Nors daugeliui melžėjos profesija asocijuojasi su ilgomis darbo valandomis ir didele atsakomybe, šiandien dalis ūkių siūlo inovatyvias sąlygas ir konkurencingą atlyginimą.
Nepaisant to, rasti darbuotojų, norinčių dirbti ūkyje, tampa vis sunkiau.
Taigi, kodėl žmonės vengia darbo ir kiek iš tiesų čia galima uždirbti?
Atskleidžia, kiek moka per mėnesį
Telšių rajone gyvulininkystės technologė Urtė Narmontaitė padeda savo tėvams ūkyje, kuriame šiuo metu yra apie 110 melžiamų karvių, o darbams nudirbti reikia kelių žmonių komandos.
„Melžimo aikštelė yra automatizuota, bet šis darbas vis tiek labiau tinkamas moterims. Jos supranta, kas yra švara ir atsakomybė. Esame turėję ir vyrų melžėjų, tačiau jų atliekamo darbo kokybė gerokai skiriasi nuo moterų“, – dalijasi pašnekovė.
Pagrindinės melžėjos atsakomybės yra karvių melžimas, gyvulių priežiūra, švaros ir higienos užtikrinimas melžimo vietose, gyvulių savijautos stebėjimas bei pagalba pastebint galimus sveikatos sutrikimus.
Anot gyvulininkystės technologės, tai yra labai atsakingas darbas, nes nuo tinkamos priežiūros tiesiogiai priklauso pieno kokybė ir gyvulių gerovė.
Jai pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) profesorius dr. Rolandas Bleizgys.
„Karves melžti reikia 2–3 kartus tuo pačiu metu, o kaip susiplanuoji, tai ir turi. Galima viską sėkmingai suderinti – ir darbą, ir poilsį. Pavyzdžiui, 5 dienas dirbu, 2 ilsiuosi, galimi įvairūs slenkami grafikai. Čia labai priklauso nuo darbuotojų poreikių, kartais jie nori uždirbti daug ir dirba daugiau nei gali, bet tada visiems būna blogai, nes pervargęs žmogus kokybiškai darbų neatlieka“, – sako specialistas.
U. Narmontaitė pasakoja, kad Adomo Narmonto ūkyje melžėjoms siūloma nuo 60 eurų į rankas už dieną.
„Per mėnesį melžėja turi 8–10 išeiginių, tad vidutiniškai uždirba apie 1200 eurų“, – atskleidžia pašnekovė.
Kiekvieno melžimo metu ūkyje dirba viena melžėja, o pakaitinių darbuotojų nėra, todėl išleisti melžėją į išeigines turi patys ūkininkai.
R. Bleizgys komentuoja, kad toks atlygis melžėjai yra per mažas.
Anot jo, yra ūkių, kur melžėja, dirbdama visu krūviu, į rankas gauna 2000 eurų ir daugiau.
„Kartais tenka girdėti, kad ir esant tokiam gana neblogam atlyginimui, ūkiai darbuotojų vis tiek neranda“, – priduria jis.
Darbuotojų paieškos kartais būna bevaisės
Apie tai, kad darbuotojų paieška yra vienas didžiausių iššūkių, kalba ir U. Narmontaitė.
Pasak jos, vis mažiau žmonių renkasi darbą žemės ūkyje, nors šiuolaikiniai ūkiai tampa vis modernesni, gali pasiūlyti konkurencingą atlyginimą ir geresnes darbo sąlygas nei anksčiau.
Tuo metu R. Bleizgys pažymi, kad darbuotojų trūkumas tik didėja, todėl juos ir keičia robotai.
„Darbas yra itin atsakingas ir reikalauja kompetencijų, nes nuo darbuotojo priklauso ūkio ateitis: pieno kokybė, karvės produktyvumas, sveikata. Taip pat dirbti tenka ir nedarbo dienomis, tačiau tokių darbų yra daugiau“, – sako jis.
Anot specialisto, darbo sąlygos taip pat priklauso nuo konkretaus ūkio. Jeigu jame naudojamos senos technologijos, tai darbas nelengvas, tačiau, jeigu ūkis modernus arba bent šiek tiek modernizuotas, tvarte įrengta atskira patalpa su melžimo aikštele, darbo sąlygos būna gana geros.
„Darbas nesunkus ir fiziškai, nes dažnai tik kontroliuojama melžimo eiga. Darbuotojų trūkumas labiausiai priklauso nuo ūkio, jo šeimininkų ir požiūrio į samdomus darbuotojus ir jiems sudaromų darbo sąlygų“, – priduria R. Bleizgys.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad praėjusiais metais vidutinis mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sudarė 2 410 eurų. Viešajame sektoriuje jis sudarė 2 590 eurų, o privačiame – 2 340 eurų, skelbė Valstybinė duomenų agentūra.
Tuo metu vidutinis atlyginimas į rankas sudarė 1 480 eurų. Viešajame sektoriuje jis siekė 1 580 eurų, o privačiame – 1 440 eurų.
Vidutinis darbuotojų skaičius šalies ūkyje pernai sudarė 1,38 mln., iš jų viešajame sektoriuje – 373 tūkst., o privačiame – 1,01 mln.
Ką tai reiškia?
Laisvu laiku, mėšit mėšla.
