybės vardo. Dalis politinių kalinių buvo paleista iš lagerių, tam tikra maža dalis netgi reabilituota, oficialiai sugrąžinant jiems „vardą ir garbę“, tačiau iki tikros laisvės vėjų buvo dar labai toli.

REKLAMA
REKLAMA

Postalinistiniai totalitarizmo gniaužtai kiek sušvelnėjo ir tai bandyta pateikti Vakarams tarytum visiška „šviesios darbininkų ir valstiečių valstybės“ demokratizacija.

REKLAMA

Vis dažniau demokratiškose šalyse besilankantys sovietų partijos funkcionieriai netgi pradėjo teigti, kad Sovietų Sąjungoje iš viso nėra politinių kalinių. Ir po teisybei – kaipgi jų gali būti, jeigu daugumai nepatenkintųjų sovietų režimu pradėti klijuoti kriminaliniai straipsniai, kaip antai 1955 m. įsigaliojęs straipsnis, leidžiantis teisti „asocialius ir parazituojančius elementus“, pagal kurį nuteista daug disidentų, menininkų bei kitų sovietų sistemos kritikų, arba straipsnis „dėl sovietų valstybės šmeižto“, kriminalizuojančio bet kokią sistemos kritiką bei savo sunkiausioje formoje neretai prilyginamo „valstybės išdavystei“ – labai sunkiam tų laikų nusikaltimui.

REKLAMA
REKLAMA

Tie, kurių nepavykdavo nuteisti pagal du aukščiau išvardintus įstatymus, visiškai realiai galėjo tikėtis „medicininio“ susidorojimo.

Politinių oponentų paskelbimas psichiškai nesveikais – sena kaip pasaulis tradicija. Politinėje pasaulio istorijoje būta ne tiek mažai atvejų, kuomet pretendentai į sostą ar kiti politiniai konkurentai kovoje dėl valdžios buvo tiesiog paskelbiami pamišusiais ir ilgiems metams ar netgi visam laikui paslepiami nuo visuomenės akių kalėjimuose bei beprotnamiuose, tačiau tik sovietinėje valstybėje ši praktika įgavo didžiulius mastus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sovietų Sąjungos saugumo tarnybų veiklą bei jų istoriją tyrinėjęs lenkų mokslininkas Marekas Cieselčikas (Cieselczyk) savo knygoje „KGB“ rašo:

„Savo metu Chruščiovas teigė, kad visi sovietiniai piliečiai patenkinti gyvenimu, o tie nedaugelis, kurie kritikuoja valdžią ir visuomeninę–politinę SSSR sistemą, paprasčiausiai esą psichiškai nesveiki“.

REKLAMA

Norint įrodyti, kad bet kokia politinė opozicija yra psichinės ligos pasekmė, buvo pasitelkta medicininė terminija. Taip sovietinėje medicinoje atsirado tokios „ligos“ kaip, pavyzdžiui, „lėtinė paranojinė šizofrenija“.

„Lėtinę paranojinę šizofreniją „atrado“ SSSR Mokslų akademijos psichiatrijos instituto vadovas Andrejus Snežnevskis. JAV ekspertas Karlas Geršmanas JTO komiteto posėdyje 1983 m. lapkričio 25 d. ją apibūdino kaip ligą, kurios „už Sovietų Sąjungos ribų niekas nežino“. Pasak Sneževskio, šios „ligos“ simptomai yra „polinkis skųstis darbo sąlygomis, reformistinių idėjų skelbimas ir patologiškas įsitikinimas tų idėjų svarbumu“ (M. Cieselčikas, „KGB.Rusijos ir sovietų slaptosios policijos istorija“, 1991 m. Vilnius).

REKLAMA

Nereikia nė sakyti, kad tokie „ligoniai“ buvo „gydomi“ privestinai, stipriai organizmą veikiančiais preparatais, o kartais ir „nugydomi“ iki visiškos negalios ar netgi mirties.

Taigi, Sovietų Sąjungoje kitaip manančių klausimas buvo išspręstas paprastai, bet išradingai – vienus priskiriant psichikos ligoniams, kitus – paprasčiausiems kriminaliniams nusikaltėliams, nepaliekant jiems netgi politinio kalinio statuso.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Niūri praeitis, pasakysite? Niūroka, bet, deja, ji linkusi kartotis...

Mūsų laikų Europoje pastebimos jei ne identiškos, tai bent labai panašios tendencijos. Oficialiai politinių nusikaltėlių lyg ir nėra, tačiau jei įstatymiškai kriminalizuosime tam tikras politines, moralines ar kitokias nuostatas, jos automatiškai taps nusikaltėliškomis, kuo nūnai neretai ir begėdiškai piktnaudžiaujama.

REKLAMA

Kas yra politinis persekiojimas? Pasak Tarptautinės amnestijos (Amnesty International) organizacijos, politiniu persekiojimu gali būti pavadintas bet koks prieš konkretų asmenį nukreiptas persekiojimas, kuriame pastebimas ryškus politinis elementas. Tačiau nusikaltimas nėra lygūs nusikaltimui, todėl Tarptautinė amnestija aiškiai skiria vadinamuosius „sąžinės nusikaltėlius“ nuo kriminalinių nusikaltėlių, dariusių nusikaltimus dėl kokios nors politinės idėjos (teroro aktai, padeginėjimai, ginkluot užpuolimai ir pan.). Šiuo atveju Tarptautinė amnestija reikalauja besąlygiškai nutraukti bet kokį persekiojimą tik „sąžinės nusikaltėlių“ atžvilgiu, o jeigu tokie kalinami – nedelsiant juos paleisti. Kita kategorija politinių nusikaltimų, kuriuos lydi ir atvirai kriminalinė veikla, negali būti traktuojama kaip nebaudžiama.

REKLAMA

Dabar aptarkime, kas yra vadinamieji „sąžinės nusikaltimai“. „Sąžinės nusikaltėliais / nuteistaisiais / kalinčiaisiais“ vadinami asmenys, persekiojami arba kalinami tik už tai, kad taikiai reiškė savo politines, religines ar mokslines pažiūras.

Žinoma, čia žodis „nusikaltėlis“ labai sąlyginis, kadangi laisvas ir taikus nuomonės reiškimas normaliose ir demokratiškose šalyse (o ES šalys save būtent tokiomis ir laiko) iš principo negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas. Deja, tai taikoma toli gražu ne visiems. Vakaruose jau būta nemažai pavyzdžių, kuomet žmonės, neįvykdę jokių kriminalinių veiksmų (kaip juos supranta kiekvienas eilinis žmogus, o ne modernioji ES teisėsauga), tapo teisminio persekiojimo objektais paprasčiausiai už savo asmeninės nuomonės reiškimą: nuo praeityje garsios prancūzų aktorės Bridžit Bardo, ne kartą baustos dėl Prancūzijos islamizacijos bei ritualinio gyvulių skerdimo musulmonų švenčių metu kritikos, iki Holokausto „menkintojų“, daugumas kurių anaiptol neteisino nacistų vykdytų nusikaltimų, o tik suabejojo kai kuriais skaičiais bei kai kuriomis oficialiai pripažintomis Holokausto detalėmis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dažnai yra pasiteisinama fraze, kad teisė laisvai reikšti savo nuomonę nesuderinama su ekstremistinėmis pripažintomis politinėmis ideologijomis bei jų propagavimu, tačiau pati politinio ekstremizmo sąvoka taip išsiplėtė beveik iki begalybės, kad ją praktiškai galima perkelti ant visko, kas bent atrodo kiek „politiškai nekorektiška“.

Iš kai kurių Vakarų Europoje vykusių teisminių precedentų galėtume daugmaž standartiškai aprašyti situaciją, kuomet „nepolitkorektiškasis“ tiesiog padaromas kriminaliniu nusikaltėliu. Tarkime, kokioje Prancūzijoje po įvykusių riaušių šiaip gyvenime visiškai apolitiškas žmogus neatsargiai viešoje erdvėje pareiškia, kad už riaušes daugeliu atveju atsakingi vienos ar kitos tautinės ar religinės mažumos atstovai. Į tai tuojau pat reaguoja kai kurios budrios tos šalies bendruomenės ar organizacijos, apie tai pranešama teisėsaugai, o patį pilietį griebia policija. Čia jam paskelbiami kaltinimai tyčiniu ir tendencingu nusistatymu prieš tam tikrą mažumą, troškimu prieš juos nuteikti daugumą gyventojų, o sekant iš to – ir smurto kurstymu rasiniais/religiniais/lytiniais ar kitokiais motyvais.

REKLAMA

Visi kaltinimai kartu sudėjus jau tarytum leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis yra ekstremistinio mąstymo, kurį viešai deklaruoja. Štai tau ir kriminalinis nusikaltimas, už kurį numatyta atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą. O už kelis tokius pareiškimus gresia reali tikimybė atsidurti už grotų. Žinoma, paprastas žmogelis kitą kartą verčiau sau liežuvį nusikąs nei garsiai atpasakos tai, ką savo akimis matė per žinias.

REKLAMA

Žinoma, tai jau tipiškai, tokie yra standartiniai atvejai, o kiek dar tokių, kurių kitaip nei komedija nepavadinsi. „Politkorektiškumo vardan“ perrašoma istorija ir žodynai, valstybė vis labiau reguliuoja, kam su kuo sėdėti mokykloje viename suole, kam su kuo sveikintis, kaip auklėti savo paties vaikus ir pan. Vien nekurstyti jau nepakanka – neturime teisės net ignoruoti. Valstybė, kovodama su numanomos „matomos ksenofobijos“ daigais, pati stiprina nebylią ksenofobiją, nes niekas, ačiū Dievui, kol kas negali priversti žmogaus mąstyti taip, o ne kitaip. Tauta nėra runkeliai ir vedamų avinų banda – ji puikiausiai viską mato ir supranta.

REKLAMA
REKLAMA

Jau minėtai Bridžit Bardo kartą teko atsakyti teisme tik už nuogąstavimą, kad kažkada tapę dauguma imigrantai išstums pačius prancūzus ir įves šalyje savo tvarką. 2008 metais prokuroras pareiškė, kad jam jau nusibodo reikšti kaltinimus poniai Bardo „dėl rasinės neapykantos“.

Čia tenka pastebėti, kad kalba sukasi ne apie realųjį kurstymą susidoroti ar imtis kitokio smurto, ką deklaruoja tikrasis ekstremizmas ir kas iš tiesų gali būti vertinama kaip kriminalinis elgesys, o tiesiog apie nuogąstavimus, matomų faktų konstatavimus ar paprasčiausią rėmimąsi savo prigimtinėmis tradicinėmis vertybėmis. Ir netgi nuomonė turi teisę būti subjektyvi, nes tai yra žmogaus nuomonė, kurios laisvo skleidimo galimybę jam užtikrina ta pati Žmogaus teisių konvencija, kuria taip mėgsta remtis kovotojai su numanoma netolerancija. Dabar gi viskas kitaip: tikrojo kurstymo bei ekstremizmo komponentų nėra, o žmogus vis vien baudžiamas kaip ekstremistas bei kriminalinis nusikaltėlis. Ir čia jokia Tarptautinė amnestija nepadės – „nusikaltimas“ juk įstatymiškai pripažintas kriminaliniu! Ir nors čia buvo cituojamos kai kurios pastarosios organizacijos pozicijos, tačiau čia taip pat egzistuoja lygių ir lygesnių principas. Skaityk – numanomiems ekstremistams žmogaus teisės tiesiog negalioja!

REKLAMA

Jeigu kam įdomu, tai Rusijoje straipsnis „dėl kurstymo“ jau senokai liūdnai ironizuojant vadinamas „rusiškuoju straipsniu“, kadangi taikomas išimtinai beveik vien tik rusams – tiek realiems ekstremistams, tiek tariamiems. Neapykantos nusikaltimai prieš rusus nenagrinėjami, nes tokių Rusijoje „būti negali“. O ar nekvepia tai tiesiogine diskriminacija? Ar ir Lietuvoje netrukus pradės visu pajėgumu veikti „lietuviškas“ BK straipsnis?

Sakoma, kad pati didžiausia bet kokios valdžios vertybė yra saiko jausmas. Taip pat ir saiko teisiant. Saikas būtinas, norint nenusiristi į teisminių paradoksų bei absurdų bedugnę, saikas būtinas, norint išlaikyti bent kažkokį stabilumą. Juk istorija mus moko, kad įstatymiškai nusikaltimu galima paskelbti praktiškai bet ką ir bet kada. Sovietai paskelbė nusikaltėliais disidentus, fašistai – demokratus, viduramžių katalikai – protestantus. Ir viskas buvo gražiai surašyta bei reglamentuota oficialiuoju įstatymu.

Taigi, viskas tapo tarytum teisėta. Įstatymas valdžios rankose yra tas galingas ginklas, kuriuo galima „visiškai teisėtai“ vienas ar kitas visuomenės grupes nurašyti į „tinkamas“ ar „netinkamas“, legalias ar draudžiamas, „nusikaltėliškas“ ar „dorybingas“, nekalbant jau apie atskirą pilietį. Bet ar netaps įstatymas, kuris yra visiškai objektyvus ir teisėtas dabar, visiškai subjektyviu ir nusikalstamu ateityje? O taip istorijoje būta daugybę kartų! Štai būtent todėl ir būtinas tas saiko pajautimas, idant kažkuriuo istoriniu momentu teisiamieji netaptų teisiančiaisias...

REKLAMA

O kol kas tenka konstatuoti absurdo triumfą, kaip ir tai, kad naujuosius laisvės kelius deklaruojanti Europa vis dėlto pasuko seniai pramintu praeities epochų takeliu. Pasikeitė tik vaidmenys, vertybės, pati politinė sistema, tačiau kursas stabilus ir kol kas jokių teigiamesnių pokyčių nesimato.

Ir tikriausiai vėl turėsime „teisingą“ mąstyseną ir „nusikalstamą“, privilegijuotas klases ir atstumtąsias, savo nelaisvą „žodžio laisvę“, savo „sergančiuosius“ „lėtine paranojinę šizofrenija“ bei savus politinius kalinius, nors ir kriminaliniais vadinamus.

Taigi, tegyvuoja „laisvoji“, naujoji Europa bei jos politiniai kaliniai!

Patriotai.lt

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų