Sulčių fabrikas ant ratų

Šiau­lie­tis in­ži­nie­rius Sta­sys Amb­ra­sas – na­gin­gas ir iš­ra­din­gas žmo­gus. Išė­jęs į pen­si­ją sa­ko tu­rin­tis daug lais­vo lai­ko, o tuš­čiai sė­dė­ti ne­mėgs­ta.

Po me­tus tru­ku­sio stu­di­ja­vi­mo ir meist­ra­vi­mo, sa­vo ran­ko­mis su­kū­rė sul­čių spau­di­mo fab­ri­ką ant ra­tų. At­si­ve­ži obuo­lius, o par­si­ve­ži jau už­kon­ser­vuo­tas sul­tis su čiau­pu joms įsi­pil­ti.

Pir­mie­ji la­šai

Ne­di­de­lis sunk­ve­ži­mis jau pa­reng­tas dar­bui. Kė­bu­lo šo­nai ati­da­ry­ti. Kol kas aiš­ku, jog čia daug įvai­rių ka­ti­lų, va­rik­liu­kų ir žar­nų.

Net­ru­kus pra­de­da vis­kas aiš­kė­ti. Šio fab­ri­ko kū­rė­ją S. Amb­ra­są ga­li­ma va­din­ti ir iš­ra­dė­ju, nes jis vis­ką pa­da­rė pa­ts, skai­ty­da­mas li­te­ra­tū­rą ir ap­žiū­ri­nė­da­mas pa­na­šių įren­gi­nių nuo­trau­kas.

Obuo­lių mai­šas su­pi­la­mas į plo­vi­mo tal­pą. Iš čia kon­ve­je­ris ke­lia obuo­lius aukš­tyn – iki pat au­to­mo­bi­lio vir­šaus. Ten jie kren­ta į smul­ki­ni­mo įren­gi­nį.

Su­tar­kuo­ta ma­sė, vis ati­da­rant sklen­dę, pi­la­ma ant spe­cia­laus tvir­to au­di­nio, pra­lei­džian­čio sul­tis.

Au­di­nio kraš­tai už­lanks­to­mi. Ant vir­šaus už­de­da­ma plas­ti­ki­nė plokš­tė ir dar vie­nas toks au­di­nys.

Vėl pi­la­ma obuo­lių ma­sė. Toks „su­muš­ti­nis“ ga­li bū­ti ir iš de­šim­ties sluoks­nių – iki pat įren­gi­nio vir­šaus.

Tuo­met 180 laips­nių pa­su­ka­mas ge­le­ži­nis rė­mas. Pa­ruoš­ti obuo­liai at­si­du­ria virš pre­so ir spau­džia­mi iš apa­čios. Taip hi­gie­niš­kiau – pre­sas ne­ga­li bū­ti virš obuo­lių, kad į sul­tis ne­pa­tek­tų te­pa­lų.

Kai sul­tys spau­džia­mos ir bė­ga į dau­giau nei 200 lit­rų tal­pos re­zer­vua­rą, iš­kart ruo­šia­mas ki­tas obuo­lių ma­sės „su­muš­ti­nis“.

Sul­tys ke­ly­je iki re­zer­vua­ro praei­na pro filt­rą. Pi­ma­sis sul­čių spau­di­mo eta­pas jau baig­tas.

S. Amb­ra­sas sa­ko, kad šis apa­ra­tas nau­din­giau­sias, kai obuo­lių yra ne po­ra mai­šų, o ge­ro­kai dau­giau.

Ag­re­ga­tui per va­lan­dą iš­spaus­ti ir pa­ste­ri­zuo­ti 200 lit­rų sul­čių – nor­ma­li išei­ga.

Ne­žūs­ta vi­ta­mi­nai

Kai re­zer­vua­ras už­si­pil­do ar­ba iš­spau­džia­mi vi­si obuo­liai, pra­si­de­da ant­ras – be­ne svar­biau­sias eta­pas – sul­čių pa­ste­ri­za­vi­mas, o jei lie­tu­viš­kai – pa­kai­ti­ni­mas iki rei­kia­mos tem­pe­ra­tū­ros.

Pap­ras­tai čia šei­mi­nin­kės tu­ri dau­giau­siai var­go. Kai­ti­na ant lė­tos ug­nies ir ne­ži­nia, per­kai­ti­no ar ne. Vė­liau pils­to į stik­lai­nius, kiek­vie­ną už­da­ri­nė­ja. Ir nė­ra ga­ran­ti­jos, kad dang­te­liai „ne­nu­šaus“.

S. Amb­ra­so su­kur­ta­me me­cha­niz­me žmo­giš­ka­sis fak­to­rius sul­čių ne­su­ga­dins.

Ga­lin­gas skys­to ku­ro ka­ti­las kai­ti­na van­de­nį iki 92 laips­nių, o van­duo spe­cia­lia­me ši­lu­mo­kai­ty­je per sie­ne­les šil­do sul­tis.

Vos sul­tys įkais­ta iki 82 laips­nių, au­to­ma­tiš­kai at­si­da­ro vož­tu­vas ir jos iš­ke­liau­ja į at­ski­rą re­zer­vua­rą.

„Prie to­kios kait­ros ne­žūs­ta vi­ta­mi­nai. Jei obuo­liai ne kri­tuo­liai o skin­ti tie­siai nuo me­džio, ga­li­ma kai­tin­ti ir iki 76 laips­nių, tuo­met vi­ta­mi­nų liks dar dau­giau“, – ti­ki­no fab­ri­ko kū­rė­jas.

Meist­ras pri­me­na, kad toks pa­ste­ri­za­vi­mas la­bai svar­bus dar ir dėl to, kad sul­tys ap­do­ro­ja­mos ter­miš­kai vos jas iš­spau­dus.

Jei sul­tys pa­sto­vi po­rą va­lan­dų – žūs­ta per 80 pro­cen­tų vi­ta­mi­nų.

Pas­ku­ti­nis eta­pas – iš­pils­ty­mas. S. Amb­ra­sas klo­ja ant svars­tyk­lių spe­cia­lų mai­še­lį. Ja­me tel­pa pen­ki lit­rai sul­čių.

At­su­ka sklen­dę ir karš­tu­tė­lės sul­tys te­ka – svars­tyk­lės ro­do svo­rį.

Mai­še­lio an­gą meist­ras „už­kem­ša“ spe­cia­liu čiau­pu, o su­pil­tas sul­tis įde­da į kar­to­ni­nę dė­žu­tę. Pro­duk­tas pa­ruoš­tas. Pa­kuo­tės – iš Vo­kie­ti­jos.

To­kios sul­tys yra na­tū­ra­laus sko­nio ir il­gai ne­gen­da net jas pra­da­rius.

„Ga­li­ma ger­ti tuos pen­kis lit­rus ke­lias sa­vai­tes ir jos ne­su­rūgs. Sul­tys tik iš­bė­ga ir jo­kio kon­tak­to su oru nė­ra“, – paaiš­ki­no iš­ra­dė­jas.

Pir­mi la­šai – „die­vams“

S. Amb­ra­sas il­gai do­mė­jo­si, kaip obuo­lių sul­tis spau­džia va­ka­rų ša­lių ūki­nin­kai. Kar­tą pa­ma­tė pa­na­šų fab­ri­kė­lį ir už­si­ma­nė pa­si­ga­min­ti pa­ts.

Nu­si­pirk­ti to­kį ag­re­ga­tą kai­nuo­tų per 200 tūks­tan­čių li­tų, ta­čiau meist­ras, pa­si­tel­kęs sa­vo ran­kas ir iš­ra­din­gu­mą, iš­lei­do ke­tu­ris­kart ma­žiau.

„Pi­gių me­džia­gų ar įren­gi­mų ne­ga­li nau­do­ti. Juk čia mais­to pra­mo­nė. Vi­sos žar­nos ir įren­gi­niai skir­ti mais­to pro­duk­tams“, – ti­ki­na meist­ras.

Ma­ža to – meist­ras lai­ko­si ir hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų. Pir­mie­ji ke­li pa­kai­tin­tų sul­čių lit­rai iš­pi­la­mi „die­vams“.

Tai ge­ros sul­tys, ta­čiau jos dėl vi­so pik­to į pa­kuo­tes ne­pi­la­mos.

„Sa­vo­tiš­ka žar­nų de­zin­fek­ci­ja“, – sa­ko meist­ras.

Pir­mie­ji fab­ri­ko ban­dy­mai pa­ža­di­no bud­ru­mą. Tai filt­ras ne­pri­verž­tas – sul­tys pra­te­ka. Tai ki­bi­ras per ma­žas pa­sku­ti­nėms sul­tims iš­pil­ti.

Rei­kia ge­rai įgus­ti už­lanks­ty­ti sun­ki­mo au­di­nio kraš­tus, kad obuo­lių ma­sė neišt­rykš­tų.

S. Amb­ra­sas ma­no, kad fab­ri­kas ant ra­tų su­kur­tas ga­na tiks­liai pa­gal va­ka­rie­tiš­kus pa­vyz­džius: „Ma­nau, kad vis­kas bu­vo ge­rai pa­skai­čiuo­ta. Efek­ty­vu­mas – ge­ras. Sul­čių ko­ky­bė – ga­ran­tuo­ta“.

Fab­ri­ko ant ra­tų kū­rė­jas tei­gia, kad sa­vo obuo­lius at­ve­žęs žmo­gus už pen­kių lit­rų pa­kuo­tę tu­rė­tų mo­kė­ti apie de­šimt li­tų. Tu­rint ome­ny­je, kad tai jau ga­ta­vas ir už­kon­ser­vuo­tas pro­duk­tas – ne taip jau ir daug.

Alvydas JANUŠEVIČIUS