Nagrinėjama teritorija laikoma išskirtine dėl savo sudėtingo reljefo ypatybių – teritorija išsidėsčiusi Vilnelės upės slėnyje. Ši ypatybė leido jau XV amžiuje sukurti sudėtingą kanalų sistemą, suformuojant salą, kurioje stovėjo malūnai ir dirbtuvės. Šiuo kanalu nukreiptas upės vanduo užtikrino jų darbą. Prie urbanistinės miesto struktūros teritorija buvo prijungta XVIII amžiuje. Joje abipus Vilnelės krantų XIX - XX a. kūrėsi istorinės pramonės įmonės, gyveno amatininkai, odų išdirbėjai, buvo žuvų turgus.
Po antrojo Pasaulinio karo gyvenamieji amatininkų namai prie Maironio gatvės buvo nugriauti, o pramoniniai „Skaitekso“, „Vilniaus kailių“, „Vilijos“ fabrikų teritorijos buvo užstatytos stambiaplokščiais pramoniniais pastatais, kurie visai nedera su šalia esančiais senamiesčio pastatais.
Šiais laikais itin paplitęs Europos miestų centruose pramoninių pastatų konversijos reiškinys bus taikomas ir sostinėje. Tai atitinka Vilniaus miesto bendrojo plano nuostatas ir neprieštarauja Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui. Prieš tai bus atliekami istoriniai, archeologiniai, geologiniai tyrimai, finansuojami privačių teritorijos valdytojų lėšomis.
REKLAMA
