Apie tai laidoje kalbėjo Beatričė Paulikaitė.
Kai darbas tampa ne gyvenimu
B. Paulikaitė: Man dar labai įdomu, kad mane pristato ir vis sako: „Tu visada veržli, pilna energijos“. Iš tiesų aš esu labai jautrus žmogus ir tik artimiausi žmonės mato, kad mano gyvenimo paieškos iš tikrųjų yra pakankamai skaudžios.
Mokykloje buvau judri mergaitė, bet gyvenimo patirtys kartais pamokydavo, kad turėčiau būti kitokia. Mokykloje iš tikrųjų norėjau būti odontologė. Neįstojau į universitetą ir tada tiesiog pasirinkau visiškai kitą kelią, net labai nesigilindama.
Vėliau supratau, kad labai mažai kam gyvenime viskas pavyksta iš pirmo karto. Nereikia pasiduoti. Tavo atsakymas „ne“ nebūtinai reiškia „niekada“, galbūt tai reiškia „ne dabar“, o vėliau gali pavykti.
Man tas neįstojimas buvo pakankamai skaudus. Priėmiau tai kaip mintį: „Tikriausiai esu nevykėlė ir nesu to verta.“ Tada pasukau kitais keliais. Mano gyvenimas nebuvo tiesus ir buvo pilnas įvairiausių karjerinių išbandymų.
Įstojau mokytis kalbų, mokiausi, tada išėjau į darbo rinką ir vėl savęs neradau. Man buvo pakankamai sunku dirbti ofise. Tada atsidūriau apskaitoje – visai ne į temą, dalykuose, kurie prieštaravo mano asmenybei.
Viduje buvo labai didelis noras pažinti pasaulį. Aš tiesiog svajodavau. Net galvoju, kad tą patirtį išsimanifestavau, nes atsimenu, kaip prieš miegą atsiguldavau ir galvodavau: „Aš keliauju aplink pasaulį.“
Žiūrėdavau skrydžių palydoves socialiniuose tinkluose ir įsivaizduodavau save jų vietoje. Galvodavau, kad aš čia būsiu. Tai va, taip ir atsiradau ten.
Prieš tai daug ką keitei ir ieškojai savęs. Kaip jauteisi tuo metu ir kas paskatino žengti didesnį žingsnį bei pakeisti savo gyvenimą?
B. Paulikaitė: Anksčiau galvodavau, kad darbas yra tiesiog pajamų šaltinis. Gali būti, kad tam tikru gyvenimo etapu dirbi vien dėl pinigų, bet tai nėra tvarus pasirinkimas ir kažkada palūši.
Ėjau įprastais, natūraliais žingsniais: pabaigi studijas, susirandi darbą. Tačiau pradėjau matyti, kad man labai nepatinka toks gyvenimas.
Atsimenu, eidavau į darbą ir savęs klausdavau: „Negi aš dabar iki mirties taip gyvensiu? Ar visada taip jausiuosi?“ Niekada taip blogai nesijaučiau. Net mokykloje man patiko, nes kažko išmokdavau. Patiko biologija, įvairūs dalykai.
Buvo net toks jausmas, kad noriu numirti. Man užtruko drąsos išeiti iš pirmo darbo, nes turėjau įsitikinimą, kad reikia nusipirkti butą, reikia dar kažką pasidaryti. Bet turiu labai palaikančią mamą, tėtį ir savo šeimą, kurie man sakė: „Beatriče, bandyk, bandyk, daryk.“
Taip ir įvyko, žingsnis po žingsnio. Vieną dalyką pabandai, kažkur pasibeldi, kažkur atsiveria durys. Ne visi bandymai būna sėkmingi, bet tu surenki labai daug informacijos apie save.
Aš galvojau, kad jaunas žmogus labai retai gali iš karto priimti teisingą sprendimą, nes tiesiog nežinai, kas tau yra teisinga. Aš nežinojau, kas esu. Tik bandydama supratau, kad man patinka vieni dalykai, aš juose esu gera, galiu daug pasiekti įdėjusi darbo, bet tai nėra tai, kas man natūraliai lengvai sekasi. Iš tų mažų savęs pažinimo dalelių tarsi susidėlioji paveikslą apie save ir tada pradedi suprasti, kas esi.
Kelias į Dubajų
Kodėl pasirinkai būtent „Emirates“ oro linijas ir kaip atrodė tavo pradžia Dubajuje?
B. Paulikaitė: Aš pasirinkau pakankamai strategiškai. Žinojau, kad „Emirates“ turi maždaug 24 valandų sustojimus ir skraido į labai įvairius pasaulio kampelius. Kadangi labai norėjau pakeliauti, būtent dėl to ir pasirinkau šias oro linijas. Ar Dubajus buvo mano svajonių šalis ar svajonių miestas? Ne, tiesiog pasirinkau galimybę pamatyti ir apkeliauti pasaulį.
Kaip atrodė patekimas į „Emirates“? Kokia buvo atranka ir kokie pagrindiniai reikalavimai?
B. Paulikaitė: Iš pradžių atsidūriau Kataro oro linijose. Esu pasakojusi tą istoriją. Atsimenu, kai pradėjau ieškoti galimybės, „Facebook“ išmetė reklamą, kad Kataro oro linijos atvyksta į Lietuvą. Pagalvojau, kad galiu nueiti. Aš net nežinojau, kur yra Kataras. Man tiesiog reikėjo nuotykių, norėjau išvažiuoti.
Nuėjau ir mane gana paprastai priėmė. Vidurio Rytų oro linijose atranka atrodo labai panašiai – tiek „Emirates“, tiek Kataro oro linijose. Pirmiausia nusiunti CV, tada jie organizuoja „open days“ įvairiose pasaulio vietose. Ateini ir dalyvauji visos dienos atrankoje, kurią sudaro keli etapai. Kiekviename etape arba praeini, arba iškrenti. Sėkmingai praėjau Kataro oro linijų atranką, o vėliau ir „Emirates“.
Pirmieji skrydžiai ir pasaulio pažinimas
Kai jau sužinojai, kad patekai į „Emirates“ ir pradėsi dirbti, kaip atrodė tavo pradžia? Kaip jauteisi, kai pagaliau išsipildė svajonė keliauti aplink pasaulį? Kas labiausiai įsiminė iš pirmųjų mėnesių?
B. Paulikaitė: Atsimenu pirmuosius skrydžius, kai pamatai savo tvarkaraštį ir supranti, kad skrisi į savo svajonių vietas. Dar gali pasirinkti, kur nori skristi. Atsimenu, pirmą mėnesį pasirinkau tam tikras kryptis ir jas gavau. Tikriausiai viso šio darbo grožį ir suteikia būtent tos šalys, kurios atrodo tolimos ir nepasiekiamos.
Nebūčiau pagalvojusi, kad Afrikoje, Tanzanijoje, turėsiu galimybę išvažiuoti į safarį ar pamatyti tokias vietas kaip Bangladešas. Juk nepirktum bilieto vien tam, kad skristum į Bangladešą, bet aš turėjau galimybę jį pamatyti ir net susipažinti su jo kultūra. Šalį patiri iš visai kitos, ne turistinės perspektyvos. Į lėktuvą sulipa pilnas lėktuvas žmonių, todėl tu gali patirti tikrą kultūrinę patirtį.
Kiek laiko dažniausiai praleisdavai vienoje šalyje ir ar užtekdavo laiko pažinti?
B. Paulikaitė: Paprastai daugelyje krypčių būdavo apie 24 valandas, kai kur ilgiau. Amerikoje būdavo daugiau laiko, nes pagal teisinius reikalavimus tau turi būti suteiktas tam tikras poilsio laikas. Tą laiką ir planuodavau. Aišku, pasilikdavau šiek tiek laiko pailsėti, bet likusį laiką stengdavausi išnaudoti tam, kad galėčiau kažką pamatyti.
Kai kelionės pradeda varginti
Ar užtekdavo tų 24 valandų? Skrydžiai tolimi, nuovargis kaupiasi, kaip pavykdavo subalansuoti norą pamatyti naują šalį ir poreikį tiesiog pailsėti?
B. Paulikaitė: Nesubalansuodavau, tai yra mitas. Tu negali to visiškai subalansuoti, nes tavo kūnas vis tiek veikia pagal savo cirkadinį ritmą, o tu pradedi jį laužyti. Nuovargis tiesiog kaupiasi. Bet čia yra motyvacijos klausimas. Matyt, mano vidinė motyvacija buvo tokia stipri, kad labai norėjau pamatyti pasaulį ir tiesiog ignoruodavau, kiek miegu.
Aišku, vėliau jau pradėjau rinktis: „Šiandien galbūt neisiu, pailsėsiu, man reikia išsimiegoti.“ Tada laukdavo naktinis skrydis ir bandydavau kažkaip subalansuoti. Bet pradžioje aš nelabai ką balansavau. Žinojau, ko atvažiavau, o atvykau pamatyti pasaulio. Tas noras pamatyti mane taip stipriai vedė į priekį, kad galėdavau nemiegoti 20, 24 ar net 30 valandų.
Dubajus tapo namais
Tu vis tiek gyvenai Dubajuje ir turėjai namus. Kiek laiko juose praleisdavai? Ar tavo namai netapo tiesiog lagaminu, lėktuvu ir viešbučiais?
B. Paulikaitė: Yra toks mitas, nes visi galvoja, kad tu absoliučiai neturi namų. Aš buvau Dubajaus rezidentė, ten buvo mano bazė. Visi mano skrydžiai prasidėdavo Dubajuje ir ten turėjau savo namus.
Iš tiesų, būtent dėl to aviacijos žmonių gyvenimas ir yra žavingas. Tavo tvarkaraštis nėra toks, kad penkias dienas iš eilės skraidai. Kartais skrendi savaitę ir tada turi keturias laisvas dienas, kartais skrendi penkias dienas ir tada turi tris laisvas dienas. Mano namai buvo Dubajuje. Turėdavau dvi ar tris laisvas dienas, kartais išpuldavo ir visa savaitė. Visi skrydžiai prasidėdavo Dubajuje, o paskutinis taškas taip pat būdavo Dubajus.
Svajonės kaina
Visi iš šalies mato keliones, gražias vietas, gerą atlyginimą ir gyvenimą Dubajuje. Bet po trejų su puse metų tikriausiai pradėjo ryškėti ir kita šio gyvenimo pusė, kas tada pradėjo keistis?
B. Paulikaitė: Aš visada sakau: svajonės irgi nusidėvi, o kartais tas svajones tiesiog išaugi. Bet aš visada būsiu dėkinga šitam gyvenimo periodui, nes jis man labai daug davė. Neįtikėtinai daug. Tačiau pradeda kauptis tam tikri dalykai. Mano atveju pradėjo darytis gaila savo sveikatos, nes pastebėjau, kad tuos pinigus uždirbu tarsi savo sveikatos ir miego sąskaita. Tada pamatai, kad tam tikri dalykai pradeda griūti. Vidinės motyvacijos išeiti į tą šalį ir kažką pamatyti lieka vis mažiau ir mažiau. Pradedi rinktis: „Galbūt aš čia, viešbutyje, tiesiog pamiegosiu.“
Tada vėl grįžti ir supranti, kad nelabai nori kažkur eiti. Pradėjau jausti neįtikėtinai didelį nuovargį ir man atrodo, kad pirmą kartą gyvenime išgyvenau perdegimą. Man jo joks gydytojas nediagnozavo, bet, kai pasižiūriu į tai, kas mane ištiko vėliau, man tai labai panašu į perdegimą.
O kaip tas nuovargis ir perdegimas pasireiškė tavo kasdienybėje?
B. Paulikaitė: Kai baigiau savo kontraktą ir skraidymą, išvažiavau į kelionę su savo draugu. Tačiau buvau visiškai apatiška aplinkai. Žmonės taupo visą gyvenimą, kad išvažiuotų į Japoniją ar Balį, o aš niekur nenorėjau eiti. Manęs niekas nebežavėjo. Jaučiau visišką apatiją ir nuovargį. Norėjau tik miegoti ir verkti. Pradėjau skaityti ir gilintis į tai, kaip didelis miego trūkumas gali paveikti emocinę ir fizinę savijautą. Tada supratau, kad tai, ką patyriau, nebuvo tiesiog paprastas nuovargis.
Šeimos ilgesys ir gyvenimas burbule
Ar tai supratai dar skraidydama, ar tik baigusi kontraktą?
B. Paulikaitė: Gal net skraidydama to iki galo nesupratau. Tiesiog pradėjau jausti nuovargį ir labiau pastebėti šio gyvenimo minusus. Aišku, tu esi toli nuo namų. Kai turi atostogas, norisi važiuoti namo, nes pasiilgsti šeimos. Nėra normalu savo mamą ir tėtį sutikti vos kartą per pusę metų. Bet tuo pačiu turi nemokamus bilietus, su kuriais gali nuskristi kažkur, kur galbūt niekada daugiau nebesugrįši.
Tas amžinas konfliktas, kur būti, kur važiuoti? Tu vis tiek turi, kaip paprastas darbuotojas, savo atostogas ir turi kažkaip viską subalansuoti. Pradėjau galvoti, ar tai yra normalus gyvenimas ir ar tai iš tikrųjų yra laimė. Kaip atrasti tą laimę? Man laimė yra ir susitikti su šeima, ir išvažiuoti į kelionę, ir pamatyti naują šalį tada, kai galiu išsimiegoti.
Išeiti buvo labai sunkus sprendimas. Nemeluosiu, aš ilgiuosi to gyvenimo, nes man patiko nuolatinis judesys, galimybė pažinti daug žmonių ir pasaulį. Tai tikrai nebuvo lengvas sprendimas.
Ko labiausiai ilgėdavaisi būdama tose kelionėse?
B. Paulikaitė: Galbūt būdama gražiausiuose pasaulio kampeliuose visada galvodavau, kaip norėčiau turėti čia savo šeimą ir kartu su jais patirti visą tą grožį.
Aš nelabai suprantu solo kelionių. Man atrodo, kad į kelionę reikia važiuoti su partneriu ar draugu, nes tada gali pasidalinti džiaugsmu ir pasakyti: „žiūrėk, kokia pilis, kaip gražu“, arba kartu stebėti saulėlydį. Man tik tada atsiranda tikras kelionės džiaugsmas. Būtent šitos dalies tame burbule pradėjo trūkti.
Galvoju, kad mes visada kalbame iš savo perspektyvos ir sakome, kad gyvename tam tikrame burbule, bet iš tiesų visi gyvename savo burbule. Tas tavo burbulas ir yra tavo gyvenimas. Tik kartais norisi kažko iš kito burbulo ir bandai atrasti balansą.
Man apskritai atrodo, kad gyvenime pats sunkiausias dalykas yra atrasti sau tinkamą balansą. O tas balansas nuolat kinta priklausomai nuo to, ko tau tuo metu reikia. Turi prie to prisitaikyti.
Gyvenimas po skrydžių
Tu vis dar nori kelionių ir judesio, bet nebenori tokio gyvenimo. Tai kaip dabar įsivaizduoji savo gyvenimą?
B. Paulikaitė: Dabar esu pereinamajame etape ir jis nėra lengvas. Dirbu visai kitą darbą, bet jis taip pat susijęs su aviacija. Bandžiau galvoti, kur galėčiau pritaikyti savo įgūdžius. Šis darbas man davė tiek, kiek nedavė nei vienas kitas darbas prieš tai, net ir universitetas. Per tuos metus įgijau labai daug vadinamųjų „soft skills“. Gebu skaityti žmones iš pusės žodžio, suprasti, ko žmogus nori, ir prisitaikyti prie labai skirtingų žmonių bei situacijų.
Bandžiau sugrįžti į darbo rinką. Vilniuje susiradau darbą ir toliau dirbu su aviacija. Tas gyvenimas yra savotiškai sėslus. Iš dalies aš jo ir ilgėjausi, nes ši struktūra sustruktūrizavo ir mano galvą. Aiškiai žinau, kada atsikeliu, kada einu miegoti. Iš tos pusės tai yra labai gerai ir patogu.
Bet viduje visada jaučiu priešpriešą. Siela kažko ilgisi, o kūnas jau buvo pavargęs. Viena mano dalis bando atrasti, ką galiu padaryti su kelionėmis, su pasauliu ir kaip į savo gyvenimą įnešti daugiau judesio.
Per visas šias paieškas ir savęs pažinimo kelionę supratau, kad man labai patinka dirbti su žmonėmis. Kiti sako: „aš nemėgstu dirbti su klientais“, o man patinka. Pajutau, kad esu labai stipri dirbdama būtent su žmonėmis. Man tai nėra sunku ir man lengvai sekasi.
Ar manai, kad būtent per tuos trejus su puse metų tai atradai? Ar šias savybes visada turėjai, tik dabar jas atskleidei?
B. Paulikaitė: Manau, kad aš tai visada turėjau. Bet gyvenimo patirtys kartais taip aplamdo, kad tarsi paslepi vieną savo pusę tam, kad būtum geras kažkokiame kitame dalyke.
Skrydžių palydovės darbas man absoliučiai padovanojo sceną. Pirmą kartą pajutau, kad viena mano pusė galėjo būti išlaisvinta. Ji pasitarnavo, aš uždirbdavau pinigus, gaudavau komplimentus ir tuo metu jausdavausi laiminga.
Atsimenu, kartais būdavo skrydis, kai ateini dvyliktą valandą nakties, esi pavargęs, po nemigos net širdis permušinėja. Ir tada padarai tokį paprastą dalyką, pavyzdžiui, įpili keleiviui gėrimo ir pasijunti laiminga. Pajusdavau tą energiją savo kūne: „kaip smagu, kokia gera mano diena, kažkas laimingas“.
Manau, kad tai padėjo įveikti sunkumus. Jaudavausi laiminga darydama tam tikrus dalykus, ir būtent tas darbas leido savyje pastebėti, kas man patinka.
Aš turėjau galimybę pamatyti kontrastą. Anksčiau dariau tai, kas man labai nepatiko, o dabar jau žinojau, kas man patinka. Natūraliai pradedi suprasti, kad tikriausiai turi krypti būtent į tą pusę.
Ar nesijausdavai blogai dėl to, kad skrydžių palydovės darbas vis tiek yra keleivių aptarnavimas? Ar niekada nepagalvodavai: „Aš čia tik padavėja“?
B. Paulikaitė: Jeigu atvirai, buvo momentas, kai taip galvojau. Galvojau, kad galbūt turiu daugiau potencialo ir galėčiau daryti kažką kita.
Bet pažiūrėk, kiek žmonių eina į ofisą, turi statusą ir vis tiek nesijaučia laimingi. Tai yra tavo ego reikalas kaip tu sugebėsi su savimi susitarti. Dubajuje sutikau labai daug pasiekusių žmonių, dirbančių garsiausiose pasaulio įmonėse, teisininkais ir kitose aukštose pozicijose. Jie nėra laimingi. Jie svajoja tapti futbolo treneriais, mokytojais, turėti savo kelionių agentūrą ar daryti kažką visiškai kito.
Čia turi tiesiog su savimi susitarti. Gal iš pradžių norisi kažką įrodyti, o paskui supranti, kad įrodyti turi tik sau. Visa esmė turbūt yra ta, kad kasdienybėje kuo daugiau būtum laimingas. Kai esi laimingas, ir kitus pritrauki laimingus, taip kuriasi tas laimės burbulėlis.
Jeigu reikėtų iš viso šio laikotarpio išsirinkti vieną gražiausią ir labiausiai įsiminusį momentą, ką prisimintum?
B. Paulikaitė: Labai ryškiai atsimenu jausmą, kai nusileidau Kvala Lampūre ir buvo pirmadienis. Niekas niekur nenorėjo eiti, visa įgula išėjo miegoti.
O aš galvoju: „aš noriu nuvažiuoti, ten yra tokios uolos, kurias reikia pamatyti“. Užsisakiau taksi, įsėdau ir važiuoju. Galvoju: „pirmadienis, man nereikia eiti į ofisą, aš esu Kvala Lampūre, visko turiu. Kaip nuostabu. Koks gražus gyvenimas.“
Šis darbas man labai dažnai dovanodavo būtent šitą jausmą. Bet gražių momentų buvo labai daug. Gražus momentas, kai ateina keleivis, atneša tau kažką arba pasidalina savo istorija. Gražus momentas, kai po skrydžio nusileidi, pavyzdžiui, safaryje ir eini kažką pamatyti. Tikrai labai daug tų gražių momentų yra tame darbe. Ir būtent tai jame ir laiko.
Kas laukia toliau?
Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą toliau? Ką šiuo metu veiki aviacijoje? Ar esi patenkinta tuo, kur esi, ar vis dėlto tai tik tarpinė stotelė?
B. Paulikaitė: Dabar, kur esu, aš džiaugiuosi, nes galvojau, kur galiu perkelti savo įgūdžius ir man juos pavyko perkelti.
Bet matau, kad mano sielai reikia dar kažko. Bandau suprasti, kas tai yra. Noriu, kad tame darbe būtų dar daugiau sąlyčio su žmogumi, galimybės padėti žmogui, kurti patirtį, bendrauti. Man patinka kalbėti. Net „Instagramas“ atsirado būtent dėl to, kad aš noriu kalbėti.
„Instagram“ ir naujas gyvenimo etapas
Puikiai išnaudoji „Instagram“ – komunikuoji apie savo profesiją. Dabar jau nebekalbėsi apie skrydžių palydovės dienoraštį. Ar galvoji apie šį pokytį?
B. Paulikaitė: Žinok, čia irgi yra krizė, galvoju, kaip ją suvaldyti. Neturėjau plano, kaip viską su tuo padaryti. Tiesiog gyvenau savo gyvenimą ir dalinausi. O kas bus toliau, tikriausiai ir pamatysime.
Ar buvo daug žmonių, kurie atsisakė tave sekti?
B. Paulikaitė: Buvo, manau. Nukrito tie sekėjai, bet man dėl to širdies neskauda. Aš tiesiog dariau tai, kas man patinka. Pasiliko tie, kuriems ir toliau įdomu. Šiuo metu irgi nesu labai aktyvi, nes šiek tiek pasikeitė gyvenimas. Galiu pasakyti, kad grįžus gyventi į Lietuvą yra sunkiau komunikuoti.
Ramybės etapas po intensyvaus gyvenimo tempo
Koks dabar didžiausias minusas grįžus į Lietuvą? Trejus su puse metų gyvenai labai intensyviai, o dabar grįžai ir vėl nori keliauti. Ar gera pabūti Lietuvoje?
B. Paulikaitė: Gera pabūti čia. Vis bandau sau priminti, kad tie etapai ateina ir praeina, ir jais reikia pasimėgauti. Ta ramybė man yra visai gera. Bet ji labai staigiai atsirado. Kai nustojau keliauti, aš iš karto ir niekur nebevažiavau. Ir tada pasijautė mano emocinė būsena, supratau, kad kažkas ne taip.
Aš lyg ir nebemokėjau lėtai gyventi. Atrodo, ir tą, ir aną galėčiau daryti, bet jau nebežinau, ko imtis. Viena mano dalis ilgisi kelionių, kita dalis bando sau priminti – džiaukis. Net kai einu miegoti, visada pagalvoju: „o Dieve, kaip gerai, kad galiu eiti miegoti, kai esu pavargusi“.
Ką svarbu žinoti svajojantiems apie šią profesiją?
Šis pokalbis parodė, kad karjeros pabaiga nebūtinai reiškia, jog tiesiog nebenori. Čia susideda ir pliusai, ir minusai. Tad ką pasakytum žmogui, kuris svajoja apie skrydžių palydovės darbą? Kaip išnaudoti šią profesiją, bet nepersitempti ir nesudegti?
B. Paulikaitė: Jeigu norite ir atsiras tokia galimybė, griebkite ją. Tai bus jūsų unikali istorija. Mano istorija yra tik mano istorija. Bet viskas gyvenime turi savo kainą. Kad ir ką pasirinktum, visada bus ir kita pusė. Todėl reikia savęs paklausti, kodėl aš tai darau, kokia yra mano motyvacija, kas mane ves į priekį tada, kai bus žiauriai sunku.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
