Neris, nors ir driekiasi palei miestą, tačiau yra kupina gyvybės – 2023 m. NT plėtros bendrovės „Darnu Group” kartu su Lietuvos hidrobiologų draugija atliktas pirmasis kompleksinis Neries tyrimas sostinėje parodė, jog čia glaudžiasi kone 30 žuvų rūšių, iš kurių net 10 yra saugomos.
Viena tokių žuvų – skersnukis, kuris prieš 10 metų buvo laikytas beveik išnykusiu.
Taip pat, atliekant upės tyrimus atrasta, kad joje glaudžiasi net 67 rūšys smulkių upės dugno organizmų. Dauguma jų – įvairūs pilvakojai moliuskai, lešalai bei apsiuvos. Tai – tipiniai tekančių vandenų gyventojai, tačiau jų tarpe yra ir retų rūšių.
Neryje aptiktos itin saugomos žirgelio (laumžirgio) – pleištinės skėtės lervos, taip pat rasta ir Lietuvos florai ir faunai nebūdingo lešalo lerva, kuri paskutinį kartą Lietuvos vandenyse buvo aptikta prieš 30 metų.
Įspūdingo dydžio lašišos
Į saugomų žuvų sąrašą taip pat patenka ir lašišos bei šlakiai, kurie į Nerį atplaukia šimtus kilometrų iš Baltijos jūros, kad galėtų pratęsti savo giminę. Į Neries rėvas neršti šios žuvys atplaukia sukaupusios didžiulį riebalų sluoksnį tam, jog pavyktų atlaikyti sunkią ir varginančią kelionę prieš srovę, todėl Lietuva gali pelnytai girtis didžiausiomis lašišomis.
„Lietuva gali pasigirsti vienomis didžiausių pasaulyje lašišų – iki savo nerštaviečių Lietuvos upių aukštupiuose šios žuvys, būna, nukeliauja irper 500 km atstumą. Tokį kelią įveikti gali tik pačios stipriausios ir didžiausios žuvys.
Taip pat, tokį dydį Neryje neršiančios lašišos gali pasiekti ir todėl, nes jos nerštą čia išgyvena, kitaip, nei kai kuriuose kituose vandens telkiniuose neršiančios lašišos. Vadinasi, po neršto jos gali augti ir toliau“, – teigia Lietuvos hidrobiologų draugijos mokslininkas, „Darnu Group“ konsultantas upių iniciatyvoms Kęstutis Skrupskelis.
Anot jo, didžiausia Lietuvos vandenyse sugauta lašiša svėrė 40,2 kg ir buvo beveik 1,5 m ilgio. Dažniausiai žvejams pakliūva 6-13 kg svorio ir iki 1,1 m ilgio žuvys. Tačiau neršto metu, kuris Lietuvoje vyksta spalio-lapkričio mėnesiais, lašišų žvejyba yra griežtai draudžiama, o šių žuvų apsaugai skiriamas ypatingas dėmesys.
Seniausiame miške Europoje – saugomų paukščių giesmės
Vingio parkas yra laikomas vienu seniausių miškų Europoje, tad nieko keisto, jog jis yra tapęs prieglobsčiu paukščiams. O jų čia – gausu, ypač ties Neries pakrante, kurioje yra įsikūrę per 50 paukščių rūšių, iš kurių 8 yra saugomos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.
Žiemos metu čia galima sutikti itin retą paukštį – vandeninį strazdą, kuris laikomas povandeninės medžioklės virtuozu.
Į Neries pakrantėse sutinkamų retų paukščių sąrašą patenka ir itin retai miestuose sutinkamas tulžys, išsiskiriantis savo mėlynomis, metališko blizgesio plunksnomis, bei taip pat žuvimis besimaitinantys didieji dančiasnapiai ar juodosios žuvėdros.
Neries pakrančių pievos tinkamos žaliųjų meletų ar paukščiu-panku vadinamo kukučio maisto paieškoms.
Invazinis atėjūnas
Pirmasis sostinėje atliktas kompleksinis Neries tyrimas atskleidė ir tai, jog Neryje vis daugėja invazinių rūšių. Vienas pagrindinių grėsmę vietinei faunai keliančių atėjūnų – kaspijinis upinis grundalas, kuris per pastarąjį dešimtmetį itin išplito Lietuvos gėluosiuose vandenyse.
„Grundalai ne tik užima vietinių rūšių teritoriją, bet ir tiesiogiai joms kenkia, kadangi yra ne tik mėgėjai ryti viską, ką tik gali apžioti, bet ir didžiuliai ikrų mėgėjai. Tad jie ne tik ryja mažesnes už save žuvis, bet ir pasistengia, jog didžiųjų liktų kuo mažiau, sudorodami ikrus ir sukdami ratus aplink nerštavietes.
Grundalus pažaboti būtų galima tik labai intensyviai vykdant jų žvejybą, bei didinant specifinių plėšrūnų gausumą upėje“, – konstatuoja upių ekspertas.
Jis priduria, kad ši žuvis ryja viską, ką gali apžioti ir nėra reikli gamtinėms sąlygoms, todėl itin lengvai plinta ir dauginasi.
