Nepaisant to, kad kiekvieną savaitę draudikus pasiekia žinios apie įmonių patirtus draudiminius įvykius, smulkieji verslininkai vis dar linkę vadovautis logika „mane tai aplenks“.
Draudimo paslaugas teikiančių bendrovių atstovai atkreipia dėmesį, kad saugotis nuo nenumatytos rizikos labiau linkusios stambiosios įmonės.
Pasak „Lietuvos draudimo“ verslo rizikos skyriaus vadovo Arūno Raziūno, tradiciškai stambiosios įmonės turi nemažai verslo partnerių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Joms svarbu, kad verslas būtų apsaugotas nuo nenumatytos rizikos ir, atsitikus nelaimei, įmonė galėtų greitai atkurti savo veiklą.
Viena iš priežasčių, kodėl draudžiasi su užsienio kompanijomis bendradarbiaujantys Lietuvos verslininkai, yra ir ta, kad daugelyje užsienio valstybių įmonių draudimas yra privalomas.
„Bendradarbiaudamos su Lietuvos bendrovėmis, užsienio partnerės iš jų taip pat dažnai reikalauja papildomo garanto - draudimo. Dėl tokio „reikalavimo“ Lietuvoje daugėja savo veiklos draudimu besirūpinančių įmonių“, - sakė „PZU Lietuva“ Produktų ir rizikos valdymo departamento direktorius Giedrius Čiurinskas.
Nutrūksta veikla
Anot G. Čiurinsko, populiariausiu turto draudimu Lietuvoje yra apsidraudusios 20 proc. smulkiųjų ir 90 proc. stambiųjų verslo įmonių. Tik 5 proc. smulkiųjų šalies įmonių šiuo metu yra apdraudusios savo verslą visapusiškai, o visiškai nesidraudžia net 80 proc.
„Lietuvos draudimo“ rinkos tyrimų duomenimis, 2006 metais net 100 proc. stambiųjų įmonių turėjo nors po vieną draudimą, ir tik 60-70 proc. - smulkių ir vidutinių.
Tačiau, anot draudikų, būtent smulkusis verslas yra labiausiai pažeidžiamas.
„Smulkiojo verslo rizika yra iš esmės susijusi su ištekliais - įmonės turtu, žmogiškaisiais ištekliais, dėl žmogiškos veiklos atsirandančia žala. Smulkios įmonės jautrios finansiniams pokyčiams, kadangi jų turtas dažnai sudaro didžiąją įstatinio kapitalo dalį. Tai reiškia, jog neapsidraudus ir įvykio metu stipriai apgadinus įmonės turtą, žala padarys neigiamą įtaką bendrajai įmonės gerovei ir finansiniam balansui“, - sakė G. Čiurinskas.
Anot jo, žalai pasiekus darbuotojus, smulkaus verslo įmonės darbas netgi gali laikinai sustoti.
„Pavyzdžiui, dviem iš dešimties bendrovėje dirbančių žmonių patekus į nelaimingą atsitikimą darbo metu ar pakeliui į jį arba iš jo, netenkama penktadalio visų įmonės pajėgumų, be to, bendrovė iš savo resursų turi atlyginti patirtą žalą. Kritiniu atveju, darbuotojui itin nukentėjus nelaimingo atsitikimo metu, teks išmokėti šimtus tūkstančių siekiančią kompensaciją jo šeimai. Dėl jos smulkiojo verslo įmonei gali tekti ilgam stabdyti savo veiklą arba iš esmės persvarstyti finansinių resursų paskirstymą“, - sakė G. Čiurinskas.
Jo teigimu, labai dažnai pasitaiko atvejų, kai dėl įmonės veiklos nukenčia darbuotojai, o tuomet susidarę nuostoliai būna vieni didžiausių. Dažni ir įvykiai, kai dėl darbuotojų kaltės ar klaidos kyla didelių nuostolių rizika.
„Per savaitę mus pasiekia bent vienas kreipimasis dėl įvykio, kai įmonės turtas sugadinamas už šimtus tūkstančių litų, todėl vadovautis „mane tai aplenks“ logika nepatartina. Atvejų, kai dėl patirtos žalos įmonės yra nutraukusios arba sustabdžiusios veiklą, kol bus surasti resursai jai atgaivinti, būta labai daug“, - sakė G. Čiurinskas.
Mažų neviešina
Anot A. Raziūno, įmonės daugiausia draudžiasi transporto draudimu, turto, bendrosios civilinės atsakomybės, nelaimingų atsitikimų, ūkininkų draudimu, verslo nutrūkimo, krovinių, elektronikos bei kai kuriomis kitomis draudimo rūšimis.
Išskirtinių sričių, kurios būtų pažeidžiamiausios, pasak A. Raziūno, nėra - viskas priklauso nuo kiekvienos įmonės veiklos.
Stambiosios įmonės paprastai jau verslo plane apskaičiuoja visą įmanomą riziką, todėl draudžiasi ne tik transporto draudimu, bet ir turto, bendrosios civilinės atsakomybės bei kitomis draudimo rūšimis.
Beje, anot A. Raziūno, labiausiai pastebimi yra transporto draudiminiai įvykiai, o kai įvyksta kitokie, pavyzdžiui, vandentiekio avarija, gaisras, vagystė, žalos, susijusios su įmonės darbuotojų veikla ar gaminama produkcija, tai paprastai neviešinama, kol nėra didelio masto.
Vis dėlto, nors dar tebėra akivaizdu, jog smulkiosios įmonės visas lėšas skiria įmonės veiklai ir dažnai neskiria pinigų tam, kas, jų nuomone, gali ir neįvykti, verslo draudimo rinka auga.
Anot G. Čiurinsko, poreikis draustis didėja dėl augančio lietuvių sąmoningumo. Įmonės nebijo kreiptis į draudikus, todėl sulaukiama vis daugiau prašymų atlyginti žalą. Lietuviškas mąstymas artėja prie vakarietiško standarto ir draudimo, kaip privalomosios būtinybės, suvokimo.
„Draudimas nereikalingas“
Donatas BOTYRIUS, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas
Smulkieji verslininkai mano, kad draudimas yra nereikalingas. Tiems, kurie užsiima individualia veikla, visi kaštai yra jų problemos, jie negali nei bankrutuoti, nei nurašyti ant ko nors. Galbūt tada, kai bus priimtas fizinių asmenų bankroto įstatymas, draustis ir vertės. Asociacijoje yra ir nedidelių uždarųjų akcinių bendrovių, tačiau apie jų draudimą kalbėti negalėčiau, nes nesu su tuo susidūręs. Bet kokiu atveju verslo draudimas tarp smulkiųjų nėra masinis reiškinys.
