Tyrėjai sudarė pirmąjį išsamų „Titaniko“ nuolaužų lauko žemėlapį. Jį ketinama pristatyti kitą mėnesį, minint 100-ąsias laivo katastrofos metines.
Ekspedicijos komanda žemėlapiui kurti naudojo sonarus ir daugiau kaip 100 tūkst. povandeninių robotų paradytų nuotraukų. Žemėlapis nurodo, kur nukrito šimtai neskęstančiu vadinto laivo objektų ir dalių, kai šis atsitrenkė į ledkalnį. Per nelaimę žuvo daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių.
„Titaniko“, 1912 metais nuskendusio per pirmąją kelionę iš Southamptono, Anglijoje, į Niujorką, tyrėjai jau daugiau kaip prieš 25 metus nustatė, kur nugrimzdo laivo priekis ir laivagalis. Tačiau ankstesni dugno aplink nuolaužas žemėlapiai buvo nepilni, teigė Parksas Stephensonas, „Titaniko“ istorikas, konsultavęs 2010 metų ekspedicijos dalyvius. Šios vietovės tyrinėjimas su senais žemėlapiais – tai lyg bandymas rasti kelią tamsiame kambaryje, turint tik mažyti žibintuvėlį.
„Turint sonarinį žemėlapį, staiga nušvinta visas kambarys, gali eiti iš patalpos į patalpą su padidinamuoju stiklu ir viską dokumentuoti. Nieko panašaus iki šiol nebuvo daroma su „Titaniko“ nuskendimo vieta“, – sakė jis.
Žemėlapis buvo sudarinėjamas 2010 metų vasarą, kai surengta „RMS Titanic Inc.“, kuriai teisiškai priklauso laivo nuolaužos, vadovaujama ekspedicija. Joje taip pat dalyvavo Woodso Hole'o okeanografijos institutas Masačusetse ir Waitto institutas iš Kalifornijos.
Ekspedicijos komanda naudojo du robotus, vadinamus autonominiais povandeniniais aparatais, kurie palei vandenyno dugną plaukiojo dieną ir naktį. Torpedos formos aparatai išžvalgė vietovę su sonarais, judėdami maždaug 5 kilometrų per valandą greičiu, aiškino vienas ekspedicijos vadovų Paul-Henry Nargeolet.
Robotai mažesnėje, 3 kilometrų ilgio ir 5 kilometrų pločio teritorijoje, kur susitelkusi didžioji nuolaužų dalis, padarė 130 tūkst. didelės raiškos nuotraukų. Naudojant kompiuterius nuotraukos sudėtos į vieną ir taip gauta detali nuolaužų nuotraukų mozaika.
Viso šio darbo rezultatas – žemėlapis, panašus į Mėnulio paviršiaus planą, kuriame matyti nuolaužos, pasklidę ant vandenyno dugno, ir ne tik didžiuliai pirmagalys ir laivagalis, kuriuos skiria maždaug 800 metrų.
Šis žemėlapis – priemonė, kurią naudodami mokslininkai gali tirti nuolaužų vietą taip pat, kaip lėktuvų nuolaužos tiriamos sausumoje, pastebėjo P. H. Nargeolet.
Pavyzdžiui, įrodymai, kad laivagalis sukosi, remiasi žymėmis ant dugno, esančiomis vakarų kryptimi, ir faktu, kad beveik visos nuolaužos randamos rytų kryptimi.
„Pažvelgus į sonarinį žemėlapį, galima tiksliai matyti tai, kas nutiko“, – teigė P. H. Nargeolet, dalyvavęs jau šešiose „Titaniko“ ekspedicijose, kurių pirmoji vyko 1987 metais.
„Titaniko“ nuolaužų žemėlapiai pradėti sudarinėti dar 1985 metais, kai nuskendęs laivas surastas. Tam naudotos nuotraukos, kurias padarė nuotoliniu būdu valdomi prietaisai, tačiau jie nuo pirmagalio ir laivagalio toli nenuklydo.
Žemėlapių braižymo technologijos bėgant metams patobulėjo, teigia „Titaniko“ tyrinėtojas Charlie Pellegrino, 2010-ųjų ekspedicijoje nedalyvavęs. Tačiau tai pirmas kartas, kai nuolaužų vietovės žemėlapis taip nuodugniai ištyrinėja kiekvieną kvadratinį centimetrą , sakė jis.
„Tai gana reikšmingas žemėlapis. Tai gana svarbi technologijos pažanga“, – pridūrė jis.
