Dr. Agnia Grigas: mokslas buvo vienintelis mano šansas

Šiandien jos biografijoje – studijos Kolumbijos ir Oksfordo universitetuose, darbas tarptautinėse organizacijose, penkios knygos ir tarptautiniu mastu vertinama analitinė veikla.

Būdama dešimties metų ji kartu su grafike mama išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas.

„Pamenu, išvykome su vienu lagaminu ir mamos darbų segtuvu“, – prisimena ji.

Pirmieji metai Kalifornijoje nepriminė amerikietiškos svajonės. Mama viena rūpinosi šeima ir bandė įsitvirtinti naujoje šalyje, o Agnia gana anksti suprato, kad gyvenimas svetur reikalauja daugiau pastangų, nei gali pasirodyti iš šalies.

„Kartais namuose trūkdavo ir maisto, ir mokyklos reikmenų, nes mama tuo metu labai daug dirbo“, – yra pasakojusi ji.

Ši patirtis Agnią išmokė dalyko, kuris vėliau nulėmė daugelį jos sprendimų. Ji anksti suprato, kad išsilavinimas gali tapti svarbiausiu įrankiu kuriant savarankišką ateitį.

„Amerikoje mokslai tapo vieninteliu keliu, galinčiu pagerinti mano, emigrantės, dalią“, – sako ji.

Stipendija tapo vieninteliu planu

Dar mokykloje ji žinojo, kad jei norės studijuoti geriausiuose universitetuose, turės pati susikurti tokią galimybę.

„Jau mokykloje žinojau: jeigu noriu studijuoti, privalau gauti stipendiją.“

Ji gana anksti suprato, kad jos galimybes nulems ne šeimos finansinė padėtis, o pačios pasiekti rezultatai.

Tačiau pirmieji planai buvo visai kitokie. Augdama menininkės šeimoje Agnia svarstė apie architektūrą ar meno studijas. Viskas pasikeitė gyvenant Los Andžele.

Didelę įtaką padarė vietos lietuvių bendruomenė ir lituanistinė mokykla. Ypač ji prisimena istorijos mokytoją disidentą, Helsinkio grupės narį Vladą Šakalį, kuris skatino domėtis Lietuvos istorija ir jos vieta pasaulyje.

Tuo metu Amerikos lietuviai aktyviai siekė Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo tarptautinėje erdvėje. Buvo organizuojami mitingai, renginiai, rašomi laiškai JAV politikams.

„Tuo metu mes, kad ir mokyklos mokiniai, rašydavome laiškus senatoriams, būdavo protestai, mitingai dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ar blokados nutraukimo. Manau, tai

kažkur vis tiek sužadino susidomėjimą. Jau gimnazijoje abejonių neturėjau. Žinojau, kad noriu studijuoti tarptautinius santykius“, – pasakoja pašnekovė.

Už studijas reikėjo kovoti

Pateikusi paraiškas universitetams ji sulaukė kelių pasiūlymų studijuoti nemokamai ir pasirinko vieną seniausių Amerikos aukštojo mokslo institucijų, Kolumbijos universitetą, Niujorke, kuriame studijavo ekonomiką ir tarptautinius santykius.

Nuo vaikystės ją lydėjo knygos. Kaune gyvenusi močiutė buvo sukaupusi didelę biblioteką, kurioje būsimoji politologė praleisdavo valandų valandas.

„Močiutė vis sakydavo, kad nosies iš knygų neiškišu.“

Po studijų Niujorke pirmieji karjeros žingsniai ją nuvedė į Volstritą. Agnia pradėjo dirbti finansų analitike investiciniame banke „JPMorgan“, vėliau darbą tęsė Londone.

Finansų pasaulis suteikė vertingos patirties, tačiau ilgainiui jaunoji analitikė suprato, kad ją labiausiai traukia geopolitika ir tarptautiniai santykiai.

„Nusprendžiau, kad noriu turėti balansą ir amerikietiško, ir europietiško išsilavinimo“, – sako ji.

Šis sprendimas atvedė į Oksfordo universitetą, kuriame Agnia baigė magistrantūros studijas ir apsigynė tarptautinių santykių daktaro disertaciją.

Knygos, kuriomis naudojasi studentai visame pasaulyje

Baigusi studijas Oksforde, ji tęsė analitinį ir konsultacinį darbą, konsultavo energetinio bei ekonominio saugumo klausimais, o akademiniai tyrimai ilgainiui virto knygomis apie geopolitiką, Baltijos regioną ir Rusijos politiką.

Per daugiau nei du dešimtmečius akademinėje ir analitinėje veikloje knygų autorė skaitė pranešimus universitetuose, konferencijose ir įvairiose institucijose visame pasaulyje. Tačiau, pasak jos, tarptautinėje aplinkoje niekada nepamiršo, kad yra lietuvė.

„Man mano tapatybė ir identitetas visada buvo labai svarbūs. Dirbau su šiomis temomis, kartais dėl to sulaukdavau ir kritikos. Po antrosios knygos apie Rusijos politiką kai kas sakydavo, kad per griežtai vertinu Rusiją dėl mūsų regiono istorinių patirčių. Tačiau po dešimties metų daugelis procesų klostėsi būtent taip, kaip apie juos rašiau 2014-aisiais“, – sako ji.

Mokslininkė neslepia, kad jos vertinimai geopolitikos ir Rusijos politikos klausimais ne kartą sulaukdavo prieštaringų reakcijų. Vis dėlto ji sako išmokusi nebijoti nepopuliarių pozicijų, jei jos paremtos faktais ir nuoseklia analize.

„Svarbiausia ne tai, ar tavo nuomonė konkrečiu momentu visiems patinka. Svarbiausia, ar ją gali pagrįsti ir ar laikui bėgant ji pasitvirtina“, – sako Agnia.

Pasak jos, būtent toks požiūris padėjo išlikti ištikimai savo vertybėms ir profesiniams principams net tada, kai viešojoje erdvėje vyravo kitokios nuotaikos.

Šiandien jos knygos naudojamos universitetuose įvairiose pasaulio šalyse. Greta geopolitikos ir energetikos temų, pastaraisiais metais ji parašė ir dvi knygas apie vaikų ugdymą, švietimą bei stojimą į universitetus. Viena jų savo kategorijoje tapo bestseleriu Amerikoje.

Motinystė privertė persidėlioti prioritetus

„Trys vaikai man yra pats didžiausias ir svarbiausias gyvenimo laimėjimas“, – sako ji.

Agnia neslepia, kad gimus jauniausiai dukrai teko iš naujo peržiūrėti savo prioritetus ir dienotvarkę.

„Po jauniausio vaiko gimimo pradėjau gerokai griežčiau atsirinkti, kur verta dalyvauti ir kokius įsipareigojimus prisiimti“, – pasakoja Agnia.

Pasak jos, suderinti aktyvią profesinę veiklą ir šeimos gyvenimą padeda ne tik disciplina, bet ir artimųjų palaikymas.

„Labai vertinu tai, kad vyras Paulius mane palaiko kiekviename žingsnyje“, – dalinasi pašnekovė.

Vieną dieną tenka rengti analitines ataskaitas ar komentuoti geopolitinius įvykius, kitą rūpintis vaikų mokykla, būreliais ir kasdieniais šeimos reikalais.

„Nors iš prigimties nesu didelė taisyklių gerbėja, rutina mane gelbsti. Ji padeda suvaldyti kasdienius darbus, šeimos ūkį, trijų vaikų reikalus ir dviejų žmonių karjeras“, – šypsosi Agnia.

Sugrįžimas buvo natūrali gyvenimo tąsa

Nors šiandien politologė su šeima gyvena Lietuvoje, profesiniai ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis išliko. Ji ir toliau dirba kaip vyresnioji mokslinė bendradarbė Vašingtono analitiniame centre „Atlantic Council“, kuriame tyrinėja Rusijos užsienio politikos ir energetikos temas.

Vis dėlto mintis grįžti į Lietuvą ją lydėjo daugelį metų.

„Sprendimas nebuvo kaip iš giedro dangaus. Galiausiai supratome, kad dabar arba niekada. Norėjome, kad vaikai ne tik kalbėtų lietuviškai, bet ir augtų pažindami savo kultūrą gyvai, o ne per atstumą“, – sako ji.

Viena svarbiausių priežasčių buvo vaikai. Kita – noras daugiau laiko skirti visuomeninei veiklai.

„Atėjo etapas, kai pradėjome galvoti ne tik apie profesinius tikslus, bet ir apie tai, ką galime duoti Lietuvai“, – teigia pašnekovė.

Įsikūrusi Vilniuje Agnia aktyviai įsitraukė į visuomenines iniciatyvas, švietimo projektus ir kultūrines veiklas. Kartu su vyru ji remia įvairias iniciatyvas regionuose, prisideda prie jaunimo ugdymo projektų, pasaulio lietuvių telkimo bei Lietuvos pažinimo skatinimo užsienyje.

Šiandien jai ypač rūpi jaunų žmonių ugdymas ir regionų potencialo atskleidimas.

„Vilnius nėra visa Lietuva. Regionuose matau labai daug stiprių, motyvuotų žmonių, vertybių ir tradicijų. Man svarbu, kad jauni žmonės, nepriklausomai nuo to, kur gyvena, turėtų kuo daugiau galimybių“, – sako ji.

Svarbiausia – ne tai, ką pasieksi pats

Nors abu vyresnieji vaikai pelno apdovanojimus tarptautiniuose pianistų konkursuose, Agnia sako niekada nesiekusi, kad jų gyvenimus apibrėžtų vien pasiekimai ar diplomai.

„Svarbiau užauginti nepriklausomą, savimi pasitikintį ir atsakingą žmogų.“

Šeimoje daug kalbama apie mokslą, vertybes, atsakomybę ir lietuvišką tapatybę. Gyvendami Jungtinėse Valstijose ji ir vyras sąmoningai puoselėjo lietuvių kalbą, domėjimąsi Lietuvos istorija ir ryšį su savo šaknimis.

Vienas pokalbis su dukra trijų vaikų mamai įsiminė ypač stipriai.

„Greta mane iki ašarų sujaudino pasakydama, kad baigusi mokyklą galvoja apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje“, – prisimena ji.

Tokie momentai, pasak Agnios, primena, kad svarbiausios vertybės perduodamos ne žodžiais, o kasdieniu pavyzdžiu.

Kadaise mergaitė iš Šiaulių suprato, kad viena stipendija gali pakeisti gyvenimą. Dabar ji tiki, kad tokių galimybių turi atsirasti kuo daugiau, nepriklausomai nuo to, ar jaunas žmogus auga Vilniuje, Šiauliuose, ar mažiausiame Lietuvos miestelyje.

„Atėjo gyvenimo etapas, kai vis dažniau galvoju ne apie tai, ką dar pati galėčiau pasiekti. Daug svarbiau tampa tai, ką galiu duoti Lietuvai ir jaunajai kartai“, – sako ji.

Ši istorija yra ne tik apie Kolumbijos ar Oksfordo universitetus, tarptautinę karjerą ir profesinius pasiekimus. Tai istorija apie mergaitę iš Šiaulių, kuri prieš daugelį metų su mama išvyko į Ameriką nešdamasi vieną lagaminą ir daug nežinios. Šiandien savo sukauptą patirtį, žinias ir laiką ji skiria tam, kad daugiau jaunų žmonių gautų tokias galimybes, kokių kadaise ieškojo pati.

Straipsnį parengė: Oksana Šukaitienė.