Smagu žiūrėti, kaip 2006-ieji sutrupino kai kuriuos stereotipus. Antai dar prieš kokius penkerius metus vyravo toks oficialus vertinimas: Antanas Smetona – Lietuvos nepriklausomybės simbolis ir pasididžiavimas. Gruodį, minint 1926-ųjų perversmo 80-metį, dauguma komentatorių jau rašė, kad A. Smetona gėdingu perversmu paklojo pamatus vėlesniam Lietuvos žlugimui.
Viena detalė: istorijos vadovėliai kol kas kupini prieš 15 metų prištampuotos apologetikos tautos vadui. Ir vienas klausimas: ar praėjus dar 15 metų pasikeis ir stereotipiniai naujausios Lietuvos istorijos veikėjų vertinimai?
2006-aisiais sutrupėjo kitas, "valstybininkų" mitas. Praregėjome, kad tai viso labo gudri kaukė, dažnai slepianti biurokratų idėjinį vakuumą ir net parazitavimą silpnų partijų sąskaita. Sveikintina, kad Seimas, kaip tautos atstovybė, ryžosi drąsiai ištirti Valstybės saugumo departamento veiklos užkulisius. Demokratijoje nėra ir negali būti šventų karvių.
Tuo labiau, kad nauja VSD vadovybė turės progą išmontuoti visuotinio piliečių pasiklausymo mechanizmą.
Seimo išvados - pamoka visagaliais pasijutusiems ("The Economist" žurnalo terminas), rinkėjams neataskaitingiems, didžiulius atlyginimus pasiskyrusiems ir nuo žmonių atitrūkusiems svarbių struktūrų valdininkams, iš per gero gyvenimo kartais nebežinantiems, kuo užsiimti.
2006-aisiais atgijo bendruomenių judėjimas. Sostinėje jos pajuto galinčios pakovoti už save. Neskaidrus bendrojo Vilniaus plano (dokumento, numatančio sostinės plėtros kryptis ir principus) ruošimas suvienijo Platiniškių, Rasų, Grigiškių bendruomenes. Miesto valdžia sureagavo ir atidėjo plano svarstymą. Dabar jau galutinai aišku, kad 2007 metais bendrasis Vilniaus planas bus pakoreguotas gyventojų labui, nors bendruomenės turės neprarasti budrumo.
Gaivi bendruomenių energija persiliejo ir į beužmiegančią Vilniaus savivaldybės tarybą. Ši pasipriešino planams privatizuoti strateginę ir pelningai dirbančią “Vilniaus vandenų” įmonę. Ketinimai pabranginti vandenį vilniečiams ir užsidirbti pelnus paprastų gyventojų sąskaita žlugo, nors mums visiems reikės išlikti akyliems, kadangi gudručių, sukančių ratus aplink potencialų grobį, niekada netrūks.
2006-aisiais sustiprėjo ir profesinės sąjungos. Gal įvyks stebuklas ir lietuviai, iš socialinio protesto užuot bėgę į užsienį, ryšis kovoti dėl savo socialinių teisių Tėvynėje? Čia verta pacituoti ekonomistą Romą Lazutką, viename iš paskutinių savo komentarų rašiusį: “Socialinio teisingumo ir lygybės klausimas, atrodo, aktualiausias tautai, bet, deja, lyg sutartinai nutylimas šviesuomenės.”
Tad naujametinis palinkėjimas galėtų skambėti taip – šviesuomene, atsigręžk į tautą.
Algirdas Paleckis yra Seimo narys
„Balso.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
